"Veido" archyvas

“Veidas” trečią kartą pristato gidą abiturientams ir jų tėvams – kurią kolegiją verta rinktis.

Būsimas finansininkas, studijuojantis Vilniaus kolegijos antrame kurse, Andrius Lipskis – netipiškas Lietuvos studentas: vaikinas apgailestauja, kad jo studijos baigsis jau po metų. “Aš norėčiau ir toliau tęsti čia studijas, ir nors anksčiau maniau, kad po kolegijos būtinai stosiu į universitetą tęsti išlyginamųjų studijų, šiandien nebesu tikras, ar man verta to siekti”, – pradeda pokalbį A.Lipskis, paklaustas apie studijų Vilniaus kolegijoje lygį ir kokybę.

Pasak jo, bičiuliai, kurie, turėdami daug aukštesnius vidurinės mokyklos baigimo balus, įstojo į įvairius Lietuvos universitetus studijuoti finansų specialybės, graužiasi – universitetinės studijos esą nepateisino jų lūkesčių. Andriaus bičiuliai universitetuose pasigenda praktinių žinių, o ir teorija esą dėstoma ne visuomet taip, kaip tikisi dauguma studentų.

“Mūsų kolegijoje pateikiama naujausia specialybės informacija, su dėstytojais bet kada galima pasikonsultuoti tiek mokslo, tiek karjeros klausimais, visi dėstytojai bičiuliškai bendrauja. Pagaliau geriausi teorijos specialistai iš Vilniaus universiteto finansų srities dėsto ir Vilniaus kolegijoje, taigi čia tikrai labai gerai parengiami būsimi finansininkai”, – giria A.Lipskis savo kolegiją, džiaugdamasis prieš dvejus metus priimtu sprendimu studijuoti čia finansų specialybę.

Informacinių sistemų studijomis Vilniaus kolegijoje visiškai patenkinta ir šiųmetė absolventė Jolanta G. Ji, kaip ir ankstesnis mūsų pašnekovas, vis dar svarsto, ar verta siekti magistro diplomo universitete. “Žinoma, toks diplomas suteikia daugiau šansų konkuruojant dėl darbo vietos, kita vertus, dauguma darbdavių reikalauja, kad būsimi darbuotojai turėtų praktikos, – dvejonėmis dalijasi Jolanta. – O iš tikrųjų kolegijos studentai daug geriau parengiami konkrečiai darbo vietai ir jau po studijų gali imtis darbo. Taigi dar reikia sudėlioti visus pliusus ir minusus, ar verta siekti magistro diplomo.”

Netrukus Vilniaus kolegijos IT sistemų specialisto diplomą gausianti Jolanta vis dėlto savikritiškai pripažįsta, kad, nors kolegijų absolventai atėję į naują darbavietę žino, ką ir kaip daryti praktiškai, jiems stinga platesnio mąstymo ir gebėjimo analizuoti.

O ką apie studijų kolegijose lygį mano darbdaviai, autoritetingi šios srities ekspertai ir, pagaliau, ką rodo konkretūs kolegijų veiklos rodikliai?

Kolegijų absolventai lojalesni darbdaviams

Šiemet savaitraščio “Veidas” reitingo partnerė sociologinių tyrimų bendrovė “Prime consulting”, apklaususi per tūkstantį darbdavių, gerokai pakoregavo jų imtį – apklausė daugiau regionų, į kuriuos ir nukreipta kolegijų misija, aukščiausio lygio vadovų, dažniausiai tų bendrovių savininkų, taip pat vidutinio ar žemesnio lygio vadovų. Ir tai, pasak “Prime consulting” vadovo Sauliaus Olencevičiaus, turėjo įtakos apklausos rezultatams.

Geriausiai darbdaviai vertina Vilniaus kolegijos absolventus – net 46,5 proc. jų visiškai patenkinti šios aukštosios mokyklos absolventų parengimu. O galutiniame kolegijų reitinge Vilniaus kolegiją keletu punktų šįmet aplenkusi Kauno kolegija patenkina 22,4 proc. darbdavių lūkesčius.

Iš privačių kolegijų darbdaviai geriausiai vertina Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos (23,7 proc.) bei Vilniaus dizaino kolegijos (8,5 proc.) absolventų parengimą.

Daugiausiai darbdavių priekaištų, remiantis sociologine apklausa, sulaukė valstybinė Žemaitijos kolegija – net 19,3 proc. darbdavių nėra linkę pasitikėti šios kolegijos absolventų parengimu, o iš privačių – Kolpingo (30,2 proc.).

Tuo tarpu Kauno technologijos universiteto Taikomosios matematikos katedros docentas, KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis nusikvatoja, girdėdamas darbdavių liaupses kolegijų absolventams bei pačių kolegijų studentų ir absolventų kalbas, esą studijos kolegijoje kokybiškesnės nei universitete.

