2013 Rugpjūčio 21

Audrius Bačiulis

„Zuoko sindromas“, arba prigimtinė lietuviškų liberalų nuodėmė

veidas.lt


Liberalų sąjūdis, kadaise susikūręs kaip morale ir vertybėmis, o ne cinišku „zuokišku“ politiniu išskaičiavimu besivadovaujanti partija, neištvėrė ir pasidavė tai pačiai „zuokiškąjai“ pragmatinės politikos nuodėmei, priimdamas į savo narius Raseinių kunigaikštuką Remigijų Ačą.

Nieko bendra nei su liberalizmo idealais, nei su moralia ir skaidria politika neturinčio R.Ačo priėmimas į Liberalų Sąjūdį neabejotinai yra didžiausia jo pirmininko Eligijaus Masiulio politinė klaida per visus septynerius partijos gyvavimo metus. Klaida, galinti turėti ilgalaikių pasekmių, nes galimi politiniai Liberalų sąjūdžio partneriai tikrai be entuziazmo žiūrės į partiją, priglaudusią labiausiai odiozišką paksiados skandalo veikėją.
Sprendžiant iš dalies liberalų, ypač jaunesnių, sapalionių – o kas čia tokio, kuo jau tas R.Ačas toks baisus, kodėl jis negali pasitaisyti ir kuo jis skiriasi nuo kokio Naglio Puteikio – politikoje užaugo karta, nežinanti dešimties metų senumo įvykių ir nesuprantanti, kodėl už kontrabandą teisto provincijos traktorių prekeivio virtimas prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais pribloškė NATO šalių specialiąsias tarnybas. Tačiau tai, ko nežino liberalų jaunimas, gerai mena LLS vadovai, patys aktyviai dirbę R.Pakso apkaltos komisijoje. Ir supranta, kad daugeliui anuos laikus menančių liberalų R.Ačo atsiradimas partijoje tolygus spjūviui į veidą. Tai pasiteisinimo laiške liberalams patvirtino pats LLS pirmininkas E.Masiulis: „Suprantu, kad mūsų partijoje yra žmonių, kurie šios žinios nelaukė. Tačiau kadangi esame stiprūs, neturime teisės bijoti, kad vienas ar kitas žmogus gali pakenkti mūsų partijai ar pakeisti jos kursą. Laikas parodys ar išankstiniai nuogąstavimai yra pagrįsti“.
Šiuose E.Masiulio žodžiuose slypi esminė skandalo su R.Aču mįslė. Vadinasi, E.Masiulis žino, kad odiozinio paksisto priėmimas į partiją sukels pasipiktinimą tarp senųjų liberalų. E.Masiulis žino, kad partijos valdybos posėdyje, svarstant galimą R.Ačo narystę, tam kategoriškai priešinosi Algis Kašėta, buvęs vienu iš R.Pakso apkaltos komisijos tyrėjų, Petras Auštrevičius, pavadinęs R.Ačą „grobuonišku“, Eugenijus Gentvilas, siūlęs nepalikti R.Ačiui iliuzijų, Remigijus Šimašius, raginęs vertinti R.Ačo balsavimus Seime. Nežiūrint to, E.Masiulis tiesiog stumte prastumia R.Ačą, ragindamas kolegas žiūrėti į rinkimų Raseiniuose rezultatus, kurie esą vieninteliu politiko vertinimo kriterijumi ir prideda: „Vienas žmogus partijos nesugriaus“. Vadinasi, žino, kad toks pavojus yra? O jeigu sugriaus?
Nenustebčiau, jeigu Liberalų Sąjūdyje atsirastų ne vienas žinomesnis veikėjas, nepanorėsiantis priklausyti vienai partijai su R.Aču. Matant liberalų ir jų rėmėjų tarpe užvirusią audrą dėl R.Ačo narystės, negalima atmesti galimybės, jog liberalai dar kartą skils. Prisimenant pirminės Lietuvos Liberalų Sąjungos ir vėliau iš jos skilimo būdu išsivysčiusių liberalų partijų raidą, tai visiškai tikėtina.
Prisiminkime – pats Liberalų Sąjūdis atsirado Liberalų ir Centro sąjungai skilus dėl požiūrio į vieną žmogų – Artūrą Zuoką (na ir šiokių tokių pagrindinių skyrių pagrindinių finansinių rėmėjų interesų skirtumų). Lygiai, kaip keleriais metais anksčiau, dėl požiūrio į vieną žmogų – R.Paksą – skilus Liberalų Sąjungai, atsirado Liberalų Demokratų partija (vėliau virtusi Tvarka ir Teisingumu). Svarbu, kad nauja partija turėtų savo rinkėjų, o visa kita atsiranda savaime, praktikos yra. Tuo liberalų rinkėjai ir ypatingi, kad jie nuolat atidžiai renkasi už ką balsuoti, neprisirišdami prie vienos partijos. Ir labai lengvai keičia savo pasirinkimą – kaip tikri liberalai. Tuo jau spėjo įsitikinti ir nuo Liberalų ir Centro Sąjungos atskilęs A.Zuokas, pirma 2011-siais sėkmingai laimėjęs rinkimus Vilniuje, o po metų tų pačių vilniečių Seimo rinkimuose sutriuškintas, ir patys liberalcentristai, po sėkmingų jiems 2008 m. Seimo rinkimų pernai nusigręžus rinkėjams išnykę, kaip pavasarį sniegas.
