2012 Rugsėjo 11

Nauja atominė elektrinė: komercinis ar tik politinis projektas

veidas.lt


Vėluojantis, opiausių šiandienos energetikos problemų nesprendžiantis, bet į priekį pasistūmėjęs Visagino atominės elektrinės projektas ar viltis, kad bus imtasi aktualesnių, bet vis dar nepradėtų projektų – ką rinktis?

Iki referendumo – “už” ar “prieš” Visagino atominę elektrinę (VAE) – liko mėnuo ir kelios dienos, tačiau, užuot teikę visuomenei kuo daugiau konkrečios informacijos, projektą stumiantys konservatoriai vos ne KGB agentais apšaukia kiekvieną, kuriam kyla klausimų dėl projekto ekonominio racionalumo. O neatsakytų klausimų daugybė. Ar VAE gaminamos elektros energijos kaina bus konkurencinga? Ar Lietuva turi kitų alternatyvų apsirūpinti pigia elektros energija – gal tam užtektų elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją? Ar Lietuva pajėgi prisiimti įsipareigojimus į projektą investuoti 7 mlrd. Lt, kai ją slegia per 44 mlrd. Lt skola? Galų gale, artėjant šildymo sezonui su kosminėmis kainomis, kyla natūralus klausimas, ar tuos milijardus investuojame į būtiniausią Lietuvos energetikos projektą.
Į šiuos klausimus „Veidas“ ieškojo atsakymų prie apskrito stalo diskusijai pakvietęs energetikos ekspertus: Energetikos konsultantų asociacijos prezidentą dr. Valdą Lukoševičių, Fizinių ir technologijos mokslų centro vyr. mokslo darbuotoją dr. Evaldą Maceiką, Energetikos instituto vadovą prof. dr. Eugenijų Ušpurą, Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovą prof. dr. Vaclovą Miškinį, Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentą Martyną Nagevičių, Vilniaus universiteto dėstytoją, buvusį energetikos viceministrą Romą Švedą ir UAB “Visagino atominė elektrinė” VAE vadovą dr. Rimantą Vaitkų. Pokalbyje taip pat dalyvavo „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

Ar VAE gaminamos elektros kaina bus konkurencinga?
Kiek mokėsime už kilovatvalandę elektros energijos tą dieną, kai bus (jei bus) perkirpta VAE atidarymo juostelė, tiksliai atsakyti neįmanoma, nes juk kainą diktuoja rinka. „Bet yra analitikų vertinimų, ko galima tikėtis, – aiškina VAE vadovas R.Vaitkus. – VAE pastatymo metais rinkos kaina turėtų būti apie 17–25 ct/kWh. Prognozuojama VAE generuojamos elektros energijos kaina 7–10 ct/kWh plius kapitalo sąnaudos, tad, atsižvelgiant į skolinimosi procentus, ji būtų apie 20 ct/kWh. VAE 60-ies metų darbo vidutinė elektros energijos kaina – apie 18 ct/kWh.“
Tačiau, pasak atsinaujinančių išteklių energetikos eksperto M.Nagevičiaus, VAE tokiame dideliame regione, kaip Skandinavijos, rinkos sąlygomis jokios ženklesnės įtakos kainai padaryti negalėtų. Tad ji Lietuvos vartotojams galėtų sumažėti nebent valstybei ėmusis subsidijavimo, kas mažai tikėtina, nes investavus į VAE projektą arti 7 mlrd. Lt valstybei rūpės kapitalo grąža.
Fiziko E.Maceikos nuomone, vertinant visas alternatyvas galima prognozuoti, kad VAE gaminamos elektros energijos kaina nebūtų brangiausia, nes branduolinė energetika – tarp pigiausių elektros gamintojų, jos pirminė investicija labai brangi, bet paskui, palyginti su kitomis rūšimis, pigi eksploatacija. Tačiau ekspertas priduria, jog analizuojant Lietuvos energetikos strategiją susidaro įspūdis, kad VAE projektu gal net nesiekiama pigiausios elektros energijos, o pirmiausia keliamas energetinio saugumo klausimas.

