2014 Spalio 10

Virginija Baltraitienė

„Politinių sprendimų smūgį prisiėmė žemės ūkio sektorius“

veidas.lt


Nors žemės ūkio sektorių nutvilkė Rusijos embargas, bendras priešas jo dalyvių nesuvienijo.

Gabija Sabaliauskaitė

Negandų akivaizdoje reikia sutelkti jėgas – tuo įsitikinusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Duodama interviu „Veidui“ ji principingai pabrėžė savo, kaip ministrės, poziciją – kuo greičiau padėti žemdirbiams, kad šie išgyventų sunkiausius pirmuosius mėnesius. Juk sunaikinti šį sektorių ir taip padaryti didžiulį nusikaltimą žemės ūkiui galima labai greitai.

VEIDAS: Ministre tapote žemės ūkiui nelengvais laikais. Kokias šio sektoriaus problemas pamatėte? Ar jo dalyviai susivienijo, kad jas išspręstų?
V.B.: Žemės ūkio sektorių gerai pažinojau dar iki šių pareigų, tačiau nustebau radusi daug įvairių asociacijų ir daug tarpusavio nepasitenkinimo.
Žinojau, kad yra Žemės ūkio rūmai, Gyvulių augintojų asociacija, bet nenumaniau, jog kelios organizacijos kovoja tarpusavyje, pavyzdžiui, dėl gyvulių veislių, arba pykstasi, nes nori burtis dar viena kiaulių augintojų asociacija. Tokie nesutarimai paaiškėja tik viduje, ir ši patirtis man buvo gana nauja.
Žinoma, tokius nesutarimus iš dalies galima vertinti kaip bendrą lietuvių bruožą. Trūksta supratimo, kad net ir kelios asociacijos, veikdamos išvien, gali pasiekti kur kas daugiau, nei kovodamos tarpusavyje. Todėl aiškinu jų atstovams, kad jei nesutelksime jėgų, nepasieksime savo tikslų, kad ir Europos Komisijos (EK) paramos. Juokais jiems sakau, kad jei nori kovos, tegul geriau kovoja su valdžia, bet ne vienas su kitu.
Taigi bandau kalbėtis ir manau, kad pavyks sutarti. Taip pat bendrauju ir su stambiaisiais, ir su smulkiaisiais ūkininkais, tarp kurių taip pat yra susipriešinimas. Iš tiesų, daug atidavėme stambiems ūkiams, nors Vyriausybės programoje numatyta padėti smulkiesiems. Nepaisant to, kad smulkūs ūkiai nesukuria didelės pridėtinės vertės, jie išlaiko save, todėl valstybei ir mokesčių mokėtojams nereikia jų remti mokant socialines pašalpas, pagaliau tie ūkininkai neišvyksta iš Lietuvos.
VEIDAS: Didžiausių sunkumų Lietuvos žemės ūkiui kilo dėl Rusijos paskelbto embargo. Lietuva jo nuostoliams kompensuoti tikisi gauti paramą iš EK. Ar 46 mln. eurų yra galutinė paramos suma?
V.B.: Skaičiuojama, kad 46 mln. eurų reikėtų iki Naujųjų metų. Tokia suma kol kas prognozuojama, bet mėnesiui nesibaigus negalime pasakyti tikslių skaičių.
Nors suma dar neaiški, jau žinome, kad Lietuva gali skirti paramą vaisių ir daržovių sektoriui. Taip pat patikslinome, kad 32 mln. eurų iš prašomos paramos iki Naujųjų metų reikės pieno sektoriui.
Nežinau, ar Lietuva gaus visus šiuos pinigus, tačiau bent neformalioje žemės ūkio ministrų taryboje Baltijos valstybes, kaip labiausiai nukentėjusias nuo Rusijos embargo, palaikė Vokietija, Olandija, Suomija. Galutinius sprendimus ketinama priimti spalio 13–14 d. Liuksemburge. Manau, paramą tikrai gausime, nes visi tam pritaria, be to, labai svarbu, kad mus palaiko Vokietija.
VEIDAS: Ar jau suskaičiuota, kokių nuostolių patyrė pieno sektorius?
V.B.: Pieno sektorius patyrė didžiausių nuostolių. Pavyzdžiui, Europa į Rusiją eksportuodavo 6–8 proc. pieno produktų, o Lietuva – 30 proc. produkcijos. Taigi pieno perdirbimo įmonės patyrė smūgį. Tačiau kai nėra rinkų, į kurias eksportuoti produkciją, ir susidaro jos perteklius, viskas atsisuka prieš žemdirbius: kai kam pieno supirkimo kainos sumažėjo iki kritinės ribos, žemiau savikainos. Tokiomis sąlygomis šie žemdirbiai gali išgyventi mėnesį ar du.
