2013 Liepos 29

Giedrius Viliūnas

„Specialybė tampa vis labiau sąlygine sąvoka“

veidas.lt


Lietuvoje jaunimas nori studijuoti vienus mokslus, politikai skirstydami krepšelius bando įsiūlyti kitus. Pasaulyje žengiama kita kryptimi – trinasi ribos tarp disciplinų, prioritetu tampa nebe žinios, o gebėjimai.

Praėjusią savaitę pasibaigusi bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų registracija – be naujienų. Nepaisant visuotinių raginimų rinktis ne socialinius, o technologijos ar biomedicinos mokslus, populiariausios studijų sritys universitetuose išsidėstė lygiai tokia pat seka kaip prieš metus: socialiniai mokslai (juos pirmu pasirinkimu nurodė 44,5 proc.), biomedicina (19,9 proc.), technologijos mokslai (14,5 proc.), humanitariniai mokslai (9 proc.), fiziniai mokslai (7,5 proc.), menai (4,7 proc.).
Pokalbį su Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti tarybos nariu – Mykolo Romerio universiteto studijų prorektoriumi, anksčiau – Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi doc. dr. Giedriumi Viliūnu ir pradėjome nuo klausimo, ar jis tebesirinktų studijuoti filologiją, jei dabar būtų abiturientas?
G.V.: Filologija man davė labai gilų žmogaus ir visuomenės supratimą, kuris kasdien man praverčia ir kuris padėjo daryti tą karjerą, kurią gyvenime padariau. Jei šiandien tektų stoti į aukštąją, svarstyčiau ir kitas galimybes, nes turėjau gebėjimų tiksliesiems mokslams, potraukį menams.
Ar patarčiau jaunimui studijuoti filologiją? Svarbiausia – kiekvienam klausyti savo vidinio balso. O gyvenimas nukreips, kur būsi reikalingas. Niekas nesibaigia aukštosios mokyklos durų pravėrimu.
VEIDAS: Skamba gražiai, bet kyla klausimas, kiek valstybė turi apmokėti žmogaus norą studijuoti tai, kas jam patinka, jei tokių specialistų poreikio nėra? Kaip suderinti jaunimo norus, valstybės finansines galimybes ir darbo rinkos poreikius?
G.V.: O kas yra valstybė? Tai mes. Būsimo studento tėvai sumokėjo mokesčius, kuriais valstybė disponuoja, tad jei jaunuoliui šioje valstybėje kyla noras studijuoti vieną ar kitą sritį, kodėl kažkas turėtų jį riboti. Iš kur valstybė geriau už jaunus žmones žino, kas bus reikalinga po penkerių ar dešimties metų? Kaip atrodys pasaulis po dešimties metų, niekam nepavyko tiksliai prognozuoti, todėl gana kritiškai žiūriu į vertinimus, kad vienų ar kitų studentų yra per daug, o kitų per mažai. Man atrodo, jaunų žmonių pasirinkime yra daugiau išminties nei tų, kurie skelbia įvairius vertinimus, kas paprastai būna tik nuomonė. Neturime jokių įrodymų, kad medikų ar inžinierių po dešimties metų reikės triskart daugiau. O gal visai jų nereikės, gal robotai viską darys? Be abejo, sutirštinu spalvas, bet nė vienos srities nereikėtų pervertinti.
VEIDAS: Tai jūs siūlytumėte viską palikti jaunimo norams ir valstybei skirti krepšelius ten, kur pageidauja stojantieji?
G.V.: Tai irgi būtų nukrypimas, tik į kitą pusę – balansas turi būti. Bet svarbiausia, ką gali padaryti valdžios institucijos, tai skelbti patikimų ekspertų tyrimus apie vienos ar kitos srities perspektyvas, pasaulio tendencijas, informuoti apie Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų programų kokybę. Dabar tokio supratimo turime ne per daug. Pavyzdžiui, dažnai girdėti pramonininkų balsas, kad trūksta darbininkų ar technologijų profesijų darbuotojų, bet žinome, kad pramonė – labai greitai kintantis dalykas, kur darbo jėga pigesnė, ten ji ir perkeliama. Turime giliau tirti darbo rinkos poreikius, visuomenės tendencijas, ir tų tyrimų išvadas pateikti visuomenei, jaunimui, aukštosioms mokykloms.