“Aš irgi esu darbdavys ir esu tos nuomonės, kad kolegijų absolventai geresni darbuotojai nei universitetų absolventai, ir ne tik todėl, kad jie geriau parengti atlikti konkretų darbą, – dėsto B.Burgis. – Iš tikrųjų retas darbdavys pasakys visas tokios nuomonės priežastis. O tiesa ta, kad universitetų absolventai, nors ir baigę labai prastais pažymiais, būna apie save geresnės nuomonės, mažiau lojalūs darbdaviui, o kolegijų absolventai kuklesni, nesiginčija su darbdaviu, klusniai vykdo pavestas užduotis, nesidairo į šonus geresnio pasiūlymo. Beje, mūsų gimnazijos buhalterė – irgi kolegijos absolventė, ir aš ja labai patenkintas: ir dirba puikiai, ir yra lojali.”

O jaunuoliai, geriausios Lietuvoje gimnazijos direktoriaus nuomone, geriau atsiliepia apie kolegijas, nes yra praradę norą lavintis. “Lietuvoje, kaip ir senojoje Europoje, užaugo nauja karta, kuriai žinios nebėra vertybė. Vieni paveldėjo iš tėvų pakankamą kapitalą ir dėl to yra abejingi sudėtingesnėms studijoms, kiti, galvojantys, kaip užsidirbti duonos su sviestu, atvirai sako: ką čia svaičiojat apie lavinimąsi, ilgas universitetines studijas, kurios ne visuomet garantuoja gerą uždarbį, – greičiau duokit darbo ir duonos”, – didžiosios dalies šiuolaikinės kartos filosofiją atskleidžia patyręs pedagogas B.Burgis.

Jis atvirai prisipažįsta netgi daugelio savo studentų universitete nevadinąs tikrais studentais. Mat tik penki šeši iš maždaug 90-ies studentų yra ne tik pajėgūs, bet ir nori ypač rimtai gilintis į sudėtingus tiksliuosius mokslus.
Pagaliau, pasak B.Burgio, dauguma kolegijų dėstytojų yra ne mokslininkai, o praktikai, gamybininkai. Jie kalba paprastai, aiškiai, “nevargina” studentų moksline retorika, be to, yra dosnūs įvertinimų, mažiau “kandūs” ginantis diplominius darbus.

Kita vertus, kaip pastebėjo B.Burgis, ir kai kurie mūsų universitetai gana žemo lygio, net neišlaiko konkurencijos su kolegijomis. Tai, beje, geriausiai paliudija LAMA BPO kasmet skelbiami studentų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Bent keletas kolegijų, pirmiausia Vilniaus kolegija ir Kauno kolegija, pagal studentų pageidavimų ir ypač pageidavimų pirmu noru kiekį lenkia keliolika universitetų.

Studentų mažėja, kolegijų daugėja

Tiek B.Burgis, tiek buvęs Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) direktorius dr. Eugenijus Stumbrys neabejoja, kad nors daugelis kolegijų atlieka joms patikėtą misiją parengti specialistus praktikus, tiek kolegijų, kiek yra šiandien, Lietuvai nereikia. Ir tik laiko klausimas, kada jų sumažėsią, mat jau kitąmet dėl demografinės duobės po nepriklausomybės atkūrimo, aštuoniolikmečių sumažės apie 14 tūkst. O pridėjus išvažiuojančiuosius studijuoti į užsienį, akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų laukia jungimasis arba bankrotas.

Abu pokalbininkai vienu balsu sako, jog užsieniečiai jų nuolat perklausia išgirdę, kad vos tris milijonus gyventojų teturinčioje Lietuvoje yra net 40 aukštųjų mokyklų: 17 universitetų ir 23 kolegijos.

E.Stumbrio manymu, Lietuvai užtektų penkių šešių universitetų ir maždaug dešimties kolegijų, kitaip tariant, kiekviename regione po vieną. O daugiausia didmiesčiuose esančios specializuotos, šakinės kolegijos turėtų integruotis į didžiąsias.

Vis dėlto Švietimo ir mokslo ministerija, kaip teigia jos Koleginių studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas, bent jau artimiausiais metais nesiims siaurinti kolegijų tinklo, mat jis buvęs tvarkomas prieš keletą metų, kai aukštesniosios mokyklos siekė tapti kolegijomis. O tolesnė šių aukštųjų mokyklų raida palikta spręsti laisvajai rinkai.

Bet kol kas, pasak A.Levicko, ministerijos nepasiekė pačių kolegijų pageidavimai jungtis tarpusavyje. Priešingai, klegijų vis daugėja. Jau šį rugsėjį Kaune pradės veikti nauja – bendrvės Ortopedijos klinika, Kauno arkivyskupijos kurijos ir Jėzuitų provincijos steigiama Šv. Ignaco Lojolas kolegija, rengsianti ortopedijos specialistus.

