2011 Birželio 12

Kolumbija – vienintelė Pietų Amerikos šalis, žinanti Lietuvą

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kelių dienų žygiai džiunglėmis ieškant Prarastojo miesto ar laukiniai Kolumbijos paplūdimiai nepaliks abejingų.

Kad kolumbiečiai nuoširdžiai myli savo šalį ir ja didžiuojasi, supranti vos nusileidęs sostinės Bogotos oro uoste, kur iškart pasitinka šios šalies šūkis, vėliau prieš akis šmėžuojantis visą kelionę: „Vienintelis Kolumbijoje tykantis pavojus, – kad norėsi čia pasilikti“.

Šiuo šūkiu kolumbiečiai ne tik deklaruoja savo meilę tėvynei, bet ir bando paneigti pasaulyje įsitvirtinusią nuostatą, kad Kolumbijoje keliautojams nesaugu, nes ši šalis – nusikaltimų ir narkotikų gamybos kraštas. Šis įsitikinimas gajus ir Lietuvoje, tad pranešusi draugams, kad vykstu į Kolumbiją sulaukdavau nuostabos: „Į Kolumbiją?! Nebaisu?“. Nebuvo baisu dar prieš kelionę, o dabar jau drąsiai galiu sakyti – laikantis kelionių vadovų, kaip “Lonely Planet”, rekomenduojamų saugumo taisyklių ir maršrutų, šioje šalyje galima ramiai keliauti. Nors Kolumbijoje dešimtmečius siautė sumaištis ir smurtas dėl FARC sukilėlių teroristinių aktų, žmonių grobimo ir narkotikų prekybos, pastarąjį dešimtmetį Kolumbijos valdžia, padedama JAV finansinės paramos, sugebėjo išguiti sukilėlius iš miestų, pagrindinių turistų maršrutų ir nustumti gilyn į džiungles.

Apie galimą grėsmę primena tik būriai miestuose patruliuojančių policininkų, apsaugininkų ir net neperšaunamomis liemenėmis apsitaisiusių šunų-pareigūnų, saugančių valstybės vadovų rezidencijas, oro uostus, stotis, autobusų stoteles, viešbučius ar net tokias pasilinksminimo vietas, kaip „Hard Rock Cafe“. Beje, policininkai Kolumbijoje labai draugiški ir dažnai atlieka praeivių ar turistų informacijos teikėjų vaidmenį.

„Lietuviai? A, Mokaus tautiečiai!“

Lietuviams Kolumbijoje turėtų būti smagu keliauti ne vien dėl egzotiško Pietų Amerikos chaoso, gražios gamtos ir įspūdį paliekančių paplūdimių. Tai vienintelė Pietų Amerikos šalis, kurioje tikrai atsiras vietos gyventojų, žinančių Lietuvą. O mūsų valstybę šioje šalyje išgarsino ekscentriškas lietuvių kilmės Kolumbijos politikas Antanas Mockus, kurio pavardės kolumbiečiai taip ir neišmoko taisyklingai ištarti. „A, Mokaus tautiečiai“, – paklausęs iš kur mes esame nusišypsojo Kartagenoje sutiktas batų taisytojas. Šnekučiavomės, kol sėdėjau šalia jo miniatiūrinės dirbtuvės tiesiog gatvėje iškėlusi basą koją – tuo metu jis taisė mano sandalą.

Buvęs Kolumbijos nacionalinio universiteto vadovas ir dukart Bogotos meras A.Mockus prieš metus kandidatavo į Kolumbijos prezidentus ir net iškopė į antrą turą. A.Mockus Kolumbijoje išgarsėjo šokiruojančiais poelgiais ir netradicinėmis idėjomis – dar dirbdamas universitete, norėdamas atkreipti neklausančių studentų dėmesį, jis auditorijoje nusimovė  kelnes ir parodė nedėmesingam jaunimui nuogą užpakalį. Būdamas Bogotos meru pasamdė mimus, kurie stovėdavo gatvėse ir tyčiodavosi iš taisykles pažeidusių vairuotojų bei paskelbė „moterų naktį“, kurios metu vyrų būdavo prašoma likti namuose, o gatvėse patruliuojant policininkėms, moterys lankydavosi koncertuose ir renginiuose po atviru dangumi.

Tiesa, nors tuometinio mero priemonės ir turėjo šiek tiek įtakos nedrausmingiems vairuotojams, automobilių eismas Kolumbijoje be galo chaotiškas. Nuolatinės transporto spūstys, lakstymas tarp juostų, lindimas be eilės ir be perstojo girdimas garso signalas – kasdienybė. O kelionė autobusu tiesiog prilygsta pasivažinėjimui amerikietiškais kalneliais – lipdamas į autobusą dar nespėjai atitraukti kojos nuo šaligatvio, o vairuotojas jau nurūko visu greičiu skriedamas per duobes ir staigiai stabdydamas. Kaip mums pasakojo Kolumbijoje gyvenanti kolumbietė Ana ir ispanas Carlos, norint tapti vairuotoju šioje šalyje ilgai vargti neteks – užteks vieną dieną pasimokyti, susimokėti už vairuotojo pažymėjimą ir gali sėsti prie vairo. Taigi nieko nuostabaus, kad didžioji dalis vairuotojų netgi nepažįsta kelio ženklų…

Prarastojo miesto beieškant

Keliautojų akimis, didžiausias Kolumbijos turtas – gamta. Šviesaus smėlio ir palmių paplūdimiai, įsprausti tarp į jūrą įsiveržusių uolų, bei skaidrus vanduo, kuris toks šiltas, kad net sunku atsivėsinti – Kolumbijos vizitinė kortelė.

"Veido" archyvas

Vieni gražiausių paplūdimių – Tayrono nacionaliniame parke. Tiesa, šie paplūdimiai ne tinginiams. Atvykus į parką, turi apie 1,5 valandos pėdinti takučiu džiunglėmis, kol pasieksi jūrą. Bet ir priėjus jūrą ne kiekviename paplūdimyje gali atsivėsinti, nes kai kuriuos skalauja itin stiprios bangos, dėl kurių maudytis pavojinga.

Pasivaikščiojimas šalia kokosų palmių ir milžiniškų akmenų, pakeliui prasilenkiant su būriais driežiukų ir šimtakojų smagus. Tačiau norintiems tikro išbandymo ir visiško galvos išvėdinimo nuo varginančių minčių reikėtų išsiruošti į penkių dienų kelionę džiunglėse ieškant Prarastojo miesto („Ciudad Perdida“). Tik 1970 metais džiunglių glūdumoje atrastas Tayrona genties indėnų 11-14 amžiuje pastatytas miestas – viena didžiausių prieškolumbinių gyvenviečių, plytinčių Sierra Nevada de Santa Marta kalnų šlaite. Nors mediniai namai jau seniausiai išnyko, iki šių dienų išlikę akmeniniai pamatai – apvalios terasos. Šį paslaptingumo aura apsuptą senovinį miestą galima pasiekti tik įveikus itin varginančių 1260 akmeninių laiptelių, vedančių į viršų.

Tačiau labiausiai įsimena ne tiek pats miestas, kiek 33 kilometrų žygis. Penkias dienas tenka kaip reikiant paprakaituoti kopiant į stačias kalvas ir kai jau atrodo, kad daugiau nebegali, širdis tuoj išlėks per gerklę, o tavo šnopavimas užgožia visus aplinkinius garsus, stati kalva baigiasi ir jos viršuje jau laukiantis gidas tiesia gaivinantį, sultingą apelsiną…

