2016 Balandžio 05

Vakaro skaitiniai

12 negirdėtų būdų depresijai, nerimui, stresui įveikti

Veidas.lt

Meilės Jančorienės knyga „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų depresijai, nerimui, stresui įveikti“- tai unikalus eksperimentas, žurnalistinis tyrimas. Jo esmė – realios moters, sirgusios sunkia depresija ir pasiryžusios išgyti, istorija. Bet ne tik.

Kokia depresijos kilmė? Kokie jos simptomai? Ar įmanoma šią ligą įveikti? Šie klausimai rūpi žurnalistei, knygos sumanytojai M.Jančorienei, pakvietusiai ligos kamuojamą Mariją susitikti su šiuo metu Lietuvoje dirbančiais skirtingų gydymo krypčių specialistais. Visi jie – ir tradicinių, ir netradicinių metodų atstovai – gyvai, remdamiesi Marijos atveju, komentuoja gydymo ir gijimo eigą. Pokalbiai dėliojami tarsi detektyvas, kurio intriga – Marijos savęs pažinimo kelias.

***

Kokią prasmę turi depresija

Depresija – tai juodai apsirengusi dama. Jei ji atėjo, nevaryk jos šalin, o pakviesk prie stalo kaip viešnią ir paklausyk, ką ji norėtų tau pasakyti.

K.G.Jungas

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas vadinamas Lietuvos psichoterapijos tėvu. Šis žmogus įkūrė pirmąjį psichoterapijos kabinetą Lietuvoje (1967 m.), parašė pirmąją knygą apie gydymą pokalbio metodu bei hipnoze. Garsėjo kaip vienas geriausių gydytojų-psichiatrų tarybiniais laikais, garsėja ir dabar. Kaip A.Alekseičikas padeda tokioms moterims kaip Marija? Ir ką reiškia diagnozė „depresija“?

„Duodamas šį interviu, noriu perspėti: tai – tik informacija. Informacija nuo žinojimo skiriasi kaip kūnas nuo sielos, kaip meno kūrinyje vaizduojama meilė nuo tikros, išbandytos,“ – prieš pradėdamas kalbėti, perspėjo gydytojas A.Alekseičikas.

Žodžiai mus hipnotizuoja, nes jie dažnai perteikia iliuzijas, iš tiesų slėpdami, o ne atskleisdami tikrąją žodžių prasmę. Ar taip atsitiko ir su tokia sudėtinga sąvoka kaip depresija?

Depresija yra ne tik medicininis, bet ir socialinis, biologinis terminas. Be kita ko, depresija – pats žmogiškiausias ir pats paslaptingiausias žmogaus reakcijos į aplinką būdas. Ši reakcija į gyvenimą yra aprašyta grožinėje literatūroje, mene, psichologijos ir psichiatrijos knygose. Ir kartu tai yra iki šiol neiššifruota ir kaip reikiant neišaiškinta sąvoka.

Diagnozuoti depresiją yra svarbu, jos požymius reiktų žinoti visiems gydytojams. Juk dažnai ji pasireiškia kūno negalavimais, tada be reikalo gydoma įvairiomis tabletėmis, kartais netgi ligoniai be reikalo operuojami. Vienai ligonei, kuriai dar nebuvo diagnozuota depresija, buvo net išoperuota gimda – mat ji skundėsi pilvo skausmais. Jei iš karto būtų žinoma diagnozė, moteris būtų išvengusi operacijos.

- Kokie Marijos būklės simptomai patvirtintų, kad jai yra depresija?

- Pirmiausia tai depresinė nuotaika: mirties nuojauta, tuštumos jausmas, abejingumas, ji jaučiasi tarytum išsunkta, tarsi be jausmų. Depresija yra tuo gilesnė, kuo mažiau žmogus leidžia sau jausti skausmą, nerimą, liūdesį.

Norų nebėra, moteris jaučiasi sukaustyta, tarytum paralyžiuota. Ji nesugeba priimti sprendimų, nemoka (ir negali) nieko norėti. Mąstymas trypčioja vietoje, ji pasiklydusi tose pačiose mintyse, neturi jokių ateities planų. Kankinantis vidinis nerimas ir įtampa virsta tingėjimu, neveiklumu. Tačiau gali būti ir karštligiškas nerimas, blaškymasis.

Kiekvienas sveikas žmogus turi tam tikrų baimių: mes bijome ligų, bijome būti kalti, bijome skurdo, nelaimių, nenorime prarasti pasitikėjimo savimi. Depresija sergantis žmogus bijo visko ir mąsto taip: „Aš esu pats blogiausias žmogus žemėje“, „Esu labiausiai sergantis žmogus žemėje“, „Esu didžiausias skurdžius žemėje, nes negaliu išmaitinti savo šeimos“, „Aš esu pats didžiausias nevykėlis, man labiausiai nesiseka.“

Depresijos paveiktas žmogus jaučia sunkumą visame kūne: „Jaučiuosi kaip sumuštas, kaip užspaustas, vangus, taip, tarytum mane spaustų didžiulis akmuo (krūtinę, pilvą, galvą). Visą laiką jaučiu nuovargį, kamuoja nemiga, nėra apetito. Kiekviena diena man atrodo sunki tarytum kalnas.“

Kiekvienas žmogus depresijos požymius jaučia savaip. Tie, kuriuos galime pritaikyti ir Marijai, yra chrestomatiniai. Kai kurie mokslininkai šiai ligai apibūdinti vartoja terminą „melancholija“. Dažnai depresija užeina tam tikrais etapais, o kai vienas sunkus etapas praeina, žmogus vėl gali gyventi kaip kiti. Kol prasideda kitas. Tačiau niekada negalima žmogui siūlyti: „Nugalėk depresiją!“ Reikalavimas „susiimk“ ligoniui jau seniai žinomas, jį nuo to „vemti verčia“. Toks reikalavimas sukelia dar gilesnę depresiją.

- Jūs kasdien susitinkate su depresija sergančiais ligoniais. Kokie jie?