Nerišlūs, menkai argumentuoti LLS lyderių pasiaiškinimai niekaip neduoda atsakymo į klausimą: kuriems galams E.Masiuliui & Co prireikė to R.Ačo? Dėl formalaus partijos narių skaičiaus pagausėjimo? Nonsensas, partijos stiprios ne narių, bet rinkėjų gausa. R.Ačas jau praeitą savaitę ne vieną liberalų rinkėją nubaidė. Dėl vieno papildomo balso Seime (o Raseiniuose renkamas tik vienas parlamentaras)? Bet kiek jų dėl šio naujojo nario bus prarasta didmiesčiuose? Nejau tas vienas mandatas Raeiniuose vertas partijos „suzuokėjimo“, vienu ypu atsisakant visų lig šiol deklaruotų moralinių principų kuriais Liberalų Sąjūdis ir tapo patrauklus rinkėjams?
Susidaro įspūdis, kad arba LLS vadovai buvo kažkokios jėgos tiesiog priversti, nepaisant neišvengiamo skandalo, priimti į savo gretas R.Ačą, arba pasidavė didybės iliuzijai ir bando dirbtinai brėžti skiriamąsias linijas tarp savęs ir ilgamečių natūralių partnerių konservatorių. Tarsi kaži kokie šnabždukai būtų juos įtikinę, jog liberalai rinkimuose galėjo pasirodyti geriau, tik štai rinkėjai jų nuo konservatorių neskyrė. Žinant išskirtinį liberalų rinkėjų atidumą, būtų kvaila manyti, jog šie sugebėjo atskirti Liberalų Sąjūdį nuo čaplikinių “liberalcentristų” ir zuokinių “taipinių”, bet nesugebėjo atskirti nuo konservatorių.
Lygiai neprotinga būtų įsivaizduoti, jog liberalai galėtų tapti pagrindine dešiniąja Lietuvos politine jėga. Toks mastymas tik liudytų visišką politinį nebrandumą, netgi liberalų vietos politinėje erdvėje nesuvokimą. Liberalai – tai nišinė partija, vienijanti dalį aukštesnį išsilavinimą ir pajamas turinčių, griežtų viešosios moralės normų nemėgstančių žmonių, kurių bet kurioje visuomenėje yra mažuma, kokie 10-15 nuošimčių. Ar tai būtų Skandinavija, ar Vokietija, ar Lietuva. Todėl liberalai nėra ir nebus pagrindine valdančia partija, tačiau jie visados gali tapti strateginiu partneriu didesniajai dešiniajai partijai, kuri be jų paramos irgi negalės tapti valdančiąja.
Kitas reikalas, kad jauniems mūsų liberalų politikams tokios mintys, matyt, dar nelabai telpa galvoje: kaip tai – būti amžinais antraisiais? Mes gi galime! Štai, A.Zuokas visiškai rimtai manė galįs būti Ministru Pirmininku ar Prezidentu. Pabandė pakovoti, nesuvokdamas, kad bet kurio liberalaus politiko jėgos tam per menkos. Liko prie sudužusios geldos. Nejau niekas iš to nepasimokė?

Nejau vienas papildomas Seimo nario mandatas Raseiniuose vertas liberalų „suzuokėjimo“, vienu ypu atsisakant visų lig šiol deklaruotų moralinių principų, kuriais Liberalų Sąjūdis ir tapo patrauklus rinkėjams?

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. internautas internautas rašo:

    Darosi labai neramu. Jei Liberalu sajudis prades nesamones daryti, visai nebeisiu i rinkimus.

  2. Vytautas Mikėnas Vytautas Mikėnas rašo:

    Na- nereikia internautui taip pergyventi. Seniai Licse buvo dvi frakcijos ir idėjinė dauguma. Dauguma liko, bet be pinigų prapylė rinkimus. Atskilėliai- rubikoninkai ir dujotekanininkai: zuokučiai ir sąjūdiečiai. Tad- nereikia stebėtis. :) O rinkimuose dalyvauti- būtina- geriau jau suklysti, nei nieko nedaryti.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...