Kolegijų laukia bankrotas?

Buvęs SKVC vadovas E.Stumbrys įsitikinęs, kad valstybė negali toleruoti tokio nesusipratimo. “Valstybės atsakomybė ir priežiūra turėtų būti griežtesnė, juk ji išdavė licencijas kolegijoms steigtis. Ir jei atsitiktų taip, kad kažkuri kolegija bankrutuotų, studentai pirmiausia reikalautų valstybės atsakomybės bei garantijų už prarastas investicijas. O kad taip nutiks, vėlgi – tik laiko klausimas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: kaimyninėje Estijoje prieš septynetą metų bankrutavo privatus prestižinis Konkordijos universitetas. Ir tada studentai išejo į gatves, reikalaudami valstybės atsakomybės, juk jie mokėdami už studijas tikėjosi, kad licenciją išdavusi ministerija griežtai prižiūri visapusę universiteto veiklą”, – primena E.Stumbrys.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad ir viena Šiaulių kolegija būtų dramatiškai baigusi savo veiklą, jei nebūtų susijungusi su kita vietos aukštąja mokykla.

A.Levickas patvirtina ministerijos specialistų nuomonę, kad susijungusios Klaipėdos bei Šiaulių kolegijos tik išlošė: susiformavo stambesni fakultetai, stipresnės katedros, pagerėjo paslaugų kokybė, finansinė padėtis, jos lengviau atsilaiko prieš rinkos pokyčius, ypač demografinius.

ŠMM Koleginių studijų skyriaus vedėjas taip pat primena, kad jau po keleto savaičių ministerija paskelbs kolegijų realiųjų išteklių įvertinimo duomenis, kurie parodys gausių kolegijų tikruosius laimėjimus.

Aukštųjų mokyklų gausa E.Stumbriui primena partinį gyvenimą – iš daugiau kaip pusšimčio politinių partijų, be dviejų klasikinių, gyvybingos vos keletas mažesnių. Panašiai ir su aukštosiomis mokyklomis: vienos visomis išgalėmis orientuojasi į kokybę, kitos stveria visus, kurie tik moka už mokslą, todėl šiaip taip išsilaiko.

Kaip pabrėžia buvęs SKVC direktorius, studijas imituojančios kolegijos į vieną studijų programą priima po 100–150 studentų, bet nesugeba nei rasti jiems praktikos vietų, nei pačioje kolegijoje turi modernių imitacinių praktikos centrų. Ypač tai pasakytina apie kolegijas, besiorientuojančias į socialinius mokslus.

A.Levickas informuoja: “Ateityje kolegijos, be pagrindinių studijų ir konsultavimo veiklos, turės labiau orientuotis į jau aukštąsias mokyklas baigusių suaugusių žmonių perkvalifikavimą, mat sparčiai tobulėjant naujosioms technologijoms daugeliui stigs naujausių žinių. Taigi teks mokytis visą gyvenimą. O lankstesnės ir geriau gebančios patenkinti perkvalifikavimo poreikius yra didžiosios kolegijos.”

Kaip “Veidas” reitingavo kolegijas

Savaitraštis “Veidas”, šiemet trečiąkart parengęs kolegijų reitingą, rodo abiturientams tikrąjį kolegijų portretą. Šįkart visas kolegijas rangavome, pagal devynis parametrus. Jiems suteikėme skirtingus svorio koeficientus. Svarbiausi parametrai: kolegijų vykdyta užsakomoji konsultacinė, taikomoji mokslo ir / ar meno veikla bei darbo rinkos poreikių tenkinimas. Šiems kriterijams skyrėme po 20 taškų iš 100.

Kiekvieno kriterijaus pokriterijai taip pat nevienodo svorio – vieniems suteikta daugiau taškų, kitiems mažiau; o tai, priklausomai nuo kiekvienos kolegijos stiprumo, pagal konkretų pokriterijį ir lėmė, kad vienos kolegijos reitinge yra aukščiau už kitas.

Privačias kolegijas šiemet dar vertinome atskirai nuo valstybinių. Ir nors galutinėje lentelėje privačios kolegijos surinko daugiau taškų nei valstybinės, tai nereiškia, kad jos yra geresnės. Mat privačių kolegijų absoliutieji rodikliai beveik pagal kiekvieną pokriterijį yra gerokai prastesni nei valstybinių. Vis dėlto, jei būtume vertinę privačias kolegijas kartu su valstybinėmis, tuomet pirmųjų balai būtų buvę gerokai mažesni.