- Patamsėjusi oda, išblyškęs veidas (kai kas sako, „mirtinai išbalęs“). Kenčia nuo vidurių užkietėjimo, nes sumažėjęs žarnyno judrumas. Dingsta apetitas, dėl to pradeda kristi svoris. Ligoniai nevalgo, jiems net seilės nebeišsiskiria – kad jų atsirastų, skiriami vaistai. Išnyksta seksualinis poreikis, moterims išnyksta mėnesinės. Esant lengvesnės formos depresijai, seksualinis aktyvumas dar būna, kartais atsiranda netgi įkyrus siekis aktyvesnių seksualinių santykių.

Kalbėtis su depresija sergančiu ligoniu yra sunku bet kam, net ir gydytojams. Tas, kas bando ligonį prakalbinti, pajunta visišką tuštumą. Sergantieji nereaguoja mimika, neatsako žvilgsniu. Jie nieko nekuria – jų neaplanko kūrybinės mintys, nes depresiniai išgyvenimai užgesina bet kokį kūrybiškumą.

Depresija sergantieji praranda vidinį biologinį laikrodį, dėl to arba vakare jų neima miegas, arba jie tampa vyturiais – labai nori miego anksti vakare, o prabunda antrą valandą nakties.

- Ką dar reiktų žinoti depresija sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems?

- Geriausia būtų, kad depresijos kamuojamą žmogų gydytojai laikytų ne tik ligoniu, bet ir žmogumi, kuris šiuo metu išgyvena tam tikrą gyvenimo etapą. Tiesiog jis šiuo metu taip jaučiasi, toks yra jo gyvenimo būdas. Gydytojas turėtų padėti tokiam žmogui ieškoti gyvenimo prasmės. Ir dar – padėti išreikšti jausmus. Liūdesys, netektis, skausmas ir pyktis turėtų būti išgyvenami, jie neturėtų būti užspausti ir kelti depresijos.

Gerai, jei depresija sergantieji turi nedepresyvų partnerį – geriausia, jei tai būtų psichoterapeutas. Visus pagerėjimo simptomus turėtų įvardyti pats ligonis. Gydytojas neturėtų sakyti: „Na, štai jūs jau šypsotės – vadinasi, jums pagerėjo!“

Sergantieji depresija mano, kad susirgo jų protas, bet taip nėra, dažnai jie mąsto aiškiai. Kaip tik dėl to, kad jie stebi ir supranta, kas su jais vyksta, jiems ypač sunku. Depresija pamažu pereina iš vieno lygmens į kitą.

Sergantieji bando valios pastangomis susidoroti su darbais, tačiau jiems nuo to darosi dar blogiau. Apima beviltiškumo jausmas, nes negali atlikti įprastų darbų. Šie žmonės nenori su niekuo susitikti, vengia draugų, nenori būti netgi su artimaisiais, nes nepageidauja, kad juos kas stebėtų ir klausinėtų. Jie tarytum sako: „Aš tame gyvenime nedalyvauju. Visi yra kaip vaiduokliai, visur yra tuštuma.“ Jokie žmonės jiems nereikalingi, netgi nuosavi vaikai tampa nepageidaujami.

Visi depresija sergančiųjų šeimos nariai patiria stresą. Atsiranda tuštuma tarp žmonos ir vyro. Sveikasis partneris vis daugiau darbų užsikrauna ant savo pečių ir nejučia ima kritikuoti bei žeminti ligonį. Bendraudami su depresija sergančiu žmogumi dauguma sveikų žmonių praranda pasitikėjimą savimi. Tačiau tie, kurie tik retkarčiais pabūna su jais, pasitikėjimo nepraranda. Artimieji – tėvai, vyras, vaikai – nenorėdami, kad tas nepasitikėjimo savimi jausmas užgraužtų juos pačius, ima labai kritikuoti ligonį. Tai – savotiška savigyna, šitaip jie patys su savimi susitvarko.

- Sakoma, kad depresijos kamuojamas žmogus nesugeba jausti liūdesio.

- Yra didžiulis skirtumas tarp liūdesio, kurį sukelia praradimas, ir depresinės reakcijos į tą praradimą. Esant liūdesiui, kenčiantis žmogus mato savo kančių priežastį ir išeitį iš to liūdesio – nors ir per kančias. Viltis lieka. Depresija sergantis žmogus jausdamas siaubą ir baimę nusisuka nuo savo kančios šaltinio ir išstumia jį iš savo sąmonės.

Yra sakoma: depresija – tai liūdesys be naudos. Liūdesys yra normalus ir geras jausmas, jei žmogus prašo pagalbos, galima (ir reikia) padėti jam išgyventi liūdesį. Tačiau nereikia kištis, jei jis to neprašo – juk kartais keletą dienų ar net savaičių žmogui reikia pabūti vienam su savo praradimais. Tačiau jeigu tas liūdesys trunka mėnesius, jis vadinamas „liūdesiu be naudos“.

Žmogus liūdi, nes išlydėjo į aną pasaulį savo artimą žmogų, tėtį ar mamą. Kokia nauda iš tokio liūdesio?

Kartais praradimas padeda suprasti, kiek daug gero tas žmogus mums padarė. Liūdesys padeda suvokti daugelį dalykų ir kitaip juos įvertinti. Na, o bartis ant pono Dievo už tai, kad jis kažką atėmė, nevertėtų. Juk mes esame mirtingi. Ir ne tik mūsų kūnas miršta – miršta jausmai ir atsiminimai, ir, ačiū Dievui, blogi jausmai ir blogi norai.

Patyrę praradimų mes geriau suvokiame pasaulį. Taip, netenkame tėvų, tai tikrai labai skaudu. Tačiau juk mums gimsta vaikai! Ir jeigu kas leistų pasirinkti, kas turėtų mirti – tėvai ar vaikai, – mes vis dėlto pritartume, kad tėvai. Ir patys tėvai tam pritartų – geriau jau jie miršta, tik ne vaikai ar anūkai.