Taigi nuostoliai yra didžiuliai, tačiau kol kas sunku prognozuoti, kiek praras šalies BVP ar kiekviena įmonė. Kelių mėnesių nuostoliai turėtų siekti kelis šimtus milijonų litų, iki Naujųjų metų tai galėtų susidaryti pusę milijardo litų, bet šie skaičiai, žinoma, dar netikslūs.
Matysime, kaip įmonėms seksis rasti kitų eksporto rinkų. Pasaulyje yra šimtas valstybių, į kurias galime eksportuoti pieno produktus, tačiau ten galime išvežti pieno miltus, kurių kaina gerokai mažesnė. Juk jogurto, pieno ir varškės pakelių į Japoniją nenuvešime. Vadinasi, reikia ieškoti artimesnių rinkų, tačiau ES valstybės ir taip turi savo produkcijos perteklių.
VEIDAS: Atrodo, kad daugiausiai nuostolių patyrę pieno perdirbėjai juos dalijasi ir su ūkininkais. Ar pagrįstai rugpjūtį sumažintos supirkimo kainos, jei prekybos centruose pieno produktai, kaip matome, nepinga?
V.B.: Perdirbėjai sakė, kad produktų kainų nemažins. Jie paaiškino, kad jei sumažintų kainą, patirtų dar didesnių nuostolių ir turėtų atleisti dalį darbuotojų. Todėl mažėja pieno supirkimo kaina, mokama žemdirbiams. Stengiamės jiems padėti, kad atsipirktų bent savikaina.
Perdirbėjams panašios paramos nesiūlome, tik padedame ieškoti naujų rinkų – padengti dalyvavimo parodose išlaidas, tvarkyti dokumentus, versti sertifikatus (tuo labiau rūpinasi Ūkio ministerija). Kitaip tariant, paliekame išsikapstyti iš šios situacijos patiems. Sakome, jog verslininkai turėjo įvertinti riziką ir prisiimti atsakomybę, nes žinojo, kad Rusija nėra patikima partnerė: ši rinka bet kada gali pakeisti sąlygas ar užsidaryti.
Taigi Žemės ūkio ministerijos ir mano, kaip ministrės, tikslas – kaip galima greičiau padėti žemdirbiams, nes sunaikinti šį sektorių, išskersti gyvulius galima labai greitai. Tada ūkininkai, ypač smulkieji, prašytų valstybės paramos, pašalpų ir nebekurtų jokio verslo. Šis sektorius dingtų visai. Turime padėti jiems išgyventi bent pirmuosius mėnesius iki Naujųjų metų, ieškoti apyvartinių lėšų ar EK paramos. Ir premjerui esu sakiusi: jei paramos iš EK negausime, turime rasti pinigų Vyriausybės rezerve, kad užtikrintume pagalbą žemdirbiams. Sunaikinti šį sektorių vienu smūgiu būtų didelis nusikaltimas žemės ūkiui.
Kita vertus, visi pritariame ES sankcijoms Rusijai ir neabejojame, kad jų reikia. Tačiau turime suprasti, kad visų politinių sprendimų smūgį prisiėmė žemės ūkio sektorius. Apie tai kalba visų šalių žemės ūkio ministrai. Turime stabilizuoti padėtį ir sutelkti jėgas, kad jam padėtume.
VEIDAS: Ūkio ministerija apmoka konsultantų paslaugas Azijos rinkose, jūs buvote susitikusi su Lietuvos atašė JAV. Kokios lietuviškos produkcijos galimybės naujose rinkose?
V.B.: Aktualiausia ir svarbiausia rasti rinkų mėsos ir pieno produktams eksportuoti. Pavyzdžiui, ritualinio skerdimo galimybė leistų eksportuoti kai kuriuos gaminius į Arabų šalis. Taigi lapkritį su perdirbėjais ir politikais planuojame vykti į parodą Abu Dabyje. Žinoma, tai nereiškia, kad visa mėsa bus išvežama tik į musulmoniškas šalis ir paruošta tik ritualinio skerdimo būdu.
Premjeras vyksta į JAV, kur kol kas nėra dokumentų, leidžiančių eksportuoti pieno ir mėsos produktus. JAV ambasadorė pripažino, kad toje rinkoje netrūksta apribojimų, biurokratijos. Vis dėlto manau, kad premjerui nuvykus į JAV šie klausimai bus išspręsti ir užsidegs žalia šviesa pasirašyti susitarimams, kurie leistų pradėti eksportą į JAV, o iš ten ir į kitas rinkas. Su Lietuvos atašė taip pat kalbėjome, kad nereikia apsiriboti vien JAV, – juk iš ten galima eksportuoti ir į Pietų Ameriką.
Žinoma, į tolimas rinkas žalios mėsos nenuvešime, ji gali būti šaldyta arba perdirbta. Ilgo laikymo sąlyga galioja ir pieno produktams. Vadinasi, galime kalbėti apie kai kurių produktų – sūrio, sviesto, pieno miltų eksportą ir į tolimuosius Vakarus, ir į Rytus. Dirbame su Kinija ir nuo Naujųjų metų planuojame ten turėti žemės ūkio atašė. Manome, kad vartai į Kiniją vis tiek kažkada atsivers.
VEIDAS: O ar verslas, po kiekvieno nesusipratimo su Rusija ragintas diversifikuoti eksporto rinkas, savarankiškai, be valdžios pagalbos, negalėjo jų rasti?
V.B.: Kai reikia, valdžia visada turi padėti, nes negalime atskirti verslo nuo viešojo gyvenimo. Iš to, ką sukuria verslas, gyvena visas viešasis sektorius. Jei žlugdysime verslą, neturėsime nei ko paskirti į biudžetą, nei biudžete ko perskirstyti. Todėl negalime liepti verslui susitvarkyti pačiam, nes jis esą pats kažko kažkada nepadarė.
Iš tiesų, kai kalbama, tarkim, apie paukštininkystę, matyti, kad šiame sektoriuje didelių problemų nėra, nes paukštiena jau seniai vežama į kitas valstybes. Atrodytų, galima kaltinti pieno perdirbimo įmones, kad jos nepasielgė panašiai, bet problemų tokie priekaištai neišspręs. Manau, šis pavyzdys įsimins ilgam ir verslas supras, kad negalima pasitikėti viena valstybe, kuri dar ir nėra pati draugiškiausia mūsų atžvilgiu. Tai – pamoka, tik gaila, kad labai skaudi.
VEIDAS: Ar dar yra langų pakliūti į Rusiją? Rusijos veterinarijos tarnyba paskelbė, kad nutrauks prekybą su Baltarusijos įmonėmis, kurios neva reeksportuoja produkciją iš Baltijos šalių. Tai spekuliacija ar papildoma grėsmė Lietuvos verslui?
V.B.: Manau, neturėtume tikėtis, kad daržovės, vaisiai ar mėsos produktai kažkokiu būdu paklius į Rusiją. Turime dirbti, kad daugiau jų būtų realizuojama Baltarusijos vidaus rinkoje. Lietuviškas pienas ten vežamas ir dabar, tačiau tuščios mašinos, grįžtančios į Lietuvą, ilgai stovi eilėse. Pieno perdirbėjai perdavė žinią apie šią problemą ir premjerui, todėl bandysime tartis su Baltarusijos žemės ūkio ministru, kad jie pagreitintų mašinų grįžimą ir galėtume ten išvežti didesnį kiekį lietuviško pieno.
VEIDAS: Nepaisant sunkumų dėl Rusijos embargo, kokia perspektyva laukia Lietuvos žemės ūkio, jo konkurencingumo?
V.B.: Manau, esame gana konkurencingi – mūsų produkcijos kokybę gerai vertina visa Europa. Žinoma, mūsų ūkiams sudėtinga konkuruoti su Prancūzija ar Vokietija, kurių ūkininkai gauna kur kas didesnes išmokas. Konkurenciją apsunkina ir sumažėjusi ES parama, kitais metais panaikinus pieno kvotas (jei sprendimas nepasikeis), su didžiosiomis valstybėmis bus sunkiau konkuruoti ir pieno sektoriuje. Vis dėlto manau, kad turime pripažintų produkcijos rūšių – sūrių ar mėsos gaminių, todėl mūsų žemės ūkis gali būti konkurencingas, ieškodamas nišų ES ir kitose rinkose.
Tikiu žemės ūkio ateitimi, bet noriu pasakyti, kad ir vidaus rinkoje turėtume vartoti daugiau lietuviškos produkcijos. Man labai gaila, kad kai kurios įstaigos – viešojo maitinimo, mokyklos, ligoninės pasirinko pigiausią, bet ne lietuvišką produkciją. Todėl su atsakingomis ministerijomis tikimės rasti sprendimų, kurie nepažeistų ES ar viešųjų pirkimų teisės, bet paskatintų, kad tose įstaigose vyrautų lietuviška produkcija.
Taigi, jei mes patys vartosime daugiau lietuviškos produkcijos ir sugebėsime daugiau jos eksportuoti į kitas šalis, mūsų žemės ūkis nebankrutuos ir neišnyks. Kita vertus, turime uždegti žalią šviesą smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, kad jų neužgožtų stambieji, daugiausia augalininkystės ūkiai.
VEIDAS: Ar jau žinoma, kaip žemės pardavimo saugikliai paveikė žemės rinką?
V.B.: Turime informacijos, kad ji nėra sustojusi, sandoriai vyksta. Aišku, apribojimai padeda ne visiems, tačiau prašau palaukti metus, kol galėsime atlikti analizę. Jau dabar kai kurie pakeitimai, pavyzdžiui, dėl žemės paveldėjimo, teikiami svarstyti Seimui. Iš tiesų, atrodytų, absurdas, kad tėvai ar seneliai negali palikti žemės savo vaikams, kurie jau turi 500 ha, nes neleidžiama priimti palikimo. Protu gal tai ir nesuvokiami dalykai, bet nemanau, kad įvyko tragedija.
Apie žemę kalbėjomės su ūkininkais, Lietuvos verslo konfederacijos atstovais, bankininkais, bet sutarėme palaukti iki birželio. Skubėdami ar pataikaudami vienai grupei galime ne pagerinti, bet dar labiau pabloginti padėtį. Taigi, kai matysime visų metų rezultatus, galbūt visa Vyriausybė galėtų Seimui pateikti svarstyti esminius pakeitimus. Kol kas apie tai kalbėti dar anksti, juk žemės rinkos aktyvumą lemia ir sezoniškumas, bet tikrai negalime pasakyti, kad joje dabar štilis.
VEIDAS: Kokius prioritetus žemės ūkio srityje matote naujuoju finansiniu ES laikotarpiu? Jūsų pirmtakas Vigilijus Jukna kalbėjo apie gyvulininkystės skatinimą. Ar panaši politika išlieka?
V.B.: Reikia tęsti visus darbus, numatytus Vyriausybės programoje. Matome, kad gyvulininkystės sektoriuje dėl kiaulių maro būtų galima pereiti ir prie kitų šakų – ožkų, avių auginimo. Taigi prioritetai nesikeičia, tačiau susidūrus su embargu matyti, kad reikia dar kartą apgalvoti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, svarstome, kad programos dalyviams būtų galima atidėti įsipareigojimą didinti galvijų skaičių, ir leisti jį įgyvendinti po dvejų metų, kai rinka atsigaus.
Vis dėlto aš žemės ūkio ateitį matau būtent gyvulininkystės sektoriuje. Jis leidžia įdarbinti daugiau žmonių, kurie galėtų likti gyventi kaime, be to, priešingai nei augalininkystei, gyvulininkystei reikia mažiau derlingų žemių.
VEIDAS: Kaip įvertintumėte praėjusio finansinio laikotarpio ES paramos žemės ūkiui naudą?
V.B.: Pokyčiai akivaizdūs: įsikūrė naujų įmonių, ūkiai tapo modernesni, matome, kokia pažangi technika dirba laukuose. Todėl nereikėtų sakyti, kad ES parama nieko nereiškią, esą turime tik vykdyti jų nurodymus. Matome, kiek investicijų į žemės ūkį atėjo per pastaruosius septynerius paramos metus. Planuojame, kad bus panaudotos visos paramos lėšos, tačiau galutinius rezultatus galėsime aptarti 2015 m. pabaigoje.
Tik labai gaila, kad šitiek investavus į žemės ūkį žmonių kaime sumažėjo. Ši tendencija rodo, kad galbūt nuėjome šiek tiek ne ta kryptimi. Daug paramos skyrėme stambiems augalininkystės ūkiams, kuriems reikia mažiau darbo jėgos, o juk ūkininkas gali gyventi ir mieste. Taigi smulkieji ūkiai pradėjo nykti, todėl tikiuosi, kad šiuo laikotarpiu atkreipsime į tai dėmesį.
VEIDAS: Ar planuojate peržiūrėti ministerijai pavaldžių institucijų funkcijas? Gal jų laukia pertvarka?
V.B.: Nemažai padaryta praėjusią kadenciją, todėl esminių pakeitimų neturėtų būti, bet matau silpnąsias vietas. Ne kartą garsiai esu sakiusi, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra labai silpna. Nors tarp ministerijos funkcijų žuvininkystės sektorius užima nedidelę dalį, jame labai daug problemų. Kol kas analizuojame padėtį. Jei reikės – imsimės ir pertvarkų šiame sektoriuje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...