Požiūris į skulptūras ant Vilniaus Žaliojo tilto tapo puikiu lakmuso popierėliu, rodančiu tikrąją, o ne gražiais žodžiais apie paveldosaugą dangstomą įvairių veikėjų, iš paskutiniųjų besistengiančių išsaugoti šį stalinizmo įdagą Vilniaus centre, natūrą.

Ginčui, ką daryti su sovietinėmis sklulptūromis ant Žaliojo tilto, – greit ketvirtis amžiaus. Bet publicisto Ramūno Bogdano viešas raginimas portale “Delfi” – “Išvaduokite Vilnių nuo žaliųjų žmogeliukų senelių!” – Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje pataikė itin laiku į pačią jautriausią vietą, tad šaršalas kilo nemenkas. Ginti Lietuvos okupaciją žyminčių sovietinių balvonų sukruto mokslinėmis regalijomis pasidabinusios, kultinių figūrų statusą turinčios veikėjos, visai atsitiktinai atsiskleidusios daugiau, nei būtų norėjusios.
Čia ne apie menotyros doktorantės Rasos Antanavičiūtės aiškinimus, esą sovietinės skulptūros ant Žaliojo tilto “puikiai veikia mieste kaip okupacijos simbolis”, retoriškai klausiant: “Koks būtų tikslas okupaciją pamiršti?” Ir ne apie jos argumentus, keliant vėlgi retorinį klausimą: “Ar pradėsime naikinti ir karių kapines, kuriose guli priešai?” Lyginti abstraktaus sovietmetį žyminčių statulų nuėmimo su karių kapų sunaikinimu neįmanoma.
Nors būtų galima lygiai taip pat retoriškai pasiteirauti: ar moteris, jeigu ją, neduok Dieve, kokie girti gyvuliai išprievartautų tarpuvartėje, visą likusį gyvenimą visiems rodytų, kur ir kaip ją prievartavo?
Nes sovietinė okupacija buvo lygiai toks, gal net brutalesnis, Lietuvos valstybės išprievartavimas. Ir ne tik dvasinis, bet ir fizinis, nes sovietinių Europos užkariautojų kelią žymėjo ne tik sugriauti miestai ir sudegintos sodybos, bet ir milijonai jų išprievartautų moterų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m