Neseniai gydžiau moterį, kurią tris mėnesius kamavo liūdesys dėl šuns mirties. Negalėjo atsigauti, sakė: kai jos šuo mirė, ji niekaip negalinti „sugrįžti į save“. Ta moteris, aišku, buvo savotiška, jai lengviau buvo savo jausmus rodyti šuniui nei vyrui ar vaikams. Liūdesys padėjo jai tai suvokti.

- Ar liūdesys yra laikomas lengva depresijos forma?

- Ne, liūdesys nėra depresija. Aišku, labai stiprus liūdesys mažai skiriasi nuo lengvos depresijos formos. Lengvą depresiją galima išsigydyti patiems, ji gali praeiti ir be jokio gydymo. Įveikti lengvą depresiją geriausiai padeda šeima – tie žmonės, kurie myli besąlygiškai. Tie, kurie myli visada, net ir tada, kai visi kiti nusisuka. Tačiau jeigu žmogų užpuola tikra depresija, šeima nepadės. Reikia specialistų – psichiatrų ar psichoterapeutų – pagalbos.

- Sunkios depresijos atvejais yra skiriami vaistai. Ar jie iš tiesų gydo, ar tik lengvina simptomus?

- Kartais vaistai tik sušvelnina depresijos keliamą skausmą. Žmogus serga, kaip ir turėjo sirgti, pavyzdžiui, tris mėnesius, bet dėl vartojamų vaistų jis nejaučia depresijos keliamos kančios. Vaistais galima dirbtinai pagerinti žmogaus nuotaiką, bet tada ji lengvai ir vėl pablogės. Geriau, kad nuotaika pasitaisytų pati. Žmogus pamažu susirgo depresija, taigi pamažu turėtų ir pasveikti.

Čia aš kalbu apie totalinės depresijos atvejus, tačiau būna ir kitokių: neurotinių depresijų, psichozių lydimų depresijų. Šios formos laikomos lengvesnėmis. Kartais žmonės perserga aštrios formos psichoze ir ji greitai praeina. O būna taip, kad tęsiasi metų metus ir niekada nesibaigia. Žinoma, geriau būtų persirgti aštria forma, taip greičiau galima pasveikti, tačiau esant aštriai formai žmogui yra sunkiau, jis nespėja adaptuotis, todėl gali netgi nusižudyti. O kai depresija tampa chronine, žmogus kažkaip prisitaiko ir išgyvena. Beje, kiekvienas depresijos atvejis yra skirtingas, dėl to gydytojai nemėgsta prognozuoti. Gydymas priklauso nuo to, kokia yra depresija, kas ją sukėlė. Ir, žinoma, nuo to, koks yra sergančio žmogaus charakteris: ar jis jautrus, ar linkęs būti blogos nuotaikos, ar atsparus jai.

- Ar būna taip, kad niekas negali padėti ir depresija tęsiasi metų metus?

- Visko būna. Trečdalis depresijų yra atsparios psichoterapiniam gydymui ir medikamentams. Negalima išgydyti ir trečdalio šizofrenijos atvejų. Galų gale jeigu jau tikrai niekas nepadeda, reiktų bent būti šalia to žmogaus, dalintis jo skausmu, jo liga. Juk žmonės net ir likimu dalinasi! Jeigu mes mylime žmogų tik tada, kai jis laimingas, tai nėra tikra meilė. Mylėti žmogų tada, kai jam sunku, yra daug sudėtingiau, bet tokia meilė reikalinga ir tam žmogui, ir mums.

- Ar depresija sergantieji patys kreipiasi, ar kas nors iš artimųjų atveda juos pas jus?

- Įvairiai būna. Ačiū Dievui, kad žmonės neskuba kreiptis į psichiatrus. Juk daugumai psichiatrų trūksta patirties, tačiau kuo jos mažiau, tuo labiau mano galintys „visada ir visiems padėti“. O kai pradeda gydyti, tai dažnai gydo metų metus. O tada šią ligą „užfiksuoja“ ilgam.

- Kodėl poliklinikų gydytojai labai retai taiko psichoterapiją?

- Todėl, kad tai labai sudėtingas darbas. Šiuo atveju man labai patinka religija. Kodėl kunigas gali žmogui padėti? Todėl, kad atleisdamas nuodėmes pats jas prisiima, o paskui prašo Dievo, kad padėtų jam.

Panašiai dirba ir psichoterapeutai. Jie turi įsijausti – kad susigaudytų, ką jaučia pacientas, – ir šitaip patys pasineria į jo depresiją. O jeigu psichiatrui reikia priimti per dieną dvidešimt tokių ligonių? Suprantu, dėl ko jie nenori taikyti psichoterapijos. Todėl ir negali padėti, tikisi, kad padės vaistai. Poliklinikose dirbantiems gydytojams tikrai sunku, jie neturi sąlygų dirbti ir tikrai negali kiekvieno užjausti.

- Pradėjote apie religiją. Ar malda gali padėti pasveikti?

- Gydytojas gydo sielą, o kunigas ją gelbėja. Būna ir taip, kad kunigas negali išgelbėti sielos dėl to, kad ji per daug serga. Jei yra sunki depresija, jokie žodžiai sielos nepasiekia. Todėl pradžioje turi gydytojas pagydyti, ir tik paskui kunigas gali padėti gelbėti sielą.

Ligų kilmė yra labai sudėtinga. Juk beveik visų ligų gydymui daugiausia reikšmės turi tai, kas yra mūsų galvoje: mintys, nusiteikimas, noras padėti sau nulemia net 90 proc., o medikų pagalba – dažnai tik 10 proc. Net pati baisiausia liga – šizofrenija – trečdaliui ligonių praeina negydoma. Tą patį galima pasakyti ir apie depresiją. Būna tokių depresijos atvejų, kai liga kartojasi pavasarį ir rudenį, būna, kad tęsiasi porą savaičių ar porą mėnesių, būna ir porą dienų. Yra labai retų atvejų, kai depresija užgriūva ir nepaleidžia ištisus metus. Jeigu organizmas pats sau nepadėtų, negalėtume padėti ir mes. Nedaug yra tokių piktų ligų kaip depresija, kurios gali atvesti žmogų iki savižudybės arba mirties.

