"Veido" archyvas

K.Brazauskienės išmetimas iš kandidačių į Vilniaus savivaldybės tarybą rodo, kad naujasis socialdemokratų vadas A.Butkevičius bando perimti visas partines vadžias

Kas sieja, tokius, regis, skirtingus įvykius, kaip valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų konferencija apie vertybes bei tapatybę ir opozicijoje esančių socialdemokratų sprendimas pašalinti iš kandidatų į Vilniaus savivaldybės tarybą sąrašo Kristiną Brazauskienę? Atsakymas paprastas – siekis prisitaikyti prie partijų viduje vykstančių pokyčių, prie rinkėjų norų bei lūkesčių.

Lyderiai jaučiasi netvirtai

Kitų metų vasario pabaigoje Lietuva rinks savivaldybių tarybas. Rinkimai vyks ypatingu metu – įpusėjus Seimo ir Vyriausybės kadencijai. Taigi rinkėjai jau bus pajėgūs įvertinti dabartinės valdančiosios koalicijos dvejus metus vykdytą antikrizinę politiką, o partijos, atsižvelgusios į rinkimų rezultatus, dar turės pakankamai laiko iki kitų Seimo rinkimų pakoreguoti savo planus ir politines nuostatas. Akivaizdu, kad abi svarbiausios, didžiausios ir įtakingiausios Lietuvos partijos į savivaldos rinkimus eina būdamos ne pačios geriausios formos.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, kaip valdančiosios partijos, reitingai smunka kelintą mėnesį iš eilės, bet tai dar tik pusė bėdos. Daug rimtesnis dalykas – šių krintančių reitingų savivaldos rinkimų akivaizdoje sukelti bruzdėjimai partijos viduje. Suprantama: valstybės gelbėjimas iš ekonominės krizės nepopuliariomis priemonėmis nekelia partiečių nepasitenkinimo tik tol, kol nekyla grėsmės prarasti savąją šiltą vietą. Kai tokia grėsmė tampa reali, toli gražu ne kiekvienam pavyksta išsaugoti šaltą protą ir valstybės bei visuomenės interesus kelti aukščiau už asmeninius. Ypač jei aišku, kad ne tik savivaldos, bet ir būsimajame Seimo rinkimų sąraše neverta tikėtis nei aukštos vietos, nei palankiai nusiteikusios apygardos.

Štai tuomet ir paaiškėja, kad norėdami įsiteikti rinkėjams valdančiosios partijos parlamentarai, svarstydami kitų metų biudžetą, balsuoja ne už Vyriausybės ir partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus siūlymus, o už socialinių išmokų didinimą, nors tam reikėtų nežinia iš kur paimti 600 mln. Lt. Bet juk rinkimai ir savas kailis svarbiau!

Konservatoriai jungė nesujungiamą

Kita vertus, nėra priežasties, dėl ko reikėtų reikšti A.Kubiliui užuojautą. Dauguma konservatorių partijos “talibų”, kaip Seimo frakcijoje pravardžiuojama maištininkų grupelė, Tėvynės sąjungoje ir Seime atsidūrė būtent per klaidingą A.Kubiliaus politiką. Dar 2006–2007 metais jam šovė į galvą idée fixe – sukurti vieningą dešiniąją partiją, sujungiant į ją visas kadaise iš Sąjūdžio išsipumpuravusias politines partijas: konservatorius, politinius kalinius, demokratus, krikščionis demokratus, tautininkus. Viena bėda – šias politines jėgas tarpusavyje siejo labai nedaug bendrų vertybių. Be “sąjūdinės” kilmės, tai buvo antikomunizmas (ar antisovietizmas), didesnis dėmesys valstybės istorijai ir tradicijų tęstinimui, palankus požiūris į nuosavybės atkūrimą.

"Veido" archyvas

Praėjus trejiems metams po partijos Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai sukūrimo, konservatoriai pradėjo debatus apie šios naujosios dešinės politinės jėgos bendrąsias vertybes

Tačiau dar iki partijų jungimosi buvo akivaizdu, kad proeuropietiški konservatoriai tikrai neras bendros kalbos su agresyviais euroskeptikais tautininkais, kaip ir šie vargu ar gali rasti bendrą kalbą su didelį dėmesį Bažnyčios mokymui skiriančiais krikdemais. Na, o gausiai pensininkams atstovaujantys politiniai kaliniai ir tremtiniai vargiai galėjo suprasti ir priimti A.Kubiliaus kalbas apie žinių ekonomiką. Prisidėjo ir grynai žmogiškų problemų – daugelis konservatorių atvirai murmėjo, kad naujos jungtinės partijos vadovybėje ir viršutinėje rinkimų į Seimą sąrašo dalyje pernelyg daug vietų tenka naujai prijungtųjų atstovams.

Tad ne vienas bendražygis dar iki sukuriant naują jungtinę dešiniąją partiją perspėjo partijos pirmininką, kad Seime jis turėsiąs daug rūpesčių, ypač dėl tautininkų.

A.Kubilius gavo, ko norėjo

Vis dėlto A.Kubilius parodė užsispyrimą, būdingą jam tais atvejais, kai šis didelę patirtį turintis politikas jaučiasi esąs teisus, ir jungtuvės įvyko pagal jo padiktuotą scenarijų. Taip A.Kubilius įgijo savo paties sukurtą, o ne iš Vytauto Landsbergio paveldėtą partiją, neabejotinai stumtelėdamas dešiniųjų patriarchą į šoną nuo realios politikos formavimo. Tačiau kartu įsigijo visas jam iš anksto prognozuotas bėdas, susijusias su nevaldomais ir akivaizdžiai savos atsakomybės prieš valstybę nesuvokiančiais partijos naujokais, kurių elgesys šiandieną Vyriausybės vadovui kelia kur kas daugiau rūpesčių nei Seimo opozicija.

