Anksčiau garsėjome savo darbštuoliais, o dabar – veltėdžiais.

Tarpukariu ir sovietmečiu lietuviai didžiuodavosi savo darbštumu. Tais laikais darbas buvo viena didžiausių vertybių. Darbštūs žmonės buvo labai gerbiami, rodomi kaip pavyzdys. Rašytojai savo kūriniuose tinginius ir veltėdžius išjuokdavo, o darbštūs žmonės paprastai būdavo teigiami herojai.
Pastaraisiais laikais situacija jau gerokai pasikeitusi, ir ne tik literatūros kūriniuose. Dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų nedirba, gyvendami iš pašalpų. Ir jiems dėl to visai ne gėda. Kaip tik jie mano esantys gudresni už tuos esą kvailelius, kurie dirba už minimalią algą. Jie jau nebesupranta, kad pinigai yra ne gaunami, o uždirbami. Dar blogiau, kad tokias vertybes jie perduoda savo vaikams. Jau daugiau nei 20 tūkst. vaikų Lietuvoje niekada nėra matę savo tėvų, einančių į darbą, taigi ir patys ateityje dirbti neketina. O kam? Svarbiausia garsiai šaukti, kad esi skriaudžiamas, ir valstybė pasirūpins.
Ir tai dar ne viskas. Anksčiau lietuviai, visoje Europoje ir net už Atlanto garsėję savo darbštumu, dabar garsėja veltėdžiavimu. Kitaip tariant, negana to, kad pas save turime jau keliasdešimt tūkstančių išlaikytinių tinginių, negana to, kad jie išvirsta į trijų kartų socialinių veltėdžių dinastijas, tai dar jais ir Europą sočiai aprūpiname. Pavyzdžiui, šiandien tiek Airijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek ir Ispanijoje jau tūkstančiai lietuvių gyvena iš pašalpų. Juos priėmusios valstybės šiems asmenims suteikia būstą arba lėšų jam nuomotis ir kas mėnesį moka tokias pašalpas, kad išlaikytiniai gali visai sočiai gyventi. Savaime suprantama, tokiu savo elgesiu jie rimtai siutina tų valstybių gyventojus, nes tranų nemėgsta niekas.
Jungtinės Karalystės politikai jau ieško būdų, kaip padaryti, kad veltėdžiavimas neapsimokėtų, o mūsų politikai apie tai tik šneka. Ir bent šiais metais jokių permainų šiose srityje tikrai nenusimato. Nors kai kurios savivaldybės jau sugeba pažaboti savo veltėdžius, ir bent jau pašalpų jiems valstybė mokėti neprivalo, tačiau visoje valstybėje šie pavyzdžiai netampa norma. O gaila.
Valdžiažmogiai turėtų suvokti, kad Lietuvoje dirbančių žmonių ir taip labai mažai, o finansinė našta jiems labai didelė ir vis didėja. Juk jie turi išlaikyti vaikus, pensininkus, neįgaliuosius, tikrus vargšus, na, ir dar tuos tūkstančius veltėdžių. Be to, žmonėms visada labai sunku pakelti neteisybę: kaip, tarkime, jaustis žmogui, kuris už minimalią algą dirba penkias dienas per savaitę, kuris negauna pašalpų ir net nemokamų pietų savo vaikams mokykloje ir iš kurio sumokėtų mokesčių išlaikomi ne taip ir blogai gyvenantys tinginiai arba tie, kurie dirba nelegaliai, algas gauna vokeliuose ir dar šalia jų – pašalpas iš valstybės?
Jei valstybės vyrai atsikvošėtų ir pašalpos būtų pradėtos mokėti tik tiems, kuriems jų iš tiesų reikia, tada ir teisingumo padaugėtų, ir dešimtys milijonų litų liktų. Tačiau tam reikia ryžto išmesti populizmą į šiukšlių dėžę. Nesvarbu, kad ir tie tinginiai, ir veltėdžiai yra rinkėjai. Jei politikai nubrauktų jiems pašalpas, padarytų tikrai gerą darbą valstybei. Ar bent jei padarytų, kad dirbti apsimokėtų labiau, nei nedirbti, tada socialinių vartotojų dinastijos bent jau nebesiplėstų.