- Kokie žmonės turi rizikos susirgti depresija?

- Tie, kurie nuo jaunystės negali rasti ryšio nei su savo esme, nei su išoriniu pasauliu, kurie nepajėgia suvokti pasaulio kaip vieningo ir pastovaus. Jie gali susirgti netgi šizofrenija, tapti alkoholikais arba susirgti įvairiomis psichozėmis ir neurozėmis, beje, būdami jauno amžiaus (nuo 25 iki 45 metų).

Tačiau tie žmonės, kurie sėkmingai atsiskiria nuo tėvų, randa savo vietą pasaulyje ir užmezga su tuo pasauliu gerą ryšį, randa savo pašaukimą ir įgyja profesiją, sutinka mylimą ir patikimą partnerį, tikrai turėtų rasti gerą santykį ir su vidiniu, ir su išoriniu pasauliu.

- Knygose rašoma, kad sergantieji depresija griauna save ir kitus.

- Visų pirma – save. Tie žmonės yra riboti, nes būna praradę neribotas galimybes laike ir erdvėje. Jie nebeturi laiko, nes būna patys save tame laike apriboję. Iš daugybės galimybių (galimybių jūros!) jie pasiima tik vieną nedidelę salelę ir joje gyvena tarytum mažytėje savo tikrovėje.

Šie žmonės gali tapti priklausomais, nes tai jiems nekelia jokios baimės. Jie meilės jausmą supainioja su kitais jausmais, užmiršta savo lyties draugus, o ištikus pirmajai šeimos krizei tampa ypač pažeidžiami. Tokie žmonės paprastai turi porą vaikų ir gyvena užsidarę siaurame savo šeimos ratelyje, vadinamojoje izoliacijoje dviese. Tokioje intymumo tironijoje iškyla pavojus „uždusti“. Kadangi šie žmonės žengia „tik tiesiai ir tik pirmyn“, greitai jų jaukus lizdelis gali tapti karo lauku, pragaru, nes jie be pasigailėjimo vienas su kitu kovoja dėl valdžios.

Po kiek laiko atsitinka taip, kad poroje vienas tampa auka, o kitas – kaltas dėl to, kad šis yra auka. Tada visa partnerystės sistema griūva. Tas, kuris yra silpnesnis, lygiai taip pat griauna ir save, ir kitą. Amerikiečių gydytojai tvirtina, kad vienam sutuoktiniui sergant depresija, gydyti reikia abu. Tik kartu jie gali išeiti iš savo šeimos-sistemos-kalėjimo.

- Ar galima kaip nors atpažinti artėjančią depresiją ir imtis priemonių jos išvengti?

- Depresijos pamatai paklojami jau tada, kai jūs nesugebate liūdėti, nenorite pripažinti, kad kažkas jums labai nepatinka, guodžiatės iliuzinėmis gėrio situacijomis – įsivaizduojate, kad yra gerai tai, kas iš tiesų yra blogai, valdote save ir komanduojate sau: „Aš niekada neliūdžiu! Nieko nebijau! Aš esu stiprus, kovosiu ir laimėsiu, nes turiu stiprią valią! Aš galiu valdyti save, suimti save į rankas.“ Taip pradedamas kurti depresijos kalėjimas.

Depresija tarytum skydas saugo žmogų nuo liūdesio. O kai skydas praplyšta ir žmogus iš tiesų suvokia, kas atsitiko, gali netgi nusižudyti. Nereti atvejai, kai tik situacijai pagerėjus ligonis gali išsakyti savo jausmus ir pasipasakoti, kas iš tiesų atsitiko.

II  skyrius

Susitikimas su ragana

Nors deglas ir buvo ištrauktas man iš rankų, aš šypsausi su viltimi ir laukiu, galvodamas apie visas rankas, pasirengusias jį sučiupti, apie visas mumyse slypinčias nematomas, gimstančias, būsimas jėgas, kurios nespėjo pasireikšti.

Romainas Gary, „Moters šviesa“

A.

Išlipsi, pagysi, skraidysi

Marija sutiko apsilankyti pas vyriausiąją Lietuvos raganą Viliją Lobačiuvienę ir pabandyti gydytis depresiją „raganiškais“ metodais.

Marijos liga Vilijai nėra naujiena, daug žmonių kreipiasi kamuojami depresijos, ji bando jiems kiek galėdama padėti. Aš tyliai sėdžiu kamputyje, bandydama ir Viliją, ir Mariją įtikinti, kad manęs čia nėra. Ragana kalbina Mariją.

– Marija, ar jau esate gydžiusis kokiu netradiciniu būdu? Gal buvote pas ekstrasensus, egzorcistus?

– Ne, tik ligoninėje, ir dar gydžiausi dienos stacionare.

– Kokius vaistus geriate?

Marija išvardija šešių vaistų pavadinimus.

– Čia viskas vienai parai? Kaip jūs dar gyva? Juk nuo tiek vaistų ir numirti galima! Kas nutiko, kaip susirgote?

– Sergu jau penkiolika metų. Keletą metų buvo pagerėjimas, paskui vėl sugrįžo liga.

Marija kalba lėtai, po kiekvieno sakinio, o kartais ir žodžio kelias sekundes patylėdama. Atrodo, kad ištarti žodį jai labai sunku. Tačiau Vilija kantriai tyli ir laukia, kol Marija atsakys. Sulaukusi atsakymo, vėl klausia:

– Ar ta liga prasidėjo staiga, ar vystėsi palengva?

– Staiga. Nebuvo nei nemigos, nei įkyrių minčių. Mane taip pykino, kad negalėjau nueiti iki tualeto. Tada pakliuvau į ligoninę pirmą kartą.

– Ar iš karto suprato, kas jums yra?

– Iš karto. Greitoji nuvežė į psichiatrijos ligoninę. Man labai svaigo galva ir buvo labai bloga.

