2013 Gegužės 27

Žilvinas Mecelis

„Svarbiausias klausimas – ne kokia elektrinė, o kas prisiima finansinę riziką“

veidas.lt

Diskusijose dėl naujos atominės elektrinės projekto daug politikos ir politikavimo, emocijų ir viena kitoms prieštaraujančių ekspertų prognozių. Bet racionalaus ir objektyvaus požiūrio, paremto tarptautine patirtimi, labai trūksta.

Kokį verdiktą lietuviškoje dilemoje – būti ar nebūti Visagino AE – pasiūlytų rinktis Žilvinas Mecelis, vadovaujantis Londone įsikūrusiam investicijų fondui „Covalis Capital“, kuris specializuojasi energetikos, infrastruktūros, atsinaujinančių energijos šaltinių sektoriuose? Anksčiau Ž.Mecelis vadovavo alternatyvaus investavimo padaliniui vienoje didžiausių pasaulyje natūraliųjų išteklių kompanijų Honkonge „Noble Group“, Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ energetikos analizės departamentui, dirbo viename didžiausių Europos alternatyvaus investavimo fondų „GLG Partners“. Prestižinėje „Thomson Extel“ apklausoje Ž.Mecelis dukart pripažintas geriausiu Vakarų Europos energetikos analitiku. Jis – vienas iš Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo, kitą savaitę susirinksiančio Vilniuje, pranešėjų.

Ž.M.: Lietuvoje vykstanti diskusija apie atominės elektrinės projektą labai emocinga: kalbama – statyti ar nestatyti, o klausimas turėtų būti formuluojamas kitaip – kas stato ir kas rizikuoja pinigais, tiksliau, ar rizikuojama Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Atsakymas turėtų būti neigiamas, nes tai didžiulis, brangus ir rizikingas projektas ir, jei bazinės projekto prielaidos nepasitvirtintų, tai būtų didelis smūgis mažai besivystančiai šaliai, nes vien statybos metu projektas kainuotų 7 proc. valstybės surenkamų mokesčių per metus, o bendra projekto rizika prilygsta apie 40 proc. valstybės metinio biudžeto. Lietuvos valstybė neturi finansinių resursų prisiimti tokį sprendimą, o jei jis būtų klaidingas, įtaka mokesčių politikai ir Lietuvos finansiniam stabilumui būtų labai neigiama.
Jau ir šiandien valstybė finansinės rizikos prasme nesugeba tinkamai panaudoti net savo indėlių (valstybės valdoma Ignalinos atominė elektrinė dukart prarado pinigus – kartą „Snore“, paskui Ūkio banke), tai ar galima kalbėti apie rizikos už 4-5 mlrd. eurų investiciją prisiėmimą?
Arba štai naudojamas argumentas – reikia statyti AE, nes Švedija stato. Bet ar Švedijos mokesčių mokėtojai bus atsakingi, jei elektros energijos kaina bus triskart mažesnė nei numatytoji verslo plane? Ne, atsakingas privatus kapitalas, kuris stato AE ir jis praloš pinigus, jei sprendimai pasirodys klaidingi.
Tačiau jei atominę elektrinę nori statyti privatus kapitalas, šioje srityje profesionaliai dirbančios privačios bendrovės, jei jos nori prisiimti finansinę riziką, nes mano, kad sugebės gaminti ir parduoti AE elektros energiją rinkoje konkurencinga kaina, valstybė turėtų sudaryti sąlygas plėtoti tokį projektą. Bet jokiu būdu ne prisiimdama garantijas mokesčių mokėtojų sąskaita. Vis dėlto abejoju, ar AE Lietuvoje statytų privatus kapitalas, nes finansinę grąžą šiam projektui prognozuoti sunku.
VEIDAS: Tačiau ar normalu, kad dabar Lietuva – didžiausią savo suvartojamos elektros dalį importuojanti ES valstybė?
Ž.M.: Kodėl tiek daug importuojame, jau kita diskusija, netgi nesusijusi su atomine energetika. Turime daugiau elektros energijos generavimo galių, nei mums reikia, bet jų nenaudojame, nes deginame brangiausias Europoje dujas. Tai šiandien didžiausia problema.
Tačiau situacija gali pasikeisti po dvejų trejų metų. Dujos atpigs, jei Lietuvos politika bus teisinga. Statome suskystintų dujų terminalą ir tai labai gerai – tai padarys įtaką elektros kainai, nes turėsime konkurenciją dujų rinkoje. Statomos jungtys į Švediją ir Lenkiją, valstybė gali skatinti statyti jų dar daugiau. Taip susidarys konkurencinės sąlygos. Gal dujos atpigs tiek, kad ir naujasis Elektrėnų blokas gamins elektrą už konkurencingą kainą, bei nebereikės ekonomiškai skatinti kitų Lietuvos elektrinių. O jei, duok dieve, turėsime ir savo skalūnines dujas, kris ir gamtinių dujų, ir elektros kaina, nes naudosime elektros gamybos pajėgumus, kuriuos turime, bet dabar nenaudojame, nes neturime pigių dujų.
Netikiu, kad dujų kaina ilgai bus tokia didelė – ilgainiui ji turi sumažėti.
Tik reikia, kad valstybė privačiam kapitalui sudarytų konkurencingas sąlygas, nes šimtaprocentinė priklausomybė nuo vieno tiekėjo praktiškai ne tik dujų, bet ir šilumos bei elektros sektoriuose – tragedija, o monopolistas – ar tai bus Rusija ar JAV – kainas nustatys, kokias nori. Juk dabar dujas perkame tris keturis kartus brangiau, nei jos kainuoja JAV.
Bet AE, mano manymu, per didelė finansinė rizika, palyginti su kitomis alternatyvomis. O ką už 4-5 mlrd. eurų ir kur kas anksčiau nei AE (juk ji pradėtų veikti tik po 2020-ųjų) galima pastatyti, pasirinkimas didžiulis.
VEIDAS: Tai ar visai netikite branduolinės energetikos atgimimu Europoje?
Ž.M.: Nesu “prieš” ar “už” branduolinę energetiką, bet manau, kad Europoje jos liks mažai. Švedijoje baigiamas projektas, dėl kurio sprendimas priimtas prieš dešimt metų, kai elektros kainos buvo didesnės ir projektas, prognozuoju, bus nepelningas. Bet švedams, kaip ir branduolinę energetiką vystantiems suomiams, nereikia jaudintis, nes rizika tenka ne mokesčių mokėtojams – ją prisiėmė didelės kompanijos, valstybė mainais joms nieko negarantavo. Prancūzijoje baigiamas AE projektas, bet daugiau jų neplanuojama. Net Jungtinė Karalystė su savo ekonominiais pajėgumais ir žinodama, kad dalis anglies ir atominės energetikos objektų turi būti uždaryti po kelerių metų, naujos atominės statyti dar nepradėjo, nes tai yra labai brangu netgi turtingai valstybei. Beje, Jungtinėje Karalystėje nurodomos AE projekto kainos dvigubai didesnės nei Lietuvoje ir, tikiu, kad tikra kaina yra britiškoji. Vokietija apskritai atsisako atominės energetikos. Kaliningrade irgi visiškai neekonomiška statyti atominę, nes čia jau pastatytos dvi naujos dujinės elektrinės ir yra elektros perteklius. AE statoma eksportui, bet Europoje elektros deficito dabar nėra, atvirkščiai – pasiūla viršija paklausą, nes padaugėjo žaliosios energetikos, o pramonė išeina iš Europos į kitus regionus. Bet Rusija didelė ir turtinga šalis, tad gali leisti sau pralošti kažkiek pinigų. Beje, jei Kaliningrade bus pastatyta AE, regione tikrai bus daug pigios elektros energijos.
VEIDAS: Tačiau ekspertų išvadose dėl VAE projekto prognozuojamas elektros energijos poreikio augimas tiek regione, tiek Lietuvoje.