Ar tikrai elektros tiekimo atžvilgiu esame nesaugūs?
Į šį klausimą atsakė Rusija, neseniai trumpam nutraukusi elektros tiekimą Lietuvai, bet nė viena lemputė čia neužgeso. „Nutrūkus kuriai nors importo linijai, galime tai kompensuoti savo pajėgumais, kurių turime net perteklinių. Tačiau dėl jų senumo ir neefektyvumo jų gaminamos elektros kaina siekia 40 ct/kWh, vadinasi, galima sakyti, kad perteklinių galių neturime. Šiuo metu importuojame apie 60-80 proc. elektros energijos. Valstybės interesas turėtų būti maždaug tiek elektros energijos konkurencinga kaina pasigaminti patiems“, – neabejoja Energetikos instituto atstovas V.Miškinis. (…)

Ar elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją negarantuos apsirūpinimo elektra?
Vis dėlto ar įmanoma tokia situacija, kad po 2016 m., jau turėdami elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, negalėtume konkurencingomis kainomis įsigyti elektros energijos iš žemyninės Europos ir Skandinavijos? Jei jungtys garantuoja importą, kam Lietuvai kišti milijardus dar ir į VAE?
„Jungtys gali gerai tarnauti režimams palaikyti, atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamai elektros energijai perduoti. Bet beveik visam mums reikalingo elektros energijos kiekio importui – ne, tokio scenarijaus nelabai įsivaizduoju. Jungtys turėtų tarnauti abipusiams energijos mainams. Pastačius VAE vienos jungties su Lenkija bus net mažai – reikės „LitPolLink’2“, – mano V.Miškinis.
Buvęs energetikos viceministras R.Švedas atskleidžia dar vieną aplinkybę: „Kad Baltijos šalys būtų priimtos sinchroniniam darbui į Vakarų sistemą, turime patys gebėti subalansuoti savo generavimo šaltinius. O kuo palaikysime dažnį? Vėju? Saule? Būkime realistai. Trys Baltijos šalys buvo atsijungusios nuo Rusijos. Kiek išlaikė dažnį? Neužtenka vien jungčių – reikia turėti įvairių energijos šaltinių. Jungtys gyvybiškai svarbios, jos atidaro langą į Europą, bet norint žengti kitą žingsnį – tapti integruota ES sistemos dalimi, reikia būti savarankišku energiją generuojančiu regionu. Jungtys nesprendžia problemos iš esmės: dabar esame visiškai priklausomi nuo Rusijos, tokiu atveju būtume šiek tiek mažiau nuo jos priklausomi.“
Tačiau M.Nagevičius tuos pačius ES energetikos politikos principus traktuoja šiek tiek kitaip: „Ir be VAE galėtume sinchronizuotis su žemyninės Europos tinklais, juolab kad turime pajėgumų. Ar ES šalis negali importuoti elektros energijos?“
Kitas klausimas, į kurį atkreipia dėmesį R.Švedas, kad Lenkijos rytų ir vakarų regione elektros gamybos pajėgumų nedaug, 90 proc. elektros čia gamina anglimis kūrenamos elektrinės. Tačiau nuo 2016 m. ES įsigalioja CO2 išmetimo apribojimai, tad lenkai patys jaus energijos trūkumą, jie norės importuoti, o ne eksportuoti.
Mokslininkas V.Miškinis atkreipia dėmesį, kad net jei įvertinsime visus, taip pat ir VAE, būsimus pajėgumus, apie 2030 m., kaip prognozuojama, šiek tiek elektros vis tiek dar turėsime importuoti. Juk nereikia užmiršti, kad VAE – regioninis projektas, kuriame Lietuva turės tik trečdalį galių. (…)

Ar VAE – svarbiausias energetikos objektas?
Vis dėlto ar tuos beveik 7 mlrd. Lt tikrai investuojame į tai, kas šiandien Lietuvos energetikai būtiniausia? „Žygiuojame į socialinę katastrofą: šiuo metu žmonėms svarbiausia, kaip užsimokėti už būsto šildymą, bet de facto nieko nedaroma, todėl srautas išvažiuojančiųjų iš Lietuvos dar intensyvės. Valstybė neturi pinigų ir moderniam būstų šildymui, ir atsinaujinantiems šaltiniams, ir branduolinei energetikai remti, todėl reikia nusistatyti prioritetus. Tačiau dabartinė situacija atrodo taip, lyg plauktume laivu, kurio bortas pramuštas, o mes kuriame kitos kartos motorą“, – lygina A.Šindeikis. R.Vaitkus replikuoja, kad VAE projektą galima prilyginti kūrimui tokio motoro, kuris ir su skyle borte leistų priplaukti  saugų uostą.
Tačiau M.Nagevičius neabejoja, kad valstybės investicijos į VAE tikrai ne pačios tinkamiausios: „Tokį patį efektą galima pasiekti geriau ir su mažesnėmis sąnaudomis. VAE projektui reikalinga beveik 7 mlrd. Lt Lietuvos investicija, iš kurių kelis mlrd. Lt teks skolintis. O 660 megavatų biokuro elektrinę pastatyti kainuoja 4,1 mlrd. Lt. Tam galima būtų panaudoti 1,6 mlrd. Lt ES paramos, skiriamos atsinaujinančių šaltinių plėtrai. Taigi už tą pačią sumą pastatytume jėgainę ir valstybei nereiktų skolintis.“
V.Lukoševičius antrina: „Sakoma, jog alternatyvioji energetika Lietuvoje labai brangi, bet niekas nepasako, kad dabar Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija vartoja 12 metų kapitalo grąžos formulės kainų nustatymo metodiką, todėl elektros kaina siekia 37ct/kWh. Bet po to likusius penkiolika eksploatavimo metų liks tik eksploatacijos sąnaudos – 2–3 ct/kWh. Danai, skandinavai, vokiečiai didžiulius pinigus investuoja į vėjo parkus Baltijos ir Šiaurės jūrose. Po dvylikos metų atsipirkus jų įrengimo išlaidoms, jie taps labai pelningi ir greičiausiai jie, o ne atominės jėgainės, diktuos elektros kainą.“
Beje, M.Nagevičiaus skaičiavimu, jau 2011 m. elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių ES viršijo gamybą branduolinėse jėgainėse. Iš 1986–1988 m. buvusių 179 reaktorių telikę 132, iš kurių 2030 m. eksploatavimo laiko dar bus nebaigę devyniolika. O naujų per pastarąjį dešimtmetį ES atsirado trys, iki 2020 m. planuojama pastatyti keturis. Vokietija nutarė visai atsisakyti branduolinės energetikos. „Tai reiškia, kad atominė energetika ES nebevaidins didelio vaidmens, nebeturės valstybių lobistų paramos. Neduok dieve, įvyktų kokia katastrofa, ES gyventojai dar labiau pablogintų savo ir taip prastą požiūrį į AE ir ES priimtų sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos – ką tada darytume, jei suplanavome skolos grąžinimą ir uždarymo fondo kaupimą 60-iai metų?“ – juodąjį scenarijų piešia M.Nagevičius. Vis dėlto, primena R.Vaitkus, vienuolika iš keturiolikos ES branduolinių valstybių šios savo politikos neatsižada.
V.Lukoševičius apgailestauja, kad nebuvo identifikuotos opiausios energetikos problemos ir sistemiškai sudėlioti prioritetai: „Mažai tikėtina, kad bent vienas iš didžiųjų projektų – elektros jungčių, VAE, dujų terminalo – atpigins energetinius produktus, greičiau atvirkščiai, nes projektai brangūs. Kaip iš tikrųjų buvo galima sutaupyti? Statant kogeneracines elektrines ir šilumai, ir elektrai gaminti, taip atpiginant abiejų sąnaudas. Sakoma, trūksta savivaldybių ir privačios iniciatyvos, bet tai valstybės politikos pasekmė – Energetikos ministerijos ir Vyriausybės dėmesys buvo skiriamas tik strateginiams gana tolimos ateities projektams, nematant, kad šilumos ūkis visai nugyventas.“ (…)