– Tai buvo nerimo sutrikimas?

– Ir dabar tas nerimas kamuoja, visą laiką.

– O katalepsija kiek laiko trunka? Na, kad jūs tokia – kaip baslys?

– Nežinau, atrodo, kad visą laiką taip yra.

– Ar buvo kada geriau? Kas jums padėjo geriau jaustis?

– Meno terapija. Geriau jaučiausi kokį mėnesį.

– O kas jums tada pagerėjo?

– Nebuvo nerimo, norėjosi gyventi.

– O dabar tik šiaip egzistuojate, ir tiek?

– Taip.

– Ar jūs dar nepavargote gyventi?

– Pavargau.

– Iš tiesų tai vaistai jus taip slopina, kad tik nieko negalvotumėte. Tada žmogus pasidaro kaip daržovė. Protas tai lieka, bet nieko daugiau. Emocijų nebelieka. Jūs nedirbate? Tai ką veikiate per dieną?

– Vaikštau iš kampo į kampą.

– Turite judėti, tiesa? Nerimas verčia jus judėti? Bet aš matau, kad dar nėra visiškai blogai! Juk jūs gražiai pasidažiusi, vadinasi, jums rūpi išvaizda. Ar galite susikaupti? Pavyzdžiui, kai žiūrite televizorių?

– Galiu.

– O skaityti?

– Ne. Tik žurnalus permetu akimis. Mezgu. Dukrai suknelę numezgiau – tokią raštuotą, reikėjo akis skaičiuoti. Aš labai gražiai ir greitai mezgu. Namuose tiek visko primegzta.

– Ar viena gyvenate?

– Ne, su vyru. Jis supranta, kad tai – liga.

– Tai jums pasisekė. Ką pasveikusi norėtumėte daryti? O gal… jūs nenorite pasveikti? Dėmesio daug, meilės daug, visi aplinkui šokinėja…

– Noriu pasveikti.

– Ką darysit, kai pasveiksit?

– Ieškosiu darbo.

– O kam? Juk visai gerai nedirbti.

– Noriu dirbti. Buvau neseniai įsidarbinusi valytoja, bet išėjau, nes labai kabinėjosi prie manęs.

– Dėl ko?

– Kad blogai valau.

– Gal blogai valėt?

– Na, aš labai stengiausi.

– Tikriausiai kabinėjosi dėl to, kad jūsų bijojo. Esate kažkokia įsitempusi, žvilgsnis sustabarėjęs, jūsų visi mimikos raumenys įsitempę ir nejudantys – atrodote kaip su kauke. Dėl to kiti žmonės gali bijoti. Jie nežino, ką jūs galvojate, nes jūsų veidas sustingęs. Jie nežino, dėl ko prie jūsų prikibti. Mato, kad turite problemų, bet nesupranta kokių. Tokie žmonės niekada nesišypso. Kada paskutinį kartą juokėtės, kada džiaugėtės?

– Labai seniai, džiaugsmo neatsimenu.

– Supratau. Kur jums tiek tų vaistų prigrūdo? Naujojoje Vilnioje?

– Taip. Paskutinį kartą išėjau iš ligoninės spalio mėnesį (mes kalbamės birželį). Jaučiausi geriau.

– Gerai, Marija. Koks jūsų zodiako ženklas?

– Avinas.

Ragana atsidaro kompiuterį ir susiranda Marijos horoskopą.

– „Nulis“ jums dabar, ir taip yra jau apie dvylika metų. Tačiau pagal gimimo datos kreivę jūs turite išlipti, išsikapanoti! Ir dabar kaip tik artėja tas laikas – taip, jis kaip tik dabar ir prasideda. Štai, paskutinis skaičius yra devyni, o tai reiškia visišką žmogaus pagijimą, išlipimą, skraidymą. Nemanau, kad gali atsirasti kokia nauja meilė, tai veikiau bus pasveikimo stebuklas. Juk jūs puikiai suvokiate, kaip svarbu pasveikti – galėsite nuveikti daug darbų. Devyni – tai iš tiesų pats aukščiausias taškas, tai gali būti susiję ir su socialine savirealizacija. Juk esate žurnalistė, nuveiksite dar daug darbų. Parodykite delnus.

Ragana ilgokai tyrinėja Marijos delnų linijas.

– Pasisekimą tarp vyrų turėjote labai didelį, bet esate labai ištikima, tas jus ir išgelbėjo. Štai, matote šitą kreivę? Tai reiškia žmogaus socializaciją. Jūs esate labai pastovi. Pasirinkusi specialybę, darote tai, ką reikia, nesiblaškote. Ši kreivė rodo, kad turite polinkį į depresiją, esate perdėtai jautri, tik nelabai suvokiate, iš kur toks jautrumas. Peržengėte ribas, perlenkėte lazdą ir nepajutote, kaip susirgote. Matyt, ilgai laikėte savyje daug neigiamų emocijų. O štai ši kreivė beveik visų žmonių metams bėgant eina žemyn, nes išsenka jėgos, trūksta energijos, tačiau jūsų dar aukštyn pašoka. Taip būna labai retai. Jūsų delno linijos rodo atgimimą.

Ragana surašo eilę skaičių – aiškina, ką rodo apie Marijos ateitį numerologija:

– Štai ir skaičiai rodo, kad kreivė kyla į viršų. Taigi tikriausiai išlipsite. Neturite daugiau iš ko rinktis, tiesa?

– Esu perfekcionistė, visi taip sako.

