2013 Rugpjūčio 21

Nerijus Damanskas

„Užtenka lietuviams būti susikausčiusiems – mes turime kuo pasigirti“

veidas.lt


Vienas žymiausių lietuvių finansininkų užsienyje, didžiausiuose pasaulio bankuose Niujorke, Amsterdame, Londone ir Milane dirbęs Nerijus Damanskas teigia, kad Lietuva turi nemažai konkurencinių pranašumų, tik dar neišmoko savęs „parduoti“ užsienio investuotojams.

Apie Lietuvą šiandien ir jos konkurencingumo didinimą – „Veido“ pokalbis su didžiausio Italijos banko „Intesa Sanpaolo“ paskolų ir skolos vertybinių popierių besivystančių rinkų šalims departamento vadovu Nerijumi Damansku.

VEIDAS: Vertinant konkurencingumo požiūriu, kurios iš trijų Baltijos „sesių“ pozicijos jums šiuo metu atrodo geriausios?
N.D.: Estijos. Taip, estai turi geriausią ir garsiausią viešųjų ryšių mašiną iš visų Baltijos šalių, tačiau faktas, kad ir jų ekonominiai rodikliai šiek tiek geresni: mažesnė skola, biudžeto deficitas, mažesni mokesčiai ir apskritai geresnės sąlygos verslui plėtoti. Pasaulio banko (PB) „Ease of Doing Business“ reitinge Estija užima 21-ą, Latvija – 25-ą, o Lietuva – 27 vietą. Kita vertus, šie skirtumai nėra labai dideli, todėl manau, kad Lietuva ir Latvija turėtų daugiau dėmesio skirti „piarui“ ir daugiau reklamuoti savo teigiamas puses bei pranašumus. Juk 27 vieta byloja, kad Lietuva šiame reitinge aplenkė daugiau nei 150 kitų pasaulio šalių.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Lietuvos konkurencingumą padidins euro įvedimas? Ar jums atrodo realu įsivesti eurą 2015-aisiais?
N.D.: Jei žvelgsime iš ekonominės pusės, narystė euro zonoje šiuo metu nelemtų didelių pokyčių Lietuvai, ypač turint omenyje fiksuotą lito ir euro kursą, – niekas per daug nepasikeistų. Tačiau būtent dėl šio fiksuoto kurso dabar nėra jokios priežasties delsti su euro įvedimu, nes mūsų valiutos lankstumas jau ir taip ribotas. Kita vertus, narystė euro zonoje siejama su šiek tiek griežtesnėmis sąlygomis ir rodikliais, todėl tokių sąlygų įvedimas ir laikymasis būtų naudingas Lietuvos ekonomikai: tai veiktų tarsi ekonomikos „sveikatos testas“, ir šio testo laikymasis būtų pozityviai vertinamas užsienio investuotojų. Be to, įstojimas į euro zoną yra svarbus signalas, bylojantis, kad Lietuva įsilieja į svarbiųjų Europos valstybių gretas. Narystė taip pat padės efektyviau tvarkytis su Lietuvos skolomis eurais, nes įsivedus eurą šios skolos taps „vidaus“ skolomis.
Įsivesti eurą 2015 m. yra realu, tačiau būtina laikytis griežtos fiskalinės politikos.
VEIDAS: Iš Lietuvos išvykote 1997 m. Kokią Lietuvą prisimenate mintimis grįždamas į tuos laikus ir kokią ją regite šiandien? Kokius išskirtumėte pagrindinius šalies laimėjimus šiuo laikotarpiu?
N.D.: Prisimenu laukinį kapitalizmą, žemą moralę, verslo kultūros stoką, tačiau dabar progresas labai didelis, verslas plėtojamas daug civilizuočiau, skaidriau. Tai jau nebe laukiniai Vakarai, o labiau vakarietiška ekonomika.
Tai, kad Lietuva išgyveno „Lehman Brothers“ banko žlugimo pradėtą pasaulinę finansų krizę nerestruktūrizavusi savo skolų, nedevalvuodama lito ir be Tarptautinio valiutos fondo pagalbos, yra vienas didžiausių ir svarbiausių laimėjimų. Valstybė pati prisiėmė ir pakėlė tiek skausmingų ir nepopuliarių taupymo priemonių, radikaliai sumažino biudžeto išlaidas bei atlyginimus – tai reikalauja didžiulės pagarbos ir pripažinimo.
Šie milžiniški laimėjimai ir išėjimas iš labai sunkios padėties tapo pavyzdžiu Europos periferijos valstybėms, kurios to nesugebėjo padaryti ir buvo išgelbėtos ES. Lietuva turėtų tuo didžiuotis ir nuolat garsinti savo metodus potencialiems investuotojams, toliau rodydama pavyzdį Graikijai, Portugalijai, Ispanijai, Slovėnijai, Vengrijai ir kitoms labiau atsilikusioms valstybėms.