VEIDAS: Ar turite omeny profesijų žemėlapį, kurį žadėjo, bet neparengė praėjusios kadencijos Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos?
G.V.: Negalime turėti iliuzijų, kad tai bus profesijų žemėlapis – greičiau kompetencijų, gebėjimų, nes profesijos labai paslankios. Pasaulinės organizacijos daro tokias projekcijas apie paklausias ateities kompetencijas, gebėjimus, bando analizuoti, kaip keičiasi bendrųjų ir specialiųjų gebėjimų poreikis. Pavyzdžiui, be abejonės būtini kompiuterinio raštingumo gebėjimai, bet anksčiau labiau reikėjo programavimo, o dabar gebėjimo jungti technologijas su socialiniais reiškiniais.
Kompetencijų, gebėjimų žemėlapis – informacijos bazė, kurią reikia parengti remiantis darbdavių nuomone, mokslininkų įžvalgomis, tyrimų centrų medžiaga. Tai būtų papildomas orientyras renkantis studijų kryptį.
VEIDAS: Vis dėlto kaip vertinate šių metų valstybės finansuojamų studijų krepšelių paskirstymo proporcijas?
G.V.: Stojančiųjų pasirinkimai ir krepšelių paskirstymas nesutapo, ir piliečiams gali kilti klausimas, ar jis yra teisėtas. 45-46 proc. studentų stoja į socialinių mokslų studijas, o krepšelis čia skirtas tik maždaug kas ketvirtam studentui. Ar tai tikrai yra teisinga, jei pagal Konstituciją nemokamas aukštasis mokslas prieinamas pagal sugebėjimus, o dabar kai kam tenka mokėti už socialinės srities studijas, nors jo gebėjimai aukštesni nei nemokamai studijuojančiojo techniškuosius mokslus. Krepšelių skirstymo metodika atitinka tik politinius prioritetus ir nuomones, kokių specialistų reikėtų.
VEIDAS: Bet ir darbo rinka siunčia panašius signalus.
G.V.: Prieš keletą metų iš tiesų buvo akivaizdžiai sumažėjęs susidomėjimas technologijų ir fiziniais mokslais, o jų nusilpimas būtų pavojingas visuomenei. Balansas reikalingas, ir visuomenės informavimas apie technologinių profesijų poreikį davė rezultatą – keletą metų ryškiai auga dviejų krypčių – technologinių ir biomedicinos populiarumas. Bet nesutikčiau su teiginiu, kad socialinių mokslų specialistų su aukštuoju mokslu yra per daug. Nemačiau jokių įrodymų, o neįsidarbinusių pagal profesiją socialinių profesijų atstovų yra mažiau nei inžinerinių.
Kai kas pyksta, kad yra labai daug teisininkų ir vadybininkų, bet pagal teisininkų skaičių visuomenėje keliskart atsiliekame nuo išsivysčiusių pasaulio valstybių, o juo sudėtingesnė visuomenė, tuo joje daugiau teisinių santykių ir tuo daugiau reikia šios srities specialistų. Juolab ne visi teisės studentai tampa advokatais – dauguma dirba versluose, valstybės tarnyboje. Įsidarbinamumo duomenys rodo, kad teisininkų bedarbių nėra arba jų nedarbingumo laikotarpis yra labai trumpas. Socialiniai mokslai apima ir ekonomistus, bet, kaip matėme iš ikikrizinio laikotarpio, trūko tokių, kurie būtų suvokę, kas vyksta bankiniame sektoriuje ir prognozuotų, kas gali įvykti.
