AFP

Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija savo saugumo situaciją iš naujo įvertinti paskatino ir istoriškai neutraliteto besilaikančias Šiaurės šalis – Suomiją ir Švediją. Aukščiausi abiejų valstybių vadovai bei krašto apsaugos atstovai pasisakė už poreikį stiprinti gynybinius pajėgumus. Tačiau bendrai sutariama, kad savarankiškai tokio dydžio valstybėms nuo agresijos apsiginti nepavyks, todėl pastaruoju metu pagyvėjo debatai apie Suomijos bei Švedijos stojimą į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją.

Istoriškai susiformavęs neutralitetas
Suomija, atlaikiusi Sovietų Sąjungos agresiją, nors ir smarkiai nukraujavusi, neprarado savo valstybingumo. Tačiau, norėdama jį išsaugoti, ji buvo priversta užimti neutralią poziciją: 1948 m. sutartimi su SSRS Suomijos nepriklausomybei ir galimybei prekiauti su Vakarais buvo nustatyta sąlyga nesijungti į NATO bloką. Tai padėjo išsaugoti Suomijos nepriklausomybę, tačiau leido Maskvai kontroliuoti įvairius vidaus politikos aspektus.
Tarptautinių santykių teoretikai pagal šią koncepciją nukalė net „finliandizacijos“ koncepciją, kurią tokie užsienio politikos grandai kaip Henry Kissingeris ir Zbigniewas Brzezinskis siūlo pritaikyti Ukrainos krizei išspręsti.
Švedija neutralią poziciją užima jau maždaug 200 metų ir Briuselyje įsikūrusio analitinio centro
„European Council on Foreign Relations“ ekspertės Suvi Turtiainen teigimu, būtent dėl jos „savo žemėje ji nekariavo visą šį laiką“. Švedijos neutralumą parlamentas apibrėžia taip: Švedija yra „taikos metu į karinius blokus nesijungianti valstybė tam, kad ji išliktų neutrali bet kokiame jos kaimynystėje vykstančiame kare“. Šią apibrėžtį tarptautinių santykių ekspertai laiko „grynuoju neutralumu“.