2015 Birželio 12

Paulius Motiejūnas

„Septynių dešimtmečių „Žalgirio“ istorijos niekas negali tiesiog imti ir nusipirkti“

veidas.lt

BFL

 

Penktą sezoną iš eilės stipriausios Lietuvos krepšinio ekipos vardą iškovojusio Kauno „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas, prieš porą metų antrąsyk bridęs į tuos pačius finansinių bėdų gilyn tempiamo klubo vandenis, „Veidui“ pasakoja apie pamažu narpliojamą skolų kamuolį, nereikalingą konkurenciją ne krepšinio aikštelėje, klubo stabilumą galintį užtikrinti finansinį modelį ir nuolatinį vaikščiojimą peilio ašmenimis.

 

VEIDAS. Kodėl esama daug spekuliacijų „Žalgirio“ klubo skolų klausimais? Žiniasklaidoje ji svyruoja nemenka amplitude – skaičiuojant senąja valiuta, maždaug nuo 70 mln. iki 20 mln. litų.

P.M.: Sunku pasakyti, gal kelis kartus sudedami tie patys skaičiai, todėl sumos labai išsipučia ir atsiranda visokių spekuliacijų. Bet skolų visąlaik buvo, ir nemažai. To neneigiame. Tačiau stengiamės per daug garsiai jų neįvardyti dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai konfidenciali informacija. Antra, mes nuolat deramės, kad skolas pavyktų sumažinti ir su tais, kuriems esame skolingi, atsiskaitytume bendru sutarimu. Ir trečias dalykas – kai kurios skolos apskųstos teismuose, jeigu konkrečiai įvardytume skaičių, patys sau pakenktume, o dabar dar klausimas, ar pralaimėtume visą, ar ne visą sumą, taigi stengiamės nepabloginti savo padėties.

Bet mes visada kalbėjome apie skolas žaidėjams, jas pripažinome ir pripažįstame. Tai siekdavo apie 20 mln. litų, o tokių skaičių kaip 70 milijonų niekada nebuvo. Bet po truputį bandome skolas kaip įmanoma mažinti ir kovoti, kad jų iš viso neliktų. Skolų esama ir nuo senų laikų – ir dešimties, ir dvylikos metų. Tiesiog sporte taip yra. Pažiūrėkime, kaip prasiskolinę futbolo klubai – kai kurie net ne milijonais, o šimtais milijonų eurų. Čia sportas, visko nesuplanuosi, bet svarbiausia neprisigalvoti ir neprisiplanuoti per daug. Svarbu, kad komanda gerai žaistų ir žmonės nenustotų eiti į rungtynes.

Kai mes kalbame apie savo biudžetą, svajojame, kad parduosime bilietų už 5 mln. litų, bet jei komanda žaidžia prastai, turi tenkintis puse šios sumos – 2–2,5 mln. litų. Tokių dalykų negali kontroliuoti, bet kai pasirašai sutartį su žaidėjais, iš anksto prisiimi įsipareigojimus. Dėl to kartais sunku prognozuoti, kiek pinigų pavyks surinkti ir kiek teks išleisti.

VEIDAS. Ar galima tvirtinti, kad blogiausio scenarijaus grėsmė išnyko, klubas ėmė gyventi pagal išgales, o nuo 2013-ųjų kovo, kai po pusantrų metų pertraukos grįžote į chaoso ir kracho apimtą klubą, „Žalgirio“ finansinė padėtis pasikeitė į gera?

P.M.: Kaip aš mėgstu sakyti, skolos niekur nepabėgo, taigi ir kracho grėsmė yra išlikusi, jeigu kartais kažkas neiškentėtų ar neišlauktų – ne tik žaidėjai, bet ir įmonės. Kita vertus, palyginti su tuo laiku, kai grįžau į „Žalgirį“, padėtį pavyko stabilizuoti, skolos ėmė mažėti. Gal ne taip greitai, kaip norėtume, bet jų apmažėjo – tai irgi faktas.

VEIDAS: Ar tarp laukiančiųjų uždirbtų pinigų esama ir tokių žaidėjų, kuriuos jau būtų sunku prisiminti, kada bežaidė „Žalgiryje“?