Žinoma, kokia būtų visuomenė be technologijas išmanančių žmonių ir būtų absurdiška neigti jų poreikį. Bet nemanau, kad sakydami, jog technologijų, gamtos mokslų profesijos perspektyvios, turime pirštais rodyti į kitas kaip neperspektyvias. Apkritai išsilavinusių žmonių šiuolaikinėje visuomenėje, kuri remiasi žiniomis, protu, niekad nebus per daug. Bet kurios krypties aukštasis išsilavinimas garantuoja žmogui sėkmingesnį, dvasiškai turtingesnį gyvenimą, tad reikia tik džiaugtis, kad jaunimas nori studijuoti.
VEIDAS: Bet grįžkime prie klausimo, kas už tai moka. „Maximos“ kasininkė su aukštuoju išsilavinimu gal mandagesnė ir sumanesnė nei su viduriniuoju, tačiau mūsų valstybė nepajėgi visiems finansuoti aukštojo mokslo.
G.V.: Ar aukštasis mokslas naudingas tik jį įgijusiam asmeniui? Žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą – nauda ne tik sau, bet ir visuomenei. Paanalizuokite tik vieną aspektą: kiek yra nusikaltėlių su aukštuoju išsilavinimu – nykstamai maži procentai. Sakyti, kad žmogus pats turėtų mokėti už aukštąjį mokslą, labai ribota, nes išsilavinęs žmogus atneša daug naudos sektoriui, kuriame jis dirba, darbdaviui, visuomenei.
Antra, ar iš tiesų mūsų visuomenė tiek jau daug išleidžia aukštajam mokslui? Finansavimas, skaičiuojant vienam studentui, Lietuvoje yra dukart mažesnis nei ES vidurkis, nuo kai kurių šalių atsiliekame keliais kartais ir yra toli nuo ES tikslų tam skirti 2 proc. BVP.
VEIDAS: Tačiau pagal studentų skaičių esame tarp pirmaujančių.
G.V.: Pagal studentų skaičius ES esame pirmoje pusėje. Aukštasis mokslas atlieka savo funkciją, nepaisant, kad jį finansuojame labai mažai. Iškalbinga statistika: Lietuva ES buvo pirmoje vietoje pagal tai, kaip išsilavinimas krizės metais apsaugojo nuo nedarbo. 2008-2011 m. asmenų su aukštuoju išsilavinimu nedarbas siekė 5-7 proc., su viduriniu – 22 proc., o be vidurinio buvo pasiekęs ir 40 proc. Žmonės su aukštuoju išsilavinimu išlaikė save ir savo šeimas, jų valstybei nereikėjo remti socialinėmis išmokomis.
VEIDAS: Gal tai, kad norime mokyti daug studentų, bet pigiai ir nelabai kokybiškai, gabiausius ir pastūmėja į užsienio universitetus? Kaip tai vertinate?
G.V.: Paskutiniais duomenimis, studijuoti į užsienį išvyksta apie 5 proc. abiturientų. Nemanau, kad tai ypatingai daug, bet reikšminga tai, kad ši tendencija yra smarkiai auganti. Studentų judėjimas tarp šalių – sveikintinas reiškinys, bet išvykimas nuo pat bakalauro studijų kelia grėsmę, nes tada studentas svetur įgyja socialinius ryšius ir didesnė tikimybė, kad ten ir pasiliks. Ir visuomenei grėsminga, jei tas judėjimas vienos krypties, o pas mus neatvyksta tiek studentų, kiek išvyksta.
Ką daryti? Visų pirma, nustoti šmeižti mūsų aukštąjį mokslą, esą mūsų aukštasis mokslas prastas, 90 proc. aukštųjų mokyklų pasmerktos ir pan. Prie esamo finansavimo turime gana efektyvų europinio vidurkio aukštąjį mokslą. Tai vertina ir studentai iš užsienio, kurių vis daugėja, o kai kurios mokyklos, kaip Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, jau net nebegali priimti visų sutdijuoti norinčiųjų užsieniečių.
VEIDAS: Ekonomistas Raimondas Kuodis mano, kad už aukštąjį mokslą turi mokėti visi studentai, nes „iš bendrųjų mokesčių finansuojama aukštojo mokslo sistema – elito sąmokslas prieš likusią visuomenės dalį“.