Prie jų šliejasi ir buvę daugiau ar mažiau svarbūs partijos ideologai bei propagandistai, sudarę artimąją Seimo opozicijos lyderio A.Kubiliaus aplinką, kol šis kūrė įvairiausias programas, bet kuriems neatsirado vietos šalia premjero, kai partija laimėjo rinkimus ir atėjo laikas imtis praktinio programų įgyvendinimo.

Tiesą sakant, pastarųjų įžeistos ambicijos verčia tik pečiais gūžčioti: visi geriau pažįstantys A.Kubilių žino, kad jis nedaro iš savo aplinkos kulto ir renkasi padėjėjus kaip meistras instrumentus – pagal poreikį. Kai reikia rašyti gražius teorinius straipsnius – vienus, kai reikia tvarkyti pašlijusius finansus – kitus, kai reikia organizuoti balsus Vyriausybės paramai Seime – trečius. Tai tipiška jo šalto matematinio mąstymo pasekmė, labai pravertusi stabilizuojant valstybės finansus krizės metu, bet kartu padariusi A.Kubilių vienu labiausiai nemėgstamų šios dienos politikų.

O kai partijos vadovas neturi charizmos, kai jo asmeninis populiarumas tampa mažesnis už visos partijos populiarumą, kai partijos viduje nėra idėjinės vienybės, artėjant rinkimams natūraliai pasigirsta siūlymų keisti lyderį į tą, kuris gali pridėti vieną kitą procentą balsų.

Socialdemokratai prarado atsparos tašką

Socialdemokratų problemos labai panašios – partija, du dešimtmečius buvusi “Algirdo Brazausko partija”, po šio mirties ieško atsparos taško, kuris galėtų taip pat garantuoti balsus, kaip tai darydavo daugelį metų populiariausias Lietuvos politikas. Tuo pat metu naujasis partijos vadovas Algis Butkevčius turi spręsti savo valdžios partijoje problemą, nes dauguma “brazauskinio” sparno žiūri į jį kaip į nevisavertį. Tai, beje, puikiai parodė ir viešai jo adresu K.Brazauskienės išsakyti niekinamieji vertinimai, o šios išmetimas iš rinkimų sąrašo – kad A.Butkevičius priėmė iššūkį ir nutarė parodyti turįs pakankamai tvirtas kinkas.

Bet didžiausia šios partijos problema – visa ligšiolinė socialdemokratų vykdyta politika labai mažai ką turėjo bendra su tikrosiomis socialdemokratinėmis vertybėms. Paradoksas, bet lig šiol įvairias socialines programas, tokias, kaip nuvertėjusių indėlių kompensavimas, dažniausiai vykdydavo konservatoriai.

Tuo tarpu vien Siemo narių turto ir pajamų deklaracijos rodo, kad socialdemokratai – tai milijonierių ir senosios sovietinės partinės – ūkinės nomenklatūros, o ne darbo žmonių atstovų partija. Bene vienintelis tikras darbininkijos atstovas šioje partijoje – tai ilgametis parlamentarų etikos ir moralės sargas Algimantas Salamakinas, tikrai negalįs pasigirti didele kai kurių socialdemokratinių milijonierių meile ir pagarba. Ne ta kilmė, ne tie turtai.

Kaip tokiai partijai rinkti tradicinių kairiųjų rinkėjų balsus? Bene vienintelis būdas – griebtis populizmo, keikti socialines išmokas ir biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus mažinančią Vyriausybę ir skeisti miglotas užuominas, esą socdemams sugrįžus į valdžią socialinių išmokų dydis bus atstatytas ir pensijinis amžius trumpinamas nebus, nors visi kažką apie ekonomiką nutuokiantys supranta, jog tokią politiką vykdyti galima tik labai trumpą laiką ir tik Lietuvos bankroto sąskaita.

Populistams tapatybė nerūpi

Svarbiausia, kad pasirinkusi populizmo kelią Socialdemokratų partija turės konkuruoti su keliomis kitomis populistinėmis partijomis, pirmiausia – su Viktoro Uspaskicho “darbiečiais” ir Rolando Pakso “Tvarka ir teisingumu”. Tą, beje, rodo ir partijų populiarumo reitingai – socialdemokratai, nepaisant savosios partijos solidumo bei patirties, prieš šias dvi partijas neturi jokio lemiamo pranašumo.

Viską lemia asmeninė lyderių charizma, kuria populistų lyderiai, skirtingai nei A.Kubilius ar A.Butkevičius, tikrai gali pasigirti. Kas iš to, kad šių partijų programos pasižymi eklektika ir vieną su kita sukeitus vietomis niekas nepastebės jokio skrtumo? Populistų rinkėjai programomis nesidomi – jie balsuoja už Artūrą Paulauską, Rolandą Paksą ar Viktorą Uspaskichą arba – visiškai neina į rinkmus. Tuo beje, galima paaiškinti sąlyginai gerą konservatorių pasirodymą per praėjusius Seimo rinkimus. Nes kaip ten bebūtų, jie tikriausiai vienintelė iš dabartinių Lietuvos partijų, kuri išlaikė ir išlaikys stabilų elektoratą nepriklausomai nuo partijos lyderių kaitos. Atsižvelgus į bendrąją Lietuvos partinės – poltinės sistemos būseną, tai – bene geriausias turimos aiškios politinės taptatybės įrodymas.