P.M.: Seniausia skola, kurią turime, turbūt būtų Kęstučio Marčiulionio (už 2000–2001 m. sezoną – I.J.-N.). Bet reikia pasakyti, kad prie šios skolos ilgaamžiškumo prisidėjo ilgai vykę įvairių instancijų teismai, o dabar esame su juo sudarę taikos sutartį ir po truputį įsiskolinimą mažiname. Be to, visąlaik ieškome sprendimų, kaip  tas skolas grąžinti visiems.

VEIDAS: Turime ne vieną pavyzdį, kai atėjęs naujas žmogus – akcininkas, savininkas, investuotojas, kaip netrukus paaiškėja, užsiima ne investicijomis, o griovimu, ir per metus ar dvejus klubo veiklą iš esmės paralyžiuoja. Ypač jautrių reakcijų sulaukiama, kai nugyvenamas ne vakar įkurtas, o ilgą ir turtingą istoriją turintis klubas, pavyzdžiui, FBK „Kaunas“, Vilniaus, Kauno „Žalgiris“. Kodėl taip įvyksta, galbūt trūksta kažkokios priežiūros grandies?

P.M.: Šitaip nutinka ne tik Lietuvoje – kitose šalyse irgi rastume neigiamų pavyzdžių. Dažniausiai taip nutinka tada, kai komanda paimama ir valdoma ne dėl sportinių tikslų, o tik dėl asmeninių ambicijų. Dabar stengiamės, kad pas mus visose grandyse dirbtų tik profesionalai – finansų, rinkodaros ir t.t. Mes nesikišame į komandos darbą, nes pasitikime treneriu, sporto žmonėmis – kiekvienas turi užduotis, kurias vykdo. Kai tai suvokiama, imama traktuoti kaip normalioje verslo struktūroje, kur kiekvienas atsakingas už save ir dirba už save. Bet kai ši nuostata paminama ir imama įsivaizduoti, kad štai aš atėjau iš verslo ir visur galiu kištis, tada ir užprogramuojama griūtis. Gaila, kad taip nutinka. Todėl stabilumui užtikrinti reikia kuo daugiau rėmėjų, nebūtinai didelių, bet kad kiekvienas žinotų, jog štai mano parama labai svarbi. Šnekamės su daugybe potencialių rėmėjų ir matome, kad kai kurie išsigąsta, sako – betgi jums reikia labai daug. Tokiems atsakome: taip, mums reikia daug, bet mes nesitikime, kad jūs vienas mums viską duosite.

Siekiant klubus apsaugoti nuo galimų blogųjų scenarijų, kai esi priklausomas nuo vieno akcininko verslo sėkmės ir malonės, Eurolygoje kuriamos naujos taisyklės. Jose bus numatoma, kad vieno žmogaus indėlis klube nesiektų daugiau nei 30 proc.: vienas rėmėjas ar akcininkas galėtų turėti 30 proc., kitus 30 proc. sudarytų parduoti bilietai ir kitos pajamos, dar 30 proc. galėtų prisidėti miestas, savivaldybė ar vyriausybė. Toks modelis garantuotų stabilumą. Tada blogiausiu atveju prarastum trečdalį, bet ne 90 proc., po kurio greičiausiai lauktų neišvengiamas krachas. Todėl einama prie tokių bendrų taisyklių. Kelerius pastaruosius metus esame pavyzdys ne tik sėkmingo arenos naudojimo, bet ir kaip tokia finansavimo schema galėtų užtikrinti klubo finansinį stabilumą. Einame koja kojon su naujovėmis, bandome dalytis informacija, kaip tai įgyvendinti.

VEIDAS: Kuris žodis geriausiai apibūdintų dabartinę jūsų profesinę veiklą: finansininkas, diplomatas, profesionalus gaisrų gesintojas, strategas?

P.M.: Tikrai nesu finansininkas. Tiesiog tikiu tuo, ką darau, tikiu vertybėmis. O man „Žalgiris“ yra vertybė. Tą visą laiką sakiau ir sakau. Ir kalbėdamasis su rėmėjais kartoju, kad visus klausimus galima išspręsti, tereikia, kaip mūsų himne giedama, vienybės ir supratimo, jog viskas daroma ne dėl kažko, o dėl komandos.

Grįždamas į šiek tiek senesnius laikus, kai vienas žmogus galėjo sau leisti vadintis „Žalgirio“ savininku, galiu pasakyti, kad mano vizijoje „Žalgiris“ yra mūsų visų. Ir mes ne kartą sakėme, kad septyniasdešimties metų istorijos niekas negali ateiti ir tiesiog nusipirkti. Juk per visus šiuos metus buvo daug akcininkų, direktorių, žaidėjų, darbuotojų ir visa Lietuva sirgalių už nugaros, todėl, mano manymu, niekada negali sakyti, kad esi savininkas. Gali būti vairininkas, strategijų kūrėjas, tėkmės prižiūrėtojas, bet ne savininkas.

VEIDAS: Kai apsisprendėte grįžti į ties žlugimo riba atsidūrusį „Žalgirį“, kokių aplinkinių reakcijų sulaukėte?

P.M.: Norinčiųjų ten eiti nelabai buvo. Bet pats vienas nieko nebūčiau nei padaręs, nei išsprendęs. Čia svarbiausia buvo komanda ir tikėjimas. Palaikymo sulaukiau daug. Nei su žaidėjais, nei su likusiais administracijos darbuotojais ryšys nebuvo nutrūkęs. Be to, žinojau, iš kur ir kaip tos skolos buvo padarytos. Patirties turėjau sukaupęs nuo pirmojo atėjimo, kai irgi buvo susiklosčiusi panaši padėtis – daug skolų, kurias reikėjo pabandyti kažkaip naikinti. Svarbiausia, kad buvo žmonių, kuriais galėjau pasitikėti. Bet pirmiausia esu čia dėl to, kad man šis darbas patinka, nors darbo specifika pareikalauja aukoti įprastą gyvenimo pusę: juk rungtynės savaitgaliais, vakarais, per šventes, negali kaip įprastoje įmonėje ateiti aštuntą ir išeiti penktą. Tačiau man tai priimtina ir įprasta.

VEIDAS. Sprendžiant pagal sritį, kurioje dirbate, būtų galima spėti, kad esate azartiškas, emocionalus žmogus. Galbūt dirbant klubo direktoriumi pasitarnauja ir krepšinio aikštelėje įgyti įžaidėjo įgūdžiai?

P.M.: Negaliu sau leisti būti nei azartiškas, nei emocionalus, nors viduje nuolat viskas verda, juk pats visą gyvenimą sportavau. Bet darbe stengiuosi nerodyti emocijų, nusiraminti, kad galėčiau priimti protingus, o ne emocijomis grįstus sprendimus. Prie turimų įgūdžių, sukauptos patirties prisidėjo daug dalykų, negalima išskirti tik sporto: ir krepšinis, ir universitetas, ir galimybė augti kartu su komanda. Iš to susideda gyvenimo būdas, kad be sporto negali ir visą laiką nori jausti emociją, adrenaliną.

VEIDAS: Be krepšinio, kokia galėtų būti kita sporto šaka, su kurios atstovais sutiktumėte dirbti?

P.M.: Yra ir kitų sporto šakų, dėl to nuo šio sezono šalia krepšinio dar turime futbolo komandą. Sportas – tai visų pirma didelis emocinis užtaisas. Jeigu tai suvoki ir perpranti, jeigu ši sritis yra priimtina, išmanai sporto rinkodarą, žinai, kad ne viską galima apskaičiuoti, ne viskas veikia pagal sukurtas verslo formules, gali eiti ir dirbti su bet kokia sporto šaka.

Pas mus ne tik krepšinis, bet ir kitos sporto šakos kuria sporto emocijas. Jei plaukikai gerai plaukia, visi serga už plaukimą, jei komanda kimba į atlapus lyderiams – palaiko futbolininkus, regbininkus ar rankininkus. Kauno „Žalgiris“, kaip lyderis Lietuvoje, mėgsta dalytis informacija ir padėti bei prisidėti prie kitų sporto šakų plėtros.

VEIDAS: Ar sprendimas turėti futbolo klubą jau duoda lauktų rezultatų?

P.M.: Jeigu atvirai, rezultatų tikimės ne anksčiau nei po penkerių metų, o realiai gal ir po dešimties. Didelės naudos greitai nebus. Dabar mums labai smagu, kad turime dar vieną piramidę, kad jaunimas žaidžia, o rezultatai stadione daug geresni, negu tikėjomės. Ginčai, nesutarimai su Vilniaus „Žalgiriu“ bando mums visą ūpą numušti, bet mes čia neatėjome per metus kalnų nuversti. Norime pasikloti didžiulį pamatą ir ramiai, kantriai viską daryti.

Šioje srityje nieko naujo sukurti nesiekiame. Kaip turbūt daug kam, mums irgi patinka „Barcelonos“ modelis, Miuncheno „Bayern“ panašiai dirba. Tik jie turi vienokių sporto šakų klubų, o mes galėtume turėti ir kitokių. Turime galvoti ir apie „Žalgirio“ areną, kurioje tiktų žaisti antrai komandai, tik, kaip sakiau, nebūtinai krepšinio – gali būti ir kitos sporto šakos, tik reikia, kad jos sugebėtų pritraukti žiūrovų. Bandome semtis patirties iš užsienio ir kantriai šį modelį bandyti įgyvendinti Lietuvoje, nors ne visi šį projektą nori palaikyti ir konkurencijos bijo. Bet mes nebijome.

Arena yra vienas tų veiksnių, kurie palengvino ir gyvenimą, ir planavimą. O pelną, kurį uždirbame iš arenos, skiriame „Žalgiriui“, ne kažkokiam kitam verslui, kaip įprasta ne tik Lietuvoje, bet ir visur kitur. Norime, kad čia būtų sudarytos geriausios sąlygos žaisti ir mes būtume lyderiai. Manome, kad esame tie flagmanai, kurie turi kurti teisingą teigiamą emociją, mokyti žmones patriotizmo, ištikimybės, meilės šaliai ir kitų svarbių dalykų.

VEIDAS: Be rūpesčių dėl skolų kupros, kitų išgyvenimo klausimų, kokias dar pagrindines problemas tenka spręsti?

P.M.: Problemų visada yra daug: yra ir komanda, ir arena, kuri nuolat turi būti pilna žmonių, dar viena nuolatinio rūpinimosi reikalaujanti veiklos sritis – jaunimas. Klubas – tai gyvas organizmas, todėl tenka žiūrėti, kad visos rankos ir kojos veiktų vienodai.

VEIDAS: Kokį sunkiausią sprendimą teko priimti?

P.M.: Sunkiausi sprendimai visąlaik susiję su žmonių atleidimu. Visada tikiu žmonėmis, jų sėkme, duodu šansą, bet jeigu jis nepasiteisina, tenka priimti sprendimą ir atsisveikinti – ar tai būtų žaidėjai, ar administracijos darbuotojai. Deja, kartais tiesiog nepavyksta.

VEIDAS: Žvelgiant į kai kuriuos komandos senbuvius, pavyzdžiui, šį sezoną pagaliau iššovusį Artūrą Milaknį, galima sakyti, kad suteikiate ilgą pasitikėjimo kreditą.

P.M.: Tokie sprendimai ne nuo vieno žmogaus priklauso. Įsiklausome, ką sako treneriai, bet 90 proc. priklauso nuo to, kaip pats žaidėjas į viską reaguoja. Ar stengiasi, ar kreipia dėmesį į pastabas, įdeda daugiau darbo. Jeigu matai, kad dirba, dažniausiai jam ir sekasi, o jeigu gavęs šansą galvoja – va, išsėdėsiu savo laiką ir ateis mano valanda, tada būna sunkiausia. Matai, kur bėda, bandai žmogui tą paaiškinti, bet ar dėl jaunystės, ar dėl kažkokių charakterio savybių lieki neišgirstas – nepasieki tos vietos, kuri leistų žmogui persilaužti. O kai nebepratęsi sutarties arba ją nutrauki, dažnas supranta, kad galėjo, norėjo ir reikėjo, – tada būna skaudu, ypač kai kalbame apie labai jaunus žaidėjus. Gaila, kad nematai tokio visų žaidėjų kilimo, kokį išgyvena A.Milaknis. Dėl jam suteikto šanso tikrai buvome keikiami sirgalių, bet jeigu matai, kaip žmogus užsispyręs siekia užsibrėžtų tikslų, negali tos galimybės nesuteikti. Užtat dabar, žiūrint į šią sėkmės istoriją, širdis džiaugiasi.

Turime daug jaunų žaidėjų, todėl laukiame, kas iš jų iššaus. Šį sezoną matėme ir Siimo Sanderio Vene‘s, Vytenio Lipkevičiaus blykstelėjimą, Artūrui Gudaičiui gal nebuvo pats sėkmingiausias sezonas. Bet smagu ne tik dėl jaunimo, bet ir dėl veteranų. Pavyzdžiui, Dariaus Songailos, kuriam sezonas nebuvo toks geras, kokio jis pats tikėjosi ir mes laukėme, bet finalo serijoje jis stipriai padėjo, todėl smagu, kai žmogus dirba, nenuleidžia rankų ir jam pavyksta pasiekti tikslą.

VEIDAS: Aną sezoną sportininko karjerą „Žalgiryje“ baigė ir pirmąkart Lietuvos čempionu tapo Šarūnas Jasikevičius, šį sezoną tą patį pakartojo D.Songaila. Gal dar koks veteranas jau užsirašė į šią eilę?

P.M.: Tokią tradiciją pradėjo Arvydas Sabonis. Bet po jo buvo ilga pertrauka – iki pernykščio Š.Jasikevičiaus triumfo LKL, dabar prie jų prisidėjo D.Songaila. Skaitėme, kad ir Linas Kleiza norėtų, bet jis dar jaunas, dar reikės palaukti šio žaidėjo karjeros pabaigos. Tikrai džiaugiamės, kad kiti seka tuo, ką pradėjo Arvydas.

O jeigu kalbėtume visai rimtai, kol kas nemačiau nė vieno, kuris atėjęs į „Žalgirį“ gailėtųsi tokio sprendimo, nes pabūti tokioje komandoje, pajusti sirgalių palaikymą, ypač tiems krepšinio mohikanams, kaip aš sakau, tiesiog privaloma.

VEIDAS: Tarsi įsikandę kartojame, kad esame krepšinio šalis, bet gal tokių kaip mes šalių Europoje pilna?

P.M.: Esu linkęs kritikuoti šį posakį. Kokia mes krepšinio šalis, jeigu krepšinį matome tik per mokamą kanalą ir nieko negalime padaryti, kad būtų kitaip. Kai kurių krepšinio renginių per televiziją irgi nematome. Mums dar daug ką reikia padaryti, ką jau daro kitos šalys, kad išties būtume krepšinio šalimi.

Turime geną, kurio mums visi pavydi, nes mūsų žmonės apskritai domisi sportu ir ypač krepšiniu. Ir daugelio krepšinio išprusimas gana didelis. Bet dar turime ką taisyti, kad pakiltume į aukštesnį lygį, kuriame buvome anksčiau, ir įtvirtintume šias savo pozicijas: reikėtų pradėti nuo televizijos ir pereiti prie sporto rėmimo, kad jis, kaip anksčiau, būtų garbės reikalas. Dar nedaug įmonių supranta emocinio rėmimo naudą. Sporto rezultatai gal nėra taip nukentėję, bet arenų lankomumas, susidomėjimas krepšiniu apskritai nėra toks didelis kaip anksčiau. Pakanka žiūrimiausiu laiku įsijungti televizorių ir įsitikinti, kad krepšinis iš ekranų apskritai yra dingęs.

VEIDAS: Kiek Lietuvoje galėtų būti stiprių krepšinio komandų?

P.M.: Visos LKL komandos vienodo pajėgumo niekada nebus. Ir tai nėra subjektyvi nuomonė, galima pažiūrėti į kitas šalis. Pavyzdžiui, ta pati Graikija, kuri daug didesnė, turi dvi stiprias vienodo pajėgumo komandas, Rusija irgi dvi. Ispanai turi tris keturias. Galbūt įgelia kažkas vieną ar kitą sezoną, bet iš esmės aukščiausio lygio klubai būna keli.

Pagal savo dydį mes niekada negalėsime turėti dviejų tokių klubų, kurie pretenduotų į Eurolygos finalinį ketvertą. Tai nerealu. O kad du Lietuvos klubai galėtų žaisti Eurolygoje – tai faktas. Ir tą buvo galima lengvai turėti, jeigu būtų dirbama vieningai, kryptingai, į tai investuojama ir einama vienu keliu, nekonkuruojant tarpusavyje ne krepšinio aikštelėje. Bet kai ir vieni, ir kiti tarpusavyje konkuruodami atskirai bandome kažką pramušti, šansas būna praleistas ir vėl iš naujo tenka dirbti. Konkurencija turi būti aikštelėje, bet ne už jos ribų.