VEIDAS: Dirbdamas banke „The Royal Bank of Scotland“ krizės metu padėjote Lietuvos Vyriausybei tarptautinėse finansų rinkose pasiskolinti beveik 6 mlrd. JAV dolerių. Ar tebemanote, kad skolintis Lietuvai buvo geriausia išeitis?
N.D.: Vienareikšmiškai taip, tai buvo geriausia išeitis. Visos šalys norėjo skolintis, tik ne visos galėjo ir sugebėjo, o Lietuvos iždo priimti sprendimai buvo tikslūs ir kryptingi. Dėl jų kitos Europos šalys mums paprasčiausiai pavydėjo ir mokėsi iš mūsų. 2009–2011 m. man teko dalyvauti keliose aukšto lygio konferencijose, kuriose tuometiniai Lietuvos finansų ministrai ir Lietuvos valstybės iždo atstovai dalijosi antikrizine patirtimi. Buvo smagu matyti, kokio susidomėjimo sulaukė jų pranešimai ir kaip kitų valstybių finansų ministrai bei iždininkai stovėjo eilėse, norėdami patekti pasiklausyti Lietuvos atstovų pranešimų.
Noriu pabrėžti, kad Lietuvos valstybės ižde dirba aukščiausio lygio profesionalai, puikiai gebantys valdyti valstybės skolą, akylai sekti pasaulio finansų rinkas ir pasinaudoti jose susidarančiomis palankiomis sąlygomis Lietuvai, gerai „parduoti“ Lietuvos kreditą geriausiems užsienio investiciniams fondams. Daugelis kitų šalių iždininkų galėtų pasimokyti iš lietuvių.
Beje, užsienio finansinių investuotojų pasitikėjimas Lietuva didėja, o Lietuvos euroobligacijomis antrinėje rinkoje šiuo metu prekiaujama labai patraukliu pajamingumu. Investuotojai rodo didžiulį susidomėjimą šiais vertybiniais popieriais. Lietuva dabar turi progą skolintis daug mažesnėmis palūkanomis, kol jos vėl nepradėjo kilti. Tiek Finansų ministerija, tiek Lietuvos iždas šiuo metu vykdo labai apdairią skolinimosi politiką, ir tai, kad dažnai neleidžia euroobligacijų, bet sykiu nuolat informuoja užsienio investuotojus apie ekonomikos būklę, leidžia Lietuvai palaikyti labai patrauklias kainas antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Reikalui esant tai leis pasiskolinti pigiau.
Apskritai, palyginti su kitomis valstybėmis, Lietuvos skola nėra didelė (pažiūrėkime į Rumuniją, kuriai teko kreiptis į TVF, ar Vengriją). Lietuva turėjo pasirinkimą, pavyzdžiui, galėjo nusilenkti TVF ir prašyti jo pagalbos, taip būtų nusižeminusi, susirišusi rankas bei kojas ir buvusi tiek pat skolinga, arba pasirinkti privatizacijos kelią, bet būtų gavusi tik grašius už savo įmones, kurios dabar yra vertos gerokai daugiau. Beje, jei kalbame apie privatizaciją, manyčiau, kad jau būtų pats laikas grįžti prie šios idėjos, nes nauji šio turto vertinimai vėl pradeda atrodyti patraukliai.
VEIDAS: Jūs dirbate su posovietinėmis šalimis ir neblogai žinote jų padėtį. Kaip Lietuvos pažanga per pastaruosius du dešimtmečius atrodo viso posovietinio bloko kontekste?
N.D.: Lietuva kartu su kitomis Baltijos kaimynėmis, be abejo, įeina į tą nedidelį geriausių valstybių skaičių. Aš dar paminėčiau Gruziją, nes ji per pastarąjį dešimtmetį neabejotinai pasiekė įspūdingiausių rezultatų. Gaila, kad šis progresas pasikeitus Vyriausybei sulėtėjo.
VEIDAS: Lig šiol nė vienai Vyriausybei nepakako ryžto atlikti esminių viešojo sektoriaus reformų, o juk vien socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos apsaugos sektoriai pareikalauja apie 70 proc. biudžeto lėšų. Kokias jūs matote galimas išeitis ir kaip vertinate Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės darbą bei žadamas reformas?
N.D.: Visur panaši situacija, Lietuvoje ji tikrai ne pati blogiausia. Nesakyčiau, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė nebandė mažinti viešojo sektoriaus, – jie daug nuveikė toje srityje.