– Pati save į depresiją ir nuvedėte – juk tai ne šizofrenija, ne psichikos liga, į depresiją žmogus įpuola pats. Jam tik atrodo, kad kažkas kitas padėjo, o iš tiesų juk jūs pati viską darėte, todėl kūnas ir galva nustojo jums paklusti. Depresija žmogus suserga dėl to, kad netinkamai žiūri į pasaulį: jaudinasi, kad to nepadarė, ano, ir po truputį perkaista smegeninė, perdega saugikliai. Pati prisišaukėte – nemokėjote džiaugtis, nemokėjote kvatotis, atsipalaiduoti. Kol nesuserga depresija, nė vienas negali įsivaizduoti, kad šitaip gali būti, kad pats savo minčių nesugaudys, kad atsiras kažkoks nerimas ir niekaip nebus įmanoma jo atsikratyti. Aišku, jūs nesusirgote per dieną, pamažu kaupėte tą bagažą. Įeina į tą mėšlą visi vienodai, o išlipa – skirtingai. Bet reikia lipti. Juk tai ne psichikos negalia, o gili depresijos forma. Kai piktžolės – įkyrios mintys – pradeda vešėti, jas būna labai sunku išrauti. Ir greitai užželia visas laukas.

Ragana atsistoja, įsiremia rankomis į klubus ir minutėlę nusisuka į langą. Tada atsigręžia į Mariją.

– Dirbame toliau. Aš pasakysiu, ką dabar darysiu. Netaikysiu jums jokios hipnozės, nes esate pernelyg susikausčiusi. Vedžiosiu aplink jūsų galvą rankomis ir bandysiu atpalaiduoti jūsų raumenis ir mintis. Gali būti, kad jums pradės stipriau plakti širdis, atsiras dar didesnis nerimas, gali pradėti pykinti – būtinai apie tai pasakykite.

– Gerai.

– Nebijote? Aš žinau, ką darau. Mano darbo stažas yra 30 metų, o pagrindiniai mano pacientai – ligoniai, sergantys depresija. To, kas vyksta su jumis, aš klausysiu rankomis. Aišku, nepažadu, kad jums iš karto pagerės, taip nebus. Esate prigrūsta vaistų, nuslopinta, o man jus reikia gaivinti. Vaistai slopins, o aš gaivinsiu. Tas etapas bus nemalonus, bet tai nereiškia, kad jeigu pasijusite gerai, mesite gerti vaistus. Vaistų kiekį reiktų mažinti po truputį, pasikalbėjus su gydytoju. Tai yra liga, ne juokas.

Ragana labai energingai mosikuoja rankomis virš Marijos galvos.

– Ar valgote? Turite apetitą ar tik iš reikalo?

– Valgau, nes reikia. Pati gaminu.

– Tai dar gerai. Ar buvo toks periodas, kai gulėjote ir nieko nenorėjote, netgi negalėjote atsikelti?

– Buvo prieš daugelį metų, dabar nebūna.

– Dabar aš uždėsiu rankas, o jūs nieko nekalbėkite, visą dėmesį sutelkite į mano rankas. Užsimerkite. Gerai, kad galite šitaip ramiai užsimerkti. Dėmesys tik į mano rankas, tik į jas, klausote mano rankų. Jaučiate, kaip teka energija? Tik paleiskite viską, aš pasaugosiu jus, kad nenugriūtumėt. Spaudžiu smilkinius, pakaušinę dalį, spaudžiu čia, o dabar pasisupkite kartu su mano rankomis, jokių minčių.

Ragana ima šnabždėti:

– Atpalaiduoju jūsų kūną, atpalaiduoju ir išmetu įkyrias mintis, išmetu nerimą ir pradedame gyventi. Klausykitės mano balso, kai pasakysiu „trys“– atsimerksite ir būsite sveika, žvali ir pailsėjusi. Akys šviesios. Skaičiuoju: vienas, du, trys… Kaip jaučiatės? Dabar aš dar atpalaiduosiu jūsų kūną masažuodama tam tikrus taškus. Jums gali būti šiek tiek skausminga (daro taškinį masažą jai ant krūtinės, galvos, nugaros). Pakentėkit. Kaip jaučiatės?

– Geriau.

– Kas geriau?

– Jaučiu atsipalaidavimą visame kūne.

– Kaip jaučiasi galva?

– Nėra jokių minčių.

– O paprastai būna chaosas, kurio negalite sustabdyti, tiesa?

– Taip.

– Taigi, Marija, turėtumėte išlipti, juk neturite kito pasirinkimo. Jeigu būtų psichikos liga, jūsų protas būtų padėtas į stalčių, o pati jaustumėtės puikiai, tik visi kiti – tie, kurie šalia jūsų, – blogai. Depresija – tokia liga, kai lieka tik protas, kuris visą laiką budi, dėl to jūs ilgai galvojate, prieš atsakydama, nes negalite bendrauti paprastai. Žmogus savo emocijų ir pasąmonės nevertina, kol jų nepraranda, o kai praranda, supranta, kad trūksta labai svarbaus dalyko – jo paties. Pasirodo, vien proto gyvenime neužtenka.

B.

Ragana atpalaiduoja ir išvalo mintis

Vilija Lobačiuvienė gydo žmones jau 32 metus, to ji išmoko lankydama įvairiausius seminarus, kursus, skaitydama knygas. Pasivadino ragana ne todėl, kad žmones gąsdintų. Žodis „ragana“ kilęs iš žodžio „regėti“. Senosiose bendruomenėse ragana buvo tas žmogus, kuris gydė rankomis, žodžiais, patarimais ir žolelėmis. Ragana nėra būrėja, ji tik guodėja ir patarėja. Kalbamės su ragana Vilija apie tai, kodėl žmonės serga depresija.

- Ar tiesa, kad depresija dažniau serga moterys? Gal tai moterų liga?

- Nebūtinai, serga ir vyrai, tačiau jie arba tos ligos nepripažįsta, arba… geria. Aš dirbu ir su alkoholikais – tiesa, jų nekoduoju, taikau tokią Šičko metodiką, kuri yra labai veiksminga, pripažinta pasaulyje. Tos metodikos esmė – pokalbis, įtaiga. Kartu vyksta ir gydymas nuo depresijos, nes juk alkoholizmas ir depresija yra labai arti – žmonės dažnai geria dėl depresijos. Kitiems – atvirkščiai, pirmiausia atsiranda įprotis gerti, o vėliau prasideda ir depresija. Jiems būna bloga, neranda sau vietos, darosi agresyvūs.

- Kaip gydote tuos, kurie negali negerti?

- Pirmiausia sutvarkau jų dvasinę būseną. Tapę ramesni, jie po truputį pradeda normaliau gyventi, kitaip ima vertinti įvairias situacijas. Tie vyrai dažniausiai nesupranta, kad serga depresija. Jie nesuvokia, kad jų alkoholizmas, smurtavimas ar vis naujų moterų paieškos yra tik dėl to, kad jie serga. Jie nesupranta, kad susitvarkę savo dvasinę būseną nustotų daryti klaidas.

- Jeigu nesupranta, kad serga, tai dėl ko jie pas jus ateina?

- Dėl įvairių kitų problemų, bet aš matau, kuri yra pagrindinė. Sako, kad blogai jaučiasi, o kaip – negali įvardyti. Juk anksčiau tokia būsena buvo vadinama „nervais“, o „nervais“ sirgti galėjo tik moterys. Vyras sako: „Juk nesimušu, laukais nelakstau, vadinasi, nesergu.“ Anksčiau daugelis tų ligų buvo vadinamos psichinėmis, o jų visi bijojo. Gerai, kad viskas pasikeitė, kad pagaliau pasidarė ne gėda prisipažinti, jog sergi depresija. Anksčiau buvo gėda („tu – psichikos ligonis“), buvo painiojamos psichikos ligos ir depresija.

- Ar ateina ir psichikos ligonių?

- Ateina visokių, ir paranoja sergančių, ir turinčių įvairių psichikos sutrikimų, bet jų stengiuosi nepriimti. Kaip tai suprantu? Girdžiu iš balso arba tiesiai paklausiu, kokia diagnozė. Žmonės retai kada meluoja. Bet kartais būna ir neaiškių diagnozių. Kai kurie žmonės, vartoję „žolę“ arba lengvesnius narkotikus, pradeda girdėti balsus. Šie tikrai netelpa į tikrų psichikos ligonių rėmus, jie yra kitokie. Su šitais aš dirbu. Jie nėra šizofrenikai, todėl jiems ir įprastas gydymas nepadeda.

- Kas yra liūdesys ir kuo jis skiriasi nuo depresijos?

- Liūdesys – dar ne liga, jeigu ligonis dar gali verkti, gerai. Išsiverks ir praeis, tada gydo laikas. O depresija yra „princesių liga“ – juk tie, kurie turi tikrai didelių problemų, depresija neserga. Princesė, kuri sėdėjo bokšte ir liūdėjo, sirgo depresija, bet paprastas Jonelis, einantis jos vaduoti, depresija nesirgo – juk jam reikėjo išgyventi. Kad ir kaip būtų keista, ir šiais laikais yra tokių princesių – serga, nors gyvena gana gerai. Moterys, kurios tikrai turi daug problemų, sakysim, vyras paliko ar žuvo, neturi kitos išeities, nes reikia auginti vaikus, jos nesuserga arba kur kas greičiau išlipa iš depresijos liūno nei tos, kurios neturi ką veikti arba turi „žiūrovų“. Šios turi kam pasiguosti, todėl gali „gulėti“. O tos moterys, kurios žino, kad niekas joms nepadės, kad reikia pačioms krapštytis, gulėti nevalia – tos ima ir pasveiksta.

- Ar žmonėms, atėjusiems gydytis depresijos, jūs visa tai ir pasakote?

- Aišku, ne. Sergantiems gilia depresijos forma aš taip nekalbu, pradedame aiškintis pamažu, kai jiems jau pagerėja. Tada kalbamės apie tai, ką reiktų daryti, kaip reiktų keisti savo gyvenimą. Kol depresija yra gili, tuščias reikalas kalbėti. Aš pirmiausia turiu pagerinti būseną. Pirmiausia atpalaiduoju, užmigdau, įvedu į transo būseną – pusiau hipnozę, tada ištrinu mintis. Tas, kurios būna užstrigusios. Tada jau kalbuosi rimtai. Taigi dirbu kaip psichologė.

- Ar jums visada aišku, kodėl ištinka depresija? Ar žmonės įvardija priežastis?

- Jie priežasčių gali ir nežinoti – juk depresija gali būti įvairios kilmės. O kodėl šia liga serga vaikai? Taip, ir jie serga! Jie atrodo lyg senukai, veide klostės susimetusios, nieko nevalgo, skundžiasi, kad pilvą skauda. Jie nesidžiaugia, nesijuokia. Gydytojai tiria, bet nieko neranda. Sako, depresija… O kodėl? Kokia gali būti priežastis? Gal toks laikmetis, gal per didelis gyvenimo tempas? O gal tik jautresni vaikai serga? Vakar gydžiau 9 metų berniuką, atėjo jau ketvirtą kartą. Buvo toks sulysęs, o dabar jau ir svorio priaugo, net keliais centimetrais paaugo. Gydžiau nuo depresijos ir 13 metų berniuką, jis labai gražiai piešia, nori būti dailininku. Kartais tėvai atveda ir labai mažų vaikų, kuriuos kankina tamsos baimė, jie šlapinasi į lovą arba vaikšto atbuli. Manau, kad visa tai susiję su įtampa.

- Kaip jūs tuos žmones išgydote? Išduokite savo metodo paslaptį.

- Kai manęs to paklausia pacientai, aš jiems atsakau klausimu: ar tau įdomu, kaip aš tai darau, ar tu nori pasveikti? Jeigu pasveikti, tai ir neklausinėk. Juk kai smuikininkas virtuozas groja, niekas jo neklausia, kaip jis tai padaro. Tie, kas nori sužinoti daugiau apie mano metodiką, ateina į kursus ir mokosi – tada bando pajusti tai, ką aš darau. O žmogus, kurį gydau, tik sėdi ir jaučia stiprią mano energiją. Sergančiųjų depresija energetinis laukas būna išbalansuotas, taigi aš pirmiausia jį atkuriu. Padedu susikurti gynybinį lauką, tarytum kokį apvalkalą – tada prie jų nekimba nereikalingos mintys. O paskui mes kalbamės kaip du protingi žmonės.