Ar projektas nepavėlavęs?
Visi ekspertai sutaria: kuo įvairesnis pirminis energijos šaltinių balansas, tuo stabilesnė sistema, bet skiriasi pozicijos, kurį energijos šaltinį valstybei pasirinkti prioritetu, nes juk valstybės pajėgumai riboti. VAE vadovas R.Vaitkus primena, kad pagrindinės politinės jėgos dar 2007 m. sutarė dėl atominės energetikos tąsos, sukurta teisinė bazė, tam įsteigta įmonė, projekto plėtotė įgijo pagreitį.
Tik ar jo nesustabdys referendumas? Tiesa, jis tik patariamasis, tačiau bet koks rezultatas taps terpe politinėms spekuliacijoms. Daug metų Lietuvos derybininku energetikos klausimais buvęs R.Švedas sako, kad pasaulio akyse dėl tokio blaškymosi atrodome nekaip ir galime atbaidyti tiek investuotojus, tiek partnerius. Realijos juk tokios: apie energetiką pradėjome kalbėti tik pastaruosius trejus metus, o prieš tai per 20 nepriklausomybės metų nesugebėjome įvykdyti nė vieno energetikos projekto, išskyrus Būtingės naftos terminalą. „Tai nusikalstamas neveikimas, turint tikslą išlaikyti status quo – vertikaliai integruotas monopolijas, kad energija būtų tiekiama per vienintelį šaltinį. Būtingės terminalui taip pat buvo aršiai priešinamasi, o dabar jis mus gelbsti, nors tada tai atrodė ekonomiškai beviltiškas projektas, nes juk yra „Družbos“ naftotiekis. Šiandien “Družba” sausa…
Taip, VAE projektas pavėluotas, pasikeitė energetikos mados, aplinkybės. Tačiau tebesame ties riba, kai turėdami infrastruktūrą ir patirties šioje srityje dar galime jį realizuoti. “VAE – pati geriausia branduolinės jėgainės statybos aikštelė Europoje. Nepanaudoti jos, negaminti po hidro- pigiausios elektros energijos būtų neprotinga. Šiuolaikinė branduolinė energetika pigi ir saugi, garantuojanti pajamas į valstybės biudžetą, nes bus sukuriama daug darbo vietų”, – neabejoja buvęs energetikos viceministras R.Švedas.
Jei ne politikavimas, VAE projektas jau būtų baigtas – juk nauja AE buvo įrašyta dar į pirmosios Vyriausybės programą 1990 m. Ar užvilkintas VAE projektas vis dar reikalingiausia ir efektyviausia valstybės energetinė investicija? Išklausius „Veido“ apskritojo stalo ekspertų prieštaringas pozicijas dėl to kyla labai rimtų abejonių. Kitas klausimas, ar tiek pastūmėjus projektą apsimoka vėl jį mesti ir pradėti kitus praktiškai nuo nulio, nes beveik nieko kitose energetikos srityse nepadaryta nei per šios kadencijos, nei per visus dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus.
Bet kuriuo atveju, net ir ėmusis futurologinių brangių projektų, valstybė negali likti abejinga iki raudonumo įkaitusiai didžiausiai energetinei problemai – šilumos kainoms. Deja, šios kadencijos valdančiųjų opiausia piliečių problema nesudomino. Nebūtų keista, jei už žmonės jie “atkeršytų” valdantiesiems per referendumą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...