2014 Lapkričio 28

Benas Ulevičius

„Tik atsivėrę aukštesnei būčiai ir šalia esančiam galime geriau suprasti save“

veidas.lt

Jono Petronio nuotr.

VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius mano, kad tik atsigręžę į santykį su Dievu ir kitu žmogumi gebame priartėti prie dialogo su pačiu savimi: „Po tokių svarstymų tampa baugoka, nes suvokiame, kur šiandien atsidūrė mūsų visuomenė.“

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Gal tik iš pirmo žvilgsnio bendravimas su kitu mums atrodo nereikšmingas? O jei čia ir slypi visas išmėginimas?“ – svarsto dekanas, kalbėdamasis su „Veido“ žurnaliste.

VEIDAS: Pernai Lietuvoje į kunigų seminarijas įstojo tik 14 jaunuolių. Perspektyva neatrodo labai šviesi. Kaip manote, kodėl taip smarkiai sumažėjo jaunų žmonių, norinčių susieti save su kunigyste?

B.U.: Mūsų šalyje stipriai pasikeitė demografinė situacija, todėl savaime sumažėjo tiek pasauliečių tikinčiųjų, tiek kunigų. Kunigystės kelią mažiau jaunuolių renkasi ir dėl visuomeninių – antropologinių veiksnių. Dar ne taip seniai mūsų visuomenė mąstė kolektyviškai: tapti kunigu buvo ne vien individualus apsisprendimas, bet ir visuomeninis sprendimas, kuriame dalyvaudavo visa šeima. Retai kada pats individas nuspręsdavo, ko nori, daugeliu atvejų pasirinkti prasmingą profesiją jį ragindavo šeima. Stiprus buvo ir visuomenės palaikymas. Tačiau šiandien kunigystė tapo labiau individualiu pasirinkimu. Tenka pastebėti, kad tėvai retai kada apsidžiaugia išgirdę apie tokį vaiko apsisprendimą, – kur kas dažniau visais įmanomais būdais stengiasi jį nuo tokio žingsnio atkalbėti. Tad šiandien sprendimas rinktis kunigystės kelią iš jauno žmogaus pareikalauja daug didesnio ryžto nei anksčiau.

Tokiam pasirinkimui neįkvepia ir mūsų auklėjimo sistema. Nepabrėžiama pasiaukojančios meilės svarba, tvirtos valios ugdymas, gebėjimas atsižadėti savo interesų vardan aukštesnių idealų. Vietoj to kasdien girdime, kad privalu išnaudoti visas gyvenimo teikimas galimybes ir įsigyti kuo daugiau ir kuo naujesnių daiktų. Taip įklimpstame į vartotojiškumo pinkles.

Sutikime, jog tam, kad mūsų ekonomika gyvuotų, reikia kuo daugiau gerų vartotojų. O geras vartotojas privalo būti smalsus, jis dažnai keičia daiktus, perka vis naujus. Taigi šiandien gyvename raginami „išmėgink viską“ mentaliteto. Vartotojui gyvenimas atrodo kaip galimybių mugė, jis nesijaučia laimingas, kol visko neišmėgina. Suprantama, kad toks žmogus nepajėgia niekam iki galo įsipareigoti, pasiaukoti. O be pasiaukojimo neįmanoma nei kunigystė, nei santuoka.

Vis dėlto esant net ir tokiai situacijai atsiranda jaunuolių, nebijančių įsipareigoti kilnesniam tikslui. Atsižadėję visų, galbūt kada nors pasitaikysiančių, galimybių ir nesižvalgydami atgal jie ryžtasi dovanoti save neribotu būdu, žengti aukštesnės meilės keliu. Tik norisi paklausti, kiek mes ir tų jaunuolių artimiausia aplinka juos palaikome ir įkvepiame tokiam žingsniui. Esame linkę kunigus kritikuoti, tačiau ar ne vertas palaikymo ir supratimo tas, kuris šiandien ryžtasi rinktis tokį nepopuliarų gyvenimo kelią vardan aukštesnių idealų?