Ž.M.: Elektros naudojimo efektyvumas tiek pramonėje, tiek ir namų ūkiuose per paskutinius penkerius metus labai padidėjo. Atsirado naujų energiją taupančių technologijų naujos kartos šaldytuvuose, televizoriuose, o iPadams, kuriuos vis dažniau naudojame vietoj televizorių, reikia mažiau elektros energijos.
Skeptiškai vertinu prognozes, kad Lietuvos industrijos plėtra susijusi su elektros energijos naudojimu – niekas Lietuvoje nestatys įmonių, priklausomų nuo dujų ir elektros, nes čia nėra resursų, o pasaulyje yra šimtai vietų, kur jų yra. Jei turėtume pramonę, kur gamyboje reikia labai daug elektros energijos ir norėtume paremti darbo vietas, žinoma, valstybė galėtų paremti naujų elektros generavimo objektų statybą subsidijomis. Bet mes neturime tokios pramonės, daug ką importuojame. Tad mums reikia gerai paskaičiuoti, kas labiau apsimoka – atominė, dujų ar anglies elektrinė ir pasiųsti signalą privačioms tuo užsiimančioms kompanijoms, kad jos to imtųsi.
VEIDAS: Minite, kad kitos alternatyvos racionalesnės nei AE. Kurios konkrečiai?
Ž.M.: Galima statyti elektros jungtis, galima sudaryti sąlygas privačiam kapitalui pastatyti elektrines, pavyzdžiui, ir anglimi kūrenamą šiuolaikinę jėgainę su moderniomis CO2 gaudyklėmis galima pastatyti tris keturis kartus pigiau ir mažesne rizika nei AE. Valstybė galėtų paskatinti skalūninių dujų išgavimą ir tą reiktų daryti kuo greičiau. Šilumos ir elektros gamybos sujungimas kogeneracinėse elektrinėse, biokuro dalies didinimas, energetikos naudojimo efektyvinimas turi būti valstybės prioritetas. Energetikos išteklių racionalus vartojimas – tai pigiausia, ką galime padaryti. Valstybė turi investuoti į energijos paklausos mažinimą ją efektyviau naudojant, į namų šiltinimą, ką ir daro, tik reikia tai daryti sparčiau, nes esame labai neefektyvūs.
VEIDAS: O kokia jūsų nuomonė apie žaliosios energetikos plėtrą?
Ž.M.: Tai ES standartai, ir mes turime jų laikytis, nes juk daug ką darome ES pinigais. Bet esmės tai nekeičia, nes tai nėra strateginis klausimas – negali ant saulės ar vėjo statyti savo nacionalinės energetikos kortos, nes saulė ne visuomet šviečia, o vėjas ne visuomet pučia. Reikia bazinės elektros gamybos, o tai yra dujos arba anglis ir net ne atominė energija. Ji padeda balansuoti sistemą, bet jei norime, kad ji būtų diversifikuota, su mažomis elektrinėmis, reikės, kad visi pajėgumai būtų sujungti į vieną lanksčią sistemą – jei nepučia vėjas, išjungti vėjo jėgaines ir įjungti kitas, o atominės jėgainės paprastai nelabai gali reaguoti į šiuos pokyčius. Tad jei norime diversifikuoti energetikos gamybą, AE nėra sprendimas.
Dar vienas akivaizdus AE įsipareigojimų brangumo pavyzdys – tokių elektrinių stabdymas bei su tuo susiję aplinkosaugos klausimai. Europoje patirtis įrodo, kad tai yra labai brangu – Ispanijoje sustabdė, Prancūzijoje šiais metais pradeda stabdyti, nes yra labai daug žaliosios energijos ir pirmenybė teikiama jai. Mes gi kol kas net nesugebame uždaryti esamos.
Kita vertus, vystant žaliąją energetiką reikia neužmiršti efektyvumo, kad neprisiimtume jos per daug, kaip kad Ispanijoje, kur nepamatuota saulės energetikos plėtra elektros sistemą privedė vos ne iki bankroto, nors saulės ten daugiau nei Lietuvoje. Mano manymu, Lietuvoje saulės ir vėjo energetikos turėtų būti mažiau, biomasės daugiau, bet apskritai kuo mažiau žaliosios energetikos, tuo ekonomiškai efektyviau.
VEIDAS: Tai koks būtų Jūsų patarimas Lietuvos Vyriausybei?
Ž.M.: Visų pirma, emocijas ir geopolitiką atskirti nuo finansų. Buvome branduolinė valstybė, bet nebesame, turėjome šį konkurencinį pranašumą, bet nebeturime. Tai, kad turėjome AE, nebegali būti veiksnys apsisprendžiant dėl naujos AE projekto. Pradedame faktiškai nuo nulio ir juo ilgiau ginčijamės, tuo labiau pralaimime, nes kiti tuo metu juda į priekį, o mes ne.
Į energetiką reikia žiūrėti labai racionaliai ir ekonomiškai, nes yra šalių, kurios priėmę neteisingą sprendimą prieina iki bankroto. Svarbiausias klausimas – kas prisiima riziką už energetinius projektus, o mokesčių mokėtojų pinigais rizikuoti negalima – valstybė turi tik sudaryti sąlygas privačiam kapitalui vystyti energetikos projektus. Reikia diversifikuoti energetiką ir ieškoti pigiausio varianto. AE – akivaizdžiai per didelis finansinis įsipareigojimas Lietuvos valstybei.
Juolab neaišku, kaip toliau augs mūsų ekonomika, jei ir toliau prarasime tiek gyventojų.  Aš netgi nemanau, kad elektra ar dujos yra didžiausia Lietuvos problema. Didžiausia problema – kad Lietuvoje mažėja gyventojų. Bet tai jau kita tema.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. suomis suomis rašo:

    Pagaliau, nors vienos protingos mintys Veide.

  2. švedas švedas rašo:

    …ir anglimi kūrenamą šiuolaikinę jėgainę su moderniomis CO2 gaudyklėmis galima pastatyti tris keturis kartus pigiau ir mažesne rizika nei AE.

    toks ekspertas kaip iš manęs balerina

  3. Eugenijus Eugenijus rašo:

    Gerbemieji, paskaičiokim apsimoka ar ne, ir per kiek atsipirks. Paskui tvirtai nuspręskim jei apsimoka – statom, jei projektas nuostoligas tai gal geriau tokio nereik. Ne dėl savęs o dėl vaikų savo, juk jiem už mūsų nesamones reikės mokėti.

  4. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...