G.V.: Yra lygiai priešingai: jei už aukštąjį mokslą mokės studentai, tai būtų elito įsigalėjimo visuomenėje ir socialinės atskirties didinimo įrankis, nes aukštasis mokslas bus prieinamas tik turtingiesiems. Tarptautiniai ekspertai konstatavo, kad pagal kainą už studijas Lietuva yra viena brangiausių ES šalių, nepaisant kad tikrai nesame patys turtingiausi, ir kad aukštasis mokslas pas mus tikrai yra toli gražu ne visiems įperkamas.
Pasaulyje aukštasis mokslas visur subsidijuojamas. Net JAV, kuri pateikiama kaip privataus aukštojo mokslo šalis, labai nedaug universitetų, kurie iš studentų surinktų per 25 proc. reikalingų lėšų – jie gauna valstijos subsidijas, federalines investicijas į mokslą, naudojasi savo absolventų sutelktais fondais, ten išvystyta filantropija. Europoje iš privačių šaltinių aukštosios mokyklos taip pat uždirba 15-20 proc. lėšų, kitkas yra viešosios investicijos, mokslo lėšos, stambieji mokslo užsakymai iš verslo.
Jei studijų išlaidas būtų siūloma dalintis mokesčių mokėtojams ir studentui, būčiau už gana nuosaikų įnašą iš studento pusės ir su stipriomis socialinėmis garantijomis, kad neturintys lėšų galėtų geromis sąlygomis jų pasiskolinti ar būtų atleisti nuo mokėjimų. Vis dėlto krypčiau į valstybės finansuojamą aukštąjį mokslą, nes manau, kad tas gėris, kurį atneša išsilavinę žmonės visuomenei, daug kartų didesnis nei tos išlaidos, kurias jiems skiriame.
VEIDAS: Tačiau Mykolo Romerio universitetas, kurio vienu iš vadovų esate, išsiskiria iš kitų Lietuvos universitetų kaip labiausiai besiremiantis komerciniais pagrindais.
G.V.: Tai akivaizdus pavyzdys tos aukštojo mokslo politikos, kuri Lietuvoje vystoma daugelį metų. Surenkame tikrai daug gabių studentų, bet socialiniams mokslams krepšelių skiriama mažai, todėl esame priversti imti įmokas. O mūsų absolventų įsidarbinamumas siekia 90 proc. ir tai leidžia tvirtinti, kad nuomonė, jog socialinių mokslų specialistų yra perteklius, nepagrįsta.
Apskritai kalbant apie aukštąjį mokslą reiktų išeiti iš mąstymo specialybėmis, nes aukštasis mokslas visų pirma turi suteikti labai plačius bendruosius gebėjimus ir fundamentalų supratimą apie visuomenę, gamtą, technologinius procesus. Šiais laikais labai nedaug žmonių nuo mokslo baigimo iki karjeros pabaigos dirba toje pačioje srityje. Labai svarbiais tampa gebėjimas persikvalifkuoti, peršokti į kitą sritį.
VEIDAS: Pinigų aukštajam mokslui trūksta, tačiau rengiame specialistus užsieniui, didmiesčiuose jų perteklius, o provincijoje baisus stygius. Kaip vertinate siūlymus už valstybės finansuojamas studijas atidirbti?
G.V.: Man priimtinas modelis, pagrįstas gal ne tiek atidirbimu, bet skolos grąžinimu: jei šios valstybės mokesčių mokėtojai mokėjo už studijas, o specialistas panaudoti jų apmokėtas žinias ir gebėjimus išvyksta į kitą šalį, manau, jis turėtų sugrąžinti nemažą dalį studijų lėšų. O valstybės mokestis už studijas žmonių, dirbančių savo šalies visuomenei, galėtų būti nurašomas.
Tačiau nemanau, kad demokratinėje visuomenėje galėtume grįžti prie paskyrimų sistemos valstybės viduje. Kur trūksta specialistų, juos pritraukti reiktų, pavyzdžiui, didesniais atlyginimais, gyvenimo ar kitomis sąlygomis.
VEIDAS: Tvirtinama, kad į aukštąsias mokyklas ateina vis menkesnio išsilavinimo jaunimas. Ar universitetai turėtų nusistatyti žemiausią pereinamąjį balą?
G.V.: Manau, reiktų kelti klausimą, ne su kokiu lygiu stojantysis turi pradėti, o su kokiu gali studijuoti ir baigti aukštąjį mokslą. Kiekvienas, ypač jei jis mokėsi prastesnėje mokykloje, turi turėti šansą pabandyti studijuoti aukštojoje mokykloje. O jei nesugebės baigti, – jau bus jo problema.
Negalėčiau tvirtinti, kad stojančiųjų lygis prastėja, bet studentų mažėja, tad ir į aukštąsias mokyklas natūraliai patenka ir tie, kurie esant didesnei konkurencijai studentais netaptų. Bet, žinoma, jaunimo parengimu bendrojo lavinimo mokyklose negali būti patenkintos nei aukštosios mokyklos, nei visa visuomenė. Ugdymo turinys, ugdymo metodai reikalauja revizijos.
VEIDAS: Ką konkrečiai siūlytumėte keisti?
G.V.: Visuomenės pokyčiai pastaruoju laikotarpiu kelia švietimui didelius iššūkius. Dėl informacijos prieinamumo pasikeitimo keičiasi lavinimo turinys, nes žinios nebėra ugdymo prioritetas – jos visuotinai prieinamos, tad į pirmą planą išeina gebėjimai ir vertybinės nuostatos. Nuo perkrovimo žiniomis reikia pereiti prie kūrybingumo, iniciatyvumo, gebėjimo mokytis ugdymo ir tai daryti šiuolaikinio pasaulio kalba. Tačiau akivaizdu, kad vaikai technologiškai ir informaciškai labiau išprusę nei jų mokytojai.
VEIDAS: Ar esate, kaip kad kai kuriose šalyse, už moksleivių ankstyvesnį skirstymą į gabesnius, kurie rengtųsi universitetinėms studijoms, ir tuos, kurie jau mokykloje mokytųsi amato?
G.V.: Šiuo metu tai vertinčiau kategoriškai neigiamai, nes tai pažeistų žmogaus teises. Subrendusioje visuomenėje paauglystė užsitęsia gana ilgai ir ankstyva atranka gali vaikus traumuoti. Negalima rūšiuoti vaikų, bet jiems turėtų būti atviros visos galimybės. Labai gerai, jei jaunimas, ypač linkęs į konkretesnius darbus, išbandytų save amatų, profesinėse mokyklose, po to ateitų į kolegijas, paskui į universitetus. O kiti, labiau linkę į teorinius mokslus, gal jau šešiolikos galėtų ateiti į aukštąją mokyklą. Apskritai griežtas suskirstymas į universitetus, kolegijas, amatų mokyklas – atgyvenęs dalykas. Štai šiemet pagal stojančiųjų pirmą pasirinkimą po Vilniaus universiteto antra Vilniaus kolegija. Vilniaus ir Kauno kolegijos nedaug atsilieka nuo universitetų, o dalis universitetų programų neabejotinai galėtų būti kolegijinio lygio. Jei griežtą ribą tarp jų padarytume lankstesnę, jei universitetai turėtų teisę vykdyti kolegijines studijų programas, gal viskas atsistotų į savo vietas.
VEIDAS: Buvote universitetų stambinimo šalininkas. Ką apie tai manote dabar?