VEIDAS: Lietuvos kaimuose uždarinėjant mokyklas ir traukiantis ten įsikūrusioms bendruomenėms, matyt, natūraliai slopsta ir ganytojų poreikis. Kokią regite kunigystės perspektyvą mūsų šalyje?

B.U.: Net ir tokiomis aplinkybėmis Dievas atranda žmonių, norinčių jam pasiaukoti. Jei kurioje kaimo parapijoje ir nėra nuolat aptarnaujančio kunigo, vien atvykstantis, dažnai esama tikinčių pasauliečių, kurie tampa kunigo pagalbininkais, rūpinasi parapijos gyvenimu. Vatikano II Susirinkimas pabrėžia pasauliečių vaidmenį. Dar ne taip seniai, kai kunigų buvo daugiau, iš kunigo tikėdavomės ir apeigų žinovo, ir dvasinio vadovo, ir parapijos ūkininko, ir ekonomo, ir Dievo pranašo bei daugybės kitų dalykų. Tačiau daugelį parapijos klausimų gali spręsti ir tikinti bendruomenė. Bažnyčios ateitis priklauso parapijoms, kuriose aktyvus ne vien kunigas, bet ir pasauliečiai. Tai parapijos, kurių nariai pasauliečiai aktyviai dalyvaus parapijos veikloje ir visuomeniniame gyvenime.

VEIDAS: O gal nuo noro pasirinkti kunigystės kelią jaunus žmonės atgraso celibatas? Gal jo panaikinimas taptų išeitimi ir vėl pripildytų šiuo metu stipriai aptuštėjusias kunigų seminarijų celes?

B.U.: Celibato tradicijos paskirtis Katalikų bažnyčioje gana aiški: kunigas turi būti laisvas pasiaukoti „pirmose fronto linijose“, kai to pareikalauja meilė Dievui ir žmonėms. Gyvenant gerovės laikais įžvelgti celibato prasmę šiek tiek sunkiau nei išmėginimų laikotarpiu. Kaip pavyzdį galime prisiminti, kad būtent Katalikų bažnyčia keldavo didžiausių nepatogumų įvairiems totalitariniams režimams. Viena priežasčių yra ta, kad slaptosios žvalgybos negalėdavo bauginti kunigų susidorojimu su jų žmonomis ir vaikais.

Kita vertus, celibatas nėra nepajudinama Bažnyčios dogma. Dažnai nežinome, kad Rytų apeigų katalikų bažnyčiose (Ukrainoje, Egipte, Sirijoje ir kitur) kunigais gali tapti vedę vyrai. Pasitaiko atvejų, kai į katalikybę atsiverčia protestantų bažnyčių vedę kunigai. Neretai jie tęsia kunigo tarnystę Katalikų bažnyčioje būdami vedę. Tad, griežtai kalbant, Katalikų bažnyčioje yra vedusių ir celibato besilaikančių kunigų. Manau, svarbu prisiminti, kad tiek santuoka, tiek celibatas teikia specifinių iššūkių ir dovanų. Celibato dovana leidžia kunigui ryžtis didelėms aukoms dėl žmonių, neskaičiuojant laiko, dėmesio ir kitų išteklių. Gyvenant santuokoje šios galimybės akivaizdžiai susiaurėtų.

VEIDAS: Šiais laikais pagarba kunigo profesijai akivaizdžiai sumenkusi: jai metami kaltinimai nesantuokiniais meilės ryšiais, pedofilija, dažnai ir viešojoje erdvėje kunigystė palydima nepalankiu žvilgsniu… Matyt, ir tai lemia dvasininkų gretų mažėjimą?