- Apie ką kalbatės?

- Klausiu, kodėl į viską taip jautriai reaguoja, padedu išsiaiškinti, ką reiktų keisti savyje, kodėl būtina mokytis kitaip gyventi. Jie turi suprasti, kad jeigu patys save mintimis suvalgo, tai… yra tiesiog kvailiai! Naikina save mintimis, o paskui dar geria vaistus, kurie kūną naikina. Argi tai ne kvaila? Reikia susitvarkyti mintis ir reakciją į pasaulį. Juk pasaulio nepakeisime, bet galime pakeisti save, ir tai reikia daryti pamažu.

- Kaip tvarkote energetinį lauką?

- Pirmiausia atpalaiduoju, dirbu gerą valandą. Būna tokių žmonių, kurių negalima užčiaupti, bet aš padarau taip, kad ir tie nutyla. O vaikus užmigdau. Ne, neguldau, nes jiems būtų nepatogu, juk jie manęs nepažįsta. Jie saugojasi, įsijungia psichologinė gynyba. Prisijaukinu žmogų, o tada, jeigu mes tinkame vienas kitam, dirbame toliau ir pamažu kapstomės iš ligos.

- O vaikai, aišku, bijo, galvoja, ką čia ta ragana darys?

- Kai prisijaukinu, patys nori ateiti, nes pasijunta geriau. Vaikai daug ko negali paaiškinti, bet, pasijutę geriau, tampa mano draugais. Ir kai suauga išlieka draugai.

- Su kokiomis dar bėdomis žmonės ateina?

- Viena sako: „Aš neturiu jėgų, negaliu pailsėti“, kita: „Valgau ir valgau“, o trečia: „Aš esu girtuoklė, vakarais geriu, paskui neužmiegu.“ (Aš sakau: “Tu – ne girtuoklė, tu geri alkoholį vietoj vaistų.“) Kitas sako: „Aš nenoriu gyventi, manęs niekas nedžiugina – žiūriu į dangų, o man tas pats, žydi obelis ar ne.“ Vienas vyras pasakė: „Noriu susigrąžinti prarastą savo emocinę dalį, kažkur dingo, jau nebeturiu.“ Arba moteris ateina ir sako: „Negaliu nei skaityti, nei televizoriaus žiūrėti.“ Kreipiasi žmonės ir dėl kitų ligų, tačiau priimu tik po to, kai apsilanko pas gydytoją. Juk aš nesu diagnostikos centras! Sakau, kai jums nustatys ligą ir man atnešite tyrimus, tada gal ir galėsiu padėti. Pasakau, kad įtariu, kokia liga galėtų būti, pasiūlau nueiti pas šeimos gydytoją ir paprašyti, kad paskirtų tyrimus.

- Kai kuriems žmonėms nepadeda psichoterapija, bet padedate jūs.

- Psichoterapeutas, manau, turi būti Dievo pašauktas žmogus, turėti įtaigos dovaną, mokėti kalbėti ir girdėti žmogų. Jis turi suprasti lūkesčius ir baimes, mokėti jautriai bendrauti. Tačiau dauguma tų specialistų bando įsprausti žmones į rėmus, o jiems to nepakanka. Žinote, kodėl aš galiu daugeliu atvejų geriau padėti? Todėl, kad aš žmogų atpalaiduoju, tai ir yra mano koziris.

- Ar ateina ir tokių, kurie bandė žudytis?

- Būna tokių jaunų žmonių, kurie periodiškai bando žudytis. Su jais kalbu kitaip – patikėkite, visi mano savižudžiai gyvi vaikšto! Juos dažniausiai atveda tėvai, bet svarbiausia, kad šie žmonės lieka gyventi. Būna, kad mano metodai netinka, tada sakau tėvams: „Guldykite į ligoninę ir gydykite vaistais, nes bus blogai.“ Būna ir tokių, kuriems reikia kitokio, netausojančio, pokalbio; kai kurie manimi bando manipuliuoti.

- Kad padėtų psichoterapija, būtina paties ligonio motyvacija. Ar jūsų ligoniai yra motyvuoti?

- Kai ateina sergantis depresija žmogus, pirmiausia klausiu, ar nori pasveikti. Būna tokių, kurie net nesiruošia pasveikti, jie tik visiems pasakoja, kaip jiems blogai, ir iš kiekvieno gauna dozę energijos. Tie yra vampyrai… Tada sakau: „Arba tu ateik kitą kartą ir man paaiškink, kodėl nori pasveikti, arba daugiau nebeateik. Kam mano laiką gaišini?“ Jeigu ateina alkoholikas, klausiu: „Kodėl nori mesti gerti? Juk toks smagus reikalas. Jeigu man kas pasakytų, kad negalėsiu gerti net per gimtadienį, liūdna būtų.“ Jeigu žmogus protingai paaiškina, kodėl jis to nori, tada dirbame. Bet jeigu jis atėjo tik todėl, kad šeima priprašė, nieko nebus. O būna ir tokių, kurie kolekcionuoja specialistus, pas kuriuos yra buvę…

- Dauguma bioenergetikų skelbiasi galintys gydyti per atstumą. Ar jūs taip pat galite?

- Ne, šito nedarau. Būna žmonių, kurie to prašo. Kartą paskambino moteris: „Mano sūnus geria, prašau pagydyti per atstumą.“ Jai pasakiau: „Ne, aš to nedarysiu. Jei yra tokių stebukladarių, kurie skelbiasi tai darą, tegu jie ir padeda. Man užtenka tų stebuklų, kurie vyksta čia. Sakote, neateis pas mane? Vadinasi, jūsų sūnus nori gerti, tai kodėl jūs jam neleidžiate?“

Sergančiųjų depresija energetinis laukas būna išbalansuotas, taigi aš pirmiausia jį atkuriu. Padedu susikurti gynybinį lauką, tarytum kokį apvalkalą – tada prie jų nekimba nereikalingos mintys. O paskui mes kalbamės kaip du protingi žmonės.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...