Prie sprendimo vertinti privačias kolegijas atskirai prisidėjo ir dalies kolegijų mėginimas pažeisti Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį (viešai skelbti savo veiklos rodiklius – J.K.) ir boikotuoti prašymą pateikti visuomenei savo veiklos rodiklius.

Beje, buvęs SKVC direktorius E.Stumbrys įsitikinęs, kad jei privačios kolegijos nori dalyvauti konkurencinėje finansinėje kovoje su valstybinėmis dėl valstybės finansuojamų studijų krepšelių, jos privalo laikytis įstatymo. Ir tai turinti griežčiau reglamentuoti ŠMM. O jei privačios kolegijos nori ir toliau slapukauti, jos turėtų netekti teisės gauti valstybinius studento krepšelius. Be to, mūsų manymu, toks slapukavimas turėtų būti rimtas signalas stojantiesiems, ar verta stoti į kolegiją, kuri slepia nuo visuomenės savo duomenis. Juk greičiausiai tokia “uodegos vizgintoja” neturi nieko gero ir kokybiško parodyti.

Norėtume atkreipti dėmesį į trečiąjį reitingo kriterijų, kuris puikiai iliustruoja, kurios kolegijos geba pritraukti jaunų, modernių dėstytojų, o kurios tik “skolinasi” dėstytojus iš kitų kolegijų. Būsimiems studentams į tai irgi derėtų atsižvelgti, mat vieną semestrą kolegijoje dėstęs puikus samdomas “antraeilininkas” kitą semestrą gali nebedėstyti. Pagaliau, jei kolegija turi daugiau pagrindiniame darbe dirbančių dėstytojų, vadinasi, ji investuoja į jų kvalifikaciją, o tai jau reiškia didesnę tikimybę, kad tokia kolegija vykdo ir kokybiškesnes studijas.

Dar vienas svarbus rodiklis – kolegijų tarptautiškumas. Tiesa, mūsų kolegijose tarptautiniai mainai su užsienio kolegijomis vyksta kol kas daugiau į vieną pusę: mūsų studentų ir dėstytojų į užsienio kolegijas išvažiuoja kur kas daugiau, nei iš ten atvažiuoja.

O naujas tarptautiškumo parametro pokriterijis – jungtinės studijų programos su užsienio kolegijomis. Kol kas tik viena privati kolegija turėjo tokią programą, bet jau nuo šio rugsėjo tokių programų bus ir dar kelete kitų. Tokioms programoms kurti, pasak A.Levicko, skiriamos ES paramos fondų lėšos.

Į studijų programų įvairovės ir išskirtinumo kriterijų įtraukėme naują pokriterijį – unikalių studijų programų skaičių. Tiesa, jas suskaičiuoti buvo itin sudėtinga, nes jokia oficiali institucija to neskaičiuoja, tad buvo sudėtinga tikrinti kolegijų apie save pateiktus duomenis: vienoms atrodo, kad visos jų programos yra unikalios ir nė vienoje kitoje Lietuvos kolegijoje jaunimas neįgis tokių žinių, kitos kukliai nurodo vos po vieną programą.

Šiemet taip pat atkreipėme dėmesį į tai, kiek kolegijos savo valia atleidžia nuo mokesčio už mokslą gerai besimokančių studentų.

Į studijų sąlygų parametrą įtraukėme ES paramos infrastruktūrai lėšų panaudojimą. Dėl tokių pinigų, pasak A.Levicko, tarp kolegijų vyksta įtempta konkurencija. Ir tos kolegijos, kurios įrodė pasirengimą sėkmingai investuoti tokias lėšas, jų gavo itin gausiai.

Reprezentatyvią studentų nuomonę šįmet vėl pristato mūsų partneris – Lietuvos studentų atstovybių sąjunga.
Be to, itin atidžiai vertinome kolegijų finansinius rodiklius. Jie daug pasako, ar kolegija ieško tik galimybės išgyventi rinkdama gausų būrį už mokslą mokančių studentų, ar teikia įvairių paslaugų tiek vietos, tiek užsienio subjektams, taip užsidirbdama.

Beje, pernai kai kurios kolegijos pateikė melagingus duomenis apie savo veiklą, tačiau klausiamos, ar tikrai jų duomenys, nesutampantys su oficialiaisiais, yra teisingi, išvedžiojo, jog teisingi. Šįmet kolegijų pateiktus duomenis vertinome dar akyliau – visus juos dar lyginome bei tikrinome su gautais iš oficialių institucijų ir po keletą kartų siuntėme laiškus kolegijoms, tikslindamiesi duomenis.

Tiesa, daugelį duomenų, ypač teikiamų statistikams, kolegijos slepia, mat įstatymas joms suteikia galimybę ant oficialių ataskaitų uždėti žymą, kad tretiesiems asmenims be jų sutikimo informacija nebūtų teikiama.