B.U.: Šiandien kunigystės keliu dažniausiai pasuka žmonės, kurių gyvenime įvyko pasaulėžiūrinis lūžis. Daugėja brandesnio amžiaus kandidatų. JAV kunigystę paprastai renkasi 25-erių ar 30 metų amžiaus vyrai. Asmenys, jau spėję pažinti šio pasaulio dinamiką, labai gerai žino, kodėl nori eiti nelengvu, bet prasmingu kunigystės keliu. Jie paprastai jau būna įgiję pasaulėžiūros pamatus ir suvokia, kad žiniasklaidos spaudimas bei reklaminė kultūra, skatinanti vien vartoti, žadanti laimingą gyvenimą paskendus daiktuose, išties veda į didžiulį vienišumą, susvetimėjimą, prasmės stoką.

VEIDAS: Žydų kilmės psichoterapeutas Viktoras Franklis tikino, kad būtent gyvenimo prasmė gelbsti žmogų įveikiant didžiulius sunkumus ir išmėginimus. Išeitų, kad į šį pasaulį ateiname rasti savo pašaukimo?

B.U.: Šiandien daug kalbame apie žmones, kurie taip ir neišdrįsta realizuoti tikrojo savo aš siekio, todėl gyvena neautentišką gyvenimą. Kiekvienas mūsų yra pašauktas atrasti tikrąjį savo kelią, įgyvendinti unikalų troškimą, kuris dažnai slypi po išorinio pasaulio keliamu informaciniu triukšmu. Jei neišdrįstame, tai slegia mūsų pačių sąmonę ir širdį. Tokiu atveju kyla didelis pavojus apsigauti: nepatirdamas vidinio pasitenkinimo žmogus gali ieškoti priežasčių išoriniuose dalykuose, klausti savęs: gal mano profesija ne ta? O gal reikia susirasti kitą šeimą? Gal gimiau ne toje šalyje? Tačiau tik retais atvejais nuvykus į tą kitą šalį pajuntamas tikras palengvėjimas.

Iš tiesų laimės ir pilnatvės galia slypi pačiuose mumyse, tereikia atsigręžti į meilės paieškas. Bet gyventi susitelkus ne vien į save mums sunku, jaučiamės taip, tartum save prarastume, tartum gyvenimas tekėtų pro šalį, mums stovint šalikelėje. Didžiulis paradoksas, kad tik atsivėrę aukštesnei būčiai ir šalia esančiam galime geriau suprasti ir pažinti save. Tai įmanoma tik tuomet, jei sugebi sustoti, užduoti sau klausimus.

O sustoti šiandien be galo sunku. Esame ugdomi kaip geri vartotojai, o iš gero vartotojo tikimasi, kad jis niekada neatsitokės, nuolat bėgios po prekybos centrus ir pirks. Tačiau būna akimirkų, kai mus aplanko suvokimas, kad laimė – ne pinigų leidimas. Liūdniausia, kad atsitokėjame mirties arba sukrėtimo akimirką, o tuomet keisti gyvenimą ir save jau per vėlu. Tada apima beprasmybės siaubas, nes gyvenimas iššvaistytas…

Kiekvienas mūsų pasirinkimas priartina mus arba atitolina nuo tikro savęs pažinimo. Siekiant teisingai pasirinkti pakaktų einant per gyvenimą trumpam stabtelėti – taip galbūt atrastume mažiau egocentrišką egzistavimo būdą pasaulyje.

VEIDAS: Dažnas jums atsakytų, kad nėra kada stabtelėti: gyvenimo tempas nepalieka laiko, o dažnai ir jėgų gyvam susitikimui. Norėdami gyventi geriau kiekvieną laisvą minutę aukojame darbui ir galiausiai prarandame tai, kas iš tiesų brangiausia, – tarpusavio santykius.