Naujajai koalicinei Vyriausybei net ir labai stengiantis nelabai sekasi „parduoti“ ir įgyvendinti savo idėjų, o taip yra iš dalies todėl, kad koalicijos viduje nepavyksta susitarti dėl pagrindinių idėjų ir krypčių, nes esminiai požiūriai labai skirtingi. Reikia dirbti kryptingai ir nusistačius aiškų tikslą, tik tuomet galima tikėtis rezultatų. Bet iš esmės Vyriausybė žengia teisinga kryptimi, matyti, kad stengiasi pasirengti euro įvedimui, o tai labai pagirtina. Žadamos reformos taip pat atrodo prasmingos.
Taip, kaip ir daugelis kitų šalių, Lietuva turi pagerinti mokesčių surinkimą, sistemos efektyvumą, o galiausiai sumažinti mokesčius siekiant skatinti verslą ir t.t. Bet apskritai Lietuvos viešieji finansai laikosi neblogai.
Noriu pabrėžti, kad siekiant esminių pokyčių Lietuvai būtina rasti savo „arkliuką“, kuris padėtų pritraukti užsienio investicijų. Gruzinai tą „arkliuką“ rado prezidento Michailo Saakašvilio vedami ir pasiekė puikių rezultatų reklamuodamiesi pasauliui, per vieną naktį išnaikindami korupciją. Jie vertėsi per galvas stengdamiesi įtvirtinti Gruziją, kaip geriausią aplinką verslui visame regione, ir minėtame PB reitinge šiuo metu užima devintą vietą, o tai tikrai neįtikėtina.
Lietuva privalo nusistatyti ambicingus tikslus tapti šalimi Nr. 1 Centrinės Europos regione pagal verslo plėtros, mokesčių sąlygas ar pan., o tuomet rimtai dirbti ta kryptimi nepaisydama jokių kliūčių, investuoti į atitinkamą reklamą, viešuosius ryšius – taip, kad apie tai išgirstų visas pasaulis. Užtenka kuklintis ir būti „susikausčiusiais lietuviais“, mes turime kuo pasigirti, todėl skelbkime tai taip, kad sužinotų visi!
Turint omenyje Lietuvos ekonomikos dydį, mums nėra būtinos didelės investicijos, kad pasijustų ženklus skirtumas ir prasidėtų augimas, todėl rekomenduočiau nepamiršti pagrindinio verslo variklio – rinkodaros, o jos mums vis dar labai trūksta. Viskas tinka, tik reikia susigalvoti ką nors konkretaus, ką dauguma palaikytų. Gal trūkstant idėjų galima būtų išnaudoti netgi tai, kad esame kaimynai su viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir puikiai žinome, kaip joje dirbti, todėl galime sudaryti Vakarams galimybę plėstis toje rinkoje…
Nėra labai svarbu, koks bus tas reklaminis „arkliukas“, tik svarbu, kad jis pagaliau būtų sugalvotas, sukurta šalies misija pasaulinės ekonomikos atžvilgiu, kuri patektų į svarbiausių naujienų antraštes ir būtų plačiai išgirsta. Būtent tai pakels Lietuvos konkurencingumo lygį ir ilgainiui pritrauks užsienio investicijų.
VEIDAS: Kokios priežastys dabar labiausiai stabdo investicijų atėjimą į Lietuvą?
N.D.: Investicijos sumažėjo visur, todėl visoms šalims tenka dirbti daugiau, protingiau ir gudriau konkuruojant su kitomis regiono valstybėmis, nes juk visiems investicijų reikia kaip oro. Būtent todėl viskas turėtų veikti kartu, sinchroniškai, kaip šveicariškas laikrodis: turi gerėti verslo aplinka (tik 107 vieta PB reitinge), teisinė sistema, užsienio investicijų apsaugos mechanizmai (tik 70 vieta), mažėti mokesčiai, o Vyriausybė turi tapti skaidresnė ir dinamiškesnė.
VEIDAS: Jei jūsų paprašytų sudaryti Lietuvai planą, kaip ji per trumpą laiką galėtų tapti klestinčios ekonomikos šalimi, kaip toks planas atrodytų?
N.D.: Galbūt reikėtų atgaivinti “Baltijos tigro II” idėją? Galbūt gerinti verslo sąlygas, o gal reklamuoti puikias lietuvių darbuotojų užsienio kalbų žinias ir kurti europinius skambučių centrus (nes su Indijoje esančių skambučių centrų darbuotojais angliškai neįmanoma susikalbėti)? Gal būtų verta iš dalies „susidėti“ su Kinija ar Artimaisiais Rytais, atveriant jiems kelią į taip trokštamą Europą. Serbija neseniai pradėjo panašią kampanija Artimuosiuose Rytuose, gal tai visai dėmesio vertas variantas?
Pagrindinė mintis ta, kad Lietuvai reikia geriau save „parduoti“ užsienio investuotojams (parduoti savo paslaugas, talentą, pozicionuoti save teisingai), nes konkurencija didelė ir ji nesnaudžia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...