VEIDAS: Kas padėtų greičiau atsitiesti Lietuvos sportui?

P.M.: Labiausiai mums reikia vienybės, reikia, kad visos lygos dirbtų viena linkme, visi vienodai gerai sutartų su savo sporto šakų federacijomis ir būtų mažiau ambicijų rodymo. Labai geras pavyzdys, kai LKL finalas žaidžiamas mažoje salėje. Visą laiką kalbame, kad Eurolygoje svarbiausia lankomumas, televizija ir sportiniai rezultatai. Daug miestų pasistatė arenas, kad turėtume kur žaisti, žiūrovams būtų kur ateiti, bet staiga vienas klubas sugalvoja, kad rungtyniaus mažoje salėje, ir tai iškart ima kenkti ne tam vienam klubui, o visam krepšiniui. Nežinau tokio sprendimo priežasčių, negalėčiau komentuoti, bet jos greičiausiai yra finansinės.

Jeigu klausimus spręstume visi kartu – visi klubai dirbtų tam, kad pritrauktų kuo daugiau žiūrovų, rėmėjų, visi žiūrėtume viena kryptimi, tada būtų ir rezultatai. Ne kartą įsitikinome, kad kai einame į Vyriausybę, Kūno kultūros ir sporto departamentą ar savivaldybę visi kartu ir netampome kiekvienas į save tos mažos paklodės, tada ir sprendimai daug lengviau priimami. O kai vieni paklodę tempia į save, nes nori būti svarbesni už kitus, kiti į save – tada pjaunam šaką, ant kurios patys sėdime. Ne vienam siūlau ateiti į areną ir paklausyti, kaip sirgaliai gieda „vienybė težydi“, – reikia įsiklausyti į šiuos žodžius ir vieningai siekti tų gerų tikslų krepšiniui.

VEIDAS: Ar stipriai keisis dabartinė komanda naująjį sezoną?

P.M.: Tikimės, kad nelabai stipriai, bet pakitimų, aišku, bus. Skaičiuojame, kad šeši septyni žaidėjai pretenduoja išeiti į stipresnius klubus. Kaip žinoma, A.Gudaitis vyksta į NBA dirbti ir rodyti savęs, Jamesas Andersonas irgi kelsis arba į NBA, arba kažkur aukščiau Europoje, taigi bus daug galimybių atsiskleisti kitiems žaidėjams.

Kartu tai rodo, kad gerai dirba mūsų treneriai ir sėkmingai veikia visa rengimo sistema, jeigu mūsų žmonės turi paklausą užsienyje. Vadinasi, mes laikomės savo vizijos ir esame tramplinas žmonėms atsiskleisti. Niekada nebūsime tie, kurie mokėsime didžiausias algas ir įkalbinėsime likti. Kaip tik sakome: jeigu gaunate siūlymų, važiuokite, užsidirbkite daugiau, o grįžti visada prašome kad ir karjeros baigti. Jų vietą turi užimti jaunimas, nes tik taip galime kažką padaryti: tikėti savais, sudaryti jiems sąlygas, kokias čia galime sukurti geriausias, turėti tokius trenerius, kurie palaiko šią idėją ir sėkmingai dirba su jaunais žaidėjais, ir laikytis šios linijos.

Mes visąlaik vaikštome peilio ašmenimis, puikiai žinome, kad rizika yra didžiulė, bet duodame šansą jaunimui. Šio sezono įžaidėjai Lukas Lekavičius į Eurolygą atėjo tiesiai iš Nacionalinės krepšinio lygos, Vaidas Kariniauskas – iš žemesnes pozicijas užimančios LKL komandos. Bet toks yra sportas: metei paskutinę sekundę, pataikei ir laimėjai. O kitą sykį gali nepataikyti, ir visas sezonas nueis perniek. Puikiai suprantame, kad paskutinėse šių metų reguliariojo sezono rungtynėse, kurias pavyko laimėti, buvo svarbi ne tik pergalė, bet ir po jos atsiradęs didesnis jaunimo pasitikėjimas savo jėgomis, motyvacija visiems toliau žaisti. Viso to galutinis rezultatas – geras ir sėkmingas sezonas. Tačiau galėjo būti ir kitaip. Vis dėlto mes tikime, dirbame ir darome viską, kad tie reikalingi metimai ir pergalės būtų mūsų.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...