B.U.: Efektyvumo saldumas mums – lyg narkotikas. Daugeliui mūsų tai tapę kone antrąja prigimtimi. Jaučiamės svarbūs ir reikalingi tik tuomet, kai galime pateikti ilgą sąrašą savo darbo ir karjeros pasiekimų. Tačiau jei patys nesugebame laiku sustoti ir suvokti, kad tai tėra iliuzija, sustoti priverčia gyvenimo išmėginimai, liga, netikėti praradimai. Viena kita diena ar savaitė darbe praeina be mūsų ir pasaulis nesugriūva. Pasirodo, kad nesame nepakeičiami. Suvokimas, kad iki šiol gyvenau per daug susitelkęs į išorinius funkcinius dalykus, leidžia sugrįžti prie to, kas išties svarbu, ir imtis to, ko joks kitas žmogus už mane neatliks: gal mano vaikas pagaliau supras, ką reiškia turėti tėtį? Gal žmona laiku sulauks namie vyro, o tėvai atgaus sūnų?

Kai kuriems žmonėms mes esame išties nepakeičiami ir kelios dienos, praleistos be mūsų, keičia jų pasaulį. Sugebėję susitelkti į, atrodytų, mažą šalia esantįjį, pajuntame atsiveriančią visai kitą realybę. Būna akimirkų, kai, atrodytų, visas pasaulis susimokė prieš tave ir užvertė daugybe išorinių galimybių, bet visuomet sveika savęs paklausti, kiek tai dera su mano siela. Nubusti ar nepasiduoti aplinkinius užvaldžiusiam skubėjimui išties nelengva, bet tie, kurie ryžtasi, atranda naują gyvenimo kokybę.

VEIDAS: Kitaip sakant, susitikimai su savimi ir šeimos nariais iš esmės keičia mūsų suvokimą ir patyrimą apie save patį?

B.U.: Šiuo metu auginu mažą dukrytę. Ją stebėdamas dažnai pamąstau, kad iki jos gimimo nelabai ką šiame gyvenime supratau. Daug dalykų, kurie iki šiol atrodė labai svarbūs, dabar tokie nebeatrodo. Didelę jų dalį dariau tam, kad patvirtinčiau save, kažkaip susikurčiau prasmės pajautą. Tačiau tas mažas vaikelis atveria visai kitą prasmės klodą – buvimo greta prasmę. Gimus atžalai susimąsčiau, kodėl evoliucijos tėkmėje žmogus tapo toks racionalus ir gebantis, tačiau jo palikuonys vis dar bene gležniausi ir reikalaujantys daugiausiai rūpesčio. Gal visa tai tam, kad nesumaterialėtume?

Iš pirmo žvilgsnio buvimas greta kito mums atrodo nereikšmingas. Tačiau galbūt būtent čia ir slypi pagrindinis gyvenimo egzaminas? Atsigręžę į santykį su Dievu ir kitu žmogumi gebame priartėti prie dialogo su pačiu savimi. Tuomet pradedame suvokti didįjį dialogą su aukščiausia tikrove, o tada viskas ir stoja į savo vietas. Prisipažinsiu, po tokių svarstymų darosi baugoka, nes aplanko suvokimas, kur šiandien atsidūrė mūsų visuomenė.

VEIDAS: Apsilankius vienoje ar kitoje Lietuvos bažnyčioje susidaro įspūdis, kad išgyvename bažnyčių tuštėjimo metą: į Dievo paieškas gilinasi nueinanti karta, o jauni žmonės Dievo namus lyg ir užmiršo.

B.U.: Grupė sociologų iš Lenkijos, apibendrinę kelis dešimtmečius trukusius tyrimus, padarė išvadą, kad jaunų žmonių bažnyčiose visada būdavę mažiau nei vyresnio amžiaus. Tačiau išvados, kad religija dingsta iš visuomenės gyvenimo, jie nedaro. Dalydamiesi savo pastebėjimais jie atkreipia dėmesį į tai, kad vyresnio amžiaus žmonės dažniau būna jau atsitokėję, gilinasi į gyvenimo prasmės klausimą, o jaunimas neturi tiek laiko, jo dėmesys krypsta į daugybę dar nepažintų dalykų, vėliau prasideda buitis, karjeros siekimas. Tad ir bažnyčiose jaunimo mažiau. Kita vertus, jaunimas dažnai gyvena kur kas idealistiškesnėmis nuotaikomis nei suaugusieji. Tokie vienaip ar kitaip atranda ir religiją, kelia gilesnius klausimus.