Žygiuojant džiunglių takeliu kerti sraunias upes iki pusės įsibridęs į vandenį, miegi hamakuose ar lovose džiunglių viduryje suręstose stovyklavietėse, maudaisi kalnų upėse ir stengiesi atlaikyti uodų armijos ataką bei ištverti alinantį karštį ir drėgmę. Dažniausiai jautiesi taip, lyg su visais rūbais įmestas į sauną bėgtum sekinantį maratoną! O vakare, kaip atpildas, laukia čia pat stovyklavietėje ant sumūrytos krosnies pagamintas maistas ir pašnekesiai prie žvakės su bedražygiais iš visos Europos. Žinoma, vakare apgaubia ir tokie mūsų ausiai neįprasti džiunglių garsai,  į stovyklavietę atšokuoja trigubai už mūsiškes didesnės rupūžės, o prieš miegą kaskart pakartoji vakarines maldas, prašydama, kad tik naktį nereikėtų ropštis iš hamako ir aklinoje tamsoje pėdinti į tualetą… Vis dėlto nors šis žygis ne iš lengvųjų, be menkiausių abejonių jį tituluoju įdomiausia Kolumbijoje praleistų atostogų dalimi.

Dar viena įspūdinga Kolumbijos vietelė – slėnis Valle de Cocora šalia Salento miesto. Didžiausia šio dėmesio verto slėnio puošmena – aukščiausios pasaulyje palmės, siekiančios iki 60 metrų! O kavos mėgėjams nederėtų pravažiuoti kavos plantacijų, kurių kava garsėjančioje Kolumbijoje nestinga.

Karibų pakrantės perlas – Kartagena

Dauguma Pietų Amerikos šalių gražiais miestais pasigirti negali, tačiau Kolumbija turi Karibų jūros pakrantės perlu vadinamą Kartageną. Šis kolonijinio stiliaus pajūrio miestas sužavi savo švara, vešliais medžiais apsodintais parkeliais, nedideliais spalvotais namukais, iš kurių balkonų svyra ryškiaspalvės gėlės. Laimei, Kartagena, ispanų valdymo laikais garsėjusi, kaip turtingas uostamiestis, todėl nuolat puldinėtas piratų, apsisupo dviem gynybinėmis sienomis ir išsaugojo savo grožį.

Panardžius siauromis Kartagenos gatvelėmis nevalia nepasinaudoti ir jūros teikiamais privalumais. Gausybė šalia kranto sustojusių laivų siūlo ekskursijas į valanda kelio nuo kranto esantį Rosario salyną, kur galima apsistoti salose pridygusiuose viešbučiuose ir praleisti tingią popietę pliuškenantis šiltoje jūroje ar išsiruošti panardyti prie koralų rifo.

Iš miestų dar galima aplankyti sostinę Bogotą, kurioje įsikūrę įdomių muziejų, kaip Aukso ar Tradicinių rūbų, įdomu apžiūrėti kolonijinio stiliaus pastatus, ant kalno įsikūrusį Monserat vienuolyną ar balandžių nutūptą Simono Bolivaro aikštę. O antrame pagal dydį mieste Medelline, esančiame netoli kavos plantacijų, verta iš miesto centro pasikelti į kalną funikulieriumi. Ši kelionė įspūdinga tuo, kad slenki virš lūšnynų, kur geriau nekelti kojos nei naktį, nei dieną, nes ten nuolat vyksta gaujų kovos ir susišaudymai. Tačiau iš viršaus smalsu žvilgtelėti į savavališkai ant kalno šlaito iš palaikių lentų suręstus namukus, stebėti vietinių kasdienybę ir klausytis atskriejančių salsos garsų.

„Kolumbietis gali gyventi labai skurdžiai ir neturėti už ką valgyti nusipirkti, bet gerą radiją jis turės“, – paaiškino mums Kolumbijoje gyvenantis Carlos. Beje, didžiuosiuose Kolumbijos miestuose benamių atrodo gausybė, o Jungtinių Tautų skaičiavimais, beveik 10 milijonų Kolumbijos gyventojų gyvena ypač dideliame skurde.

Nepaisant to, Kolumbijos gyventojai tikrai draugiški. Neretas mėgsta pakalbinti užsienietį ir pasiteirauti apie Kolumbijos svečio kraštą ir palinkėti gerų įspūdžių jų šalyje. Galbūt dėlto ne vienas Pietų Amerikoje sutiktas keliautojas, per keletą mėnesių aplankęs daugelį šio žemyno valstybių, Kolumbiją išskirdavo kaip šalį, kurią būtinai reikia aplankyti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...