G.V.: Dabar aukštųjų mokyklų daug, studentų skaičius mažėja ir mažės, o vegetavimo ir prastų studijų programų palaikymo dirbtinėmis priemonėmis pavojus akivaizdus. Bet aukštųjų mokyklų stambinimas nėra pats sau tikslas. Jo prasmė priklauso nuo vizijos, ko norime pasiekti. Jei norėtume Lietuvoje sukurti stiprių tarptautiškų, tarptautinėje erdvėje matomų universitetų, kurie kaip lokomotyvas trauktų mūsų visuomenę į priekį, tai Lietuva pajėgi sukurti tokių tris ar keturis. Bet jei tokios vizijos neturime, sujungimas nieko neduos. Šiandien labiausiai ir pasigendu aukštojo mokslo vizijos, neturime jokios strategijos, tik kalbas, kad kažkas aukštajame moksle savaime numirs. O kokį tikslą aukštajam mokslui mūsų visuomenėje keliame? Aukštosios mokyklos apie tai diskutuoja, o nacionaliniu mastu diskusijos nėra.
Paradoksas yra tai, kad aukštajame moksle susiduriame su pačiomis naujausiomis žiniomis, aukščiausio lygio pasaulio ir visuomenės ekspertais, tačiau pačių aukštųjų mokyklų struktūra pasenusi, daugeliu atveju išlikusi nuo sovietmečio, o istoriškai atkartojanti XIX a. industrinio universiteto modelį. Fakultetai, katedros, mokslo klasifikacijos jau tampa stabdžiais, tačiau juos įveikti patys universitetai ne visada gali, nes tai įteisinta valstybės mastu.
VEIDAS: Kaip, Jūsų prognozėmis, atrodys Lietuvos aukštojo mokslo sistema ateityje?
G.V.: Pasaulyje keičiasi aukštojo mokslo ir viso švietimo pobūdis ir turinys. Per pastaruosius porą metų išsivysčiusių technologijų dėka naują kvėpavimą įgauna nuotolinis mokymas, kurį teikia ir geriausi pasaulio universitetai. Keičiasi ir turinys – vis mažiau reikšmės turi žinių paketai, kuriuos reikia perduoti, nes jie yra pasiekiami technologijų pagalba. Daug svarbiau gebėjimai analizuoti žinias, jas rinkti, kūrybiškai konfigūruoti. Specialybė tampa vis labiau sąlyginė sąvoka – svarbiau bendrieji gebėjimai, įvairių disciplinų žinios ir gebėjimas jomis naudotis. Gal ne per porą, bet per kokius dešimt metų tai ateis ir į Lietuvą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Batsiuvys Batsiuvys rašo:

    Geriausios specialybės tai klumpių drožėjai, vyžų pynėjai, molinių indų žiedėjai, arklių kaustytojai, šiukšlių rūšiuotojai, sukčiai, aferistai, kontrabandininkai, melagiai iki pat prezidentūros!

  2. Tas Tas rašo:

    Daug minčių priimtinos.O dėl specialybės menamo sąlygiškėjimo nėra vi-sai aišku.Taip,aš nuo studijų iki pensijos galiu pagal išgales veržtis į tikslą “nuo kareivio iki generolo”.Tai yra valingai stiprinti savo bendrabūvio,darbinės veiklos,pomėgių įgūdžius ir siekti iš to kokybės prieaugio naudos.Juk žinom,kai valstietis,kareivis,darbininkas kylo iki imperatoriaus,karvedžio,prezidento,nusikaltėlis-iki šventojo,popie-žiaus,ubagas-iki milijardieriaus,tamsuolis-iki dievinamo išminčiaus, rašytojo ir pan.Arba kai ne specialybė,bet fanatiškas pomėgis žmones iškėlė iki Nobelio.Bet šitie pavyzdžiai-ypatingi,ne masiški, vienetai. Masiškai specialybės poreikis,bent gamtos mokslų sferoje,manau, stiprės Kardinalus studijų programų uždavinys-atrinkti būtiniausių specialybei žinių minimumą.Būtent-būtiniausią minimumą.Kas norės-pasipildys pats.Tada sparčiai,per kokius 2,5-3 metus,”įkalti” tą minimumą bakalaurams bei privalomai “užkrėsti”kultūrinių-istorinių-socialinių žinių Lietuvai tinkama apimtim.

  3. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...