VEIDAS: Teigiate, kad nepaisant vizualiai mažėjančio tikinčiųjų skaičiaus religingumas išlieka?

B.U.: Sociologiniai tyrimai rodo, kad apskritai religingumas visuomenėje neslopsta, greičiau mažėja pasikliovimas didelėmis religinėmis institucijomis. Kita vertus, gerovės visuomenėje mažėjant sukrečiančių išgyvenimų Dievo klausimas pamirštamas. Mirtis ir liga šiandien nuo mūsų slepiamos, o apsistačius žvilgančiais daiktais labai nesunku susikurti iliuziją, kad gyvensi amžinai. Šiandieninis žmogus jaučiasi taip, tarsi pats yra savo gyvenimo pamatas. Tačiau, kaip pastebi psichoterapeutas V.Franklis, tik susidūrimas su išties sukrečiančiais įvykiais atskleidžia, kas iš tiesų gyvenime patvaru. Žmogų, kuris pasikliauja vien daiktais, palaužti labai nesudėtinga: atimk iš jo daiktą, ir jo gyvenimas sugrius. O jei žmogus pasikliauja Dievu, gražiais tarpusavio santykiais, meile, tokio žmogaus sugriauti praktiškai neįmanoma. Tai, kas yra jo širdyje, –nepajudinama. Tai tampa gyvenimo atrama ar uola.

Kita vertus, norint kelti religinius klausimus reikia intelekto ir mąstymo pastangų. Deja, šiandien tokių įpročių ir įgūdžių neturime, o savo dėmesį skiriame kur kas buitiškesniems klausimams. Kol esame sveiki ir viskas neblogai klojasi, į esminius egzistencijos klausimus nesigiliname. Nepastebime situacijų, kurios, rodos, tyčia mums siunčiamos, kad atrastume save, išsicentruotume, ryžtumės keisti savo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Nė nesivarginame ieškoti ilgai tveriančios gyvenimo prasmės.

VEIDAS: O gal lūžis tikinčiųjų bendruomenėje įvyktų, jei kunigas taptų ne tik distanciją išlaikančiu ir pamokslus iš sakyklos skelbiančiu balsu, bet ir draugu, bičiuliu, kuriam galima išsipasakoti, išlieti širdį… Gal galime svarstyti apie atviresnį ir nuoširdesnį, arčiau žmogaus esantį dvasininką?

B.U.: Pažįstu tikrai nemažai kunigų, kurie nuoširdžiai bendrauja su savo parapijiečiais. Be abejo, kunigų pasitaiko visokių. Tačiau, kaip buvęs smuikininkas, pasitelksiu muzikinį palyginimą. Jei žmogui patinka Wolfgango Amadeaus Mozarto muzika, jo neatbaidys prasčiau grojantis orkestras, net jei prasčiau grojančių savo kelyje sutiks daugiau nei profesionalų. Tai pasakytina apie daugelį gyvenimo sričių, taip pat ir apie Bažnyčios gyvenimą. Jei žmogui rūpi Dievo paieškos, verta įdėti šiek tiek pastangų, leistis į tikėjimo kelionę ir patirti jos džiaugsmą.

VEIDAS: Tai galite pagrįsti ir asmeniniu pavyzdžiu. Juk ir pats kažkada  patyrėte vertybių lūžį?

B.U.: Pasaulėžiūros lūžį esu patyręs paskutiniaisiais mokyklos metais. Dvyliktoje klasėje jaučiausi tvirtai žinantis, ko noriu iš gyvenimo: įstojau į Valstybinę Lietuvos  konservatoriją Vilniuje, įsivaizdavau save kaip profesionalų smuikininką, nuolat dalyvaujantį koncertuose ir konkursuose. Tačiau netrukus suvokiau, kad noriu užsiimti tuo, kas tiesiogiai susiję su Dievo paieškomis, tad pasinėriau į teologijos studijas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...