2016 Birželio 03

Laima Abraitytė

„Lietuviai pamiršta – įkapėse kišenių nėra“

veidas.lt

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Žemaitė pradėjo rašyti 40-ies, aš sulaukusi 80-ies nusprendžiau, kad gal jau laikas, paskui nebus kada – memuaruose kiti gali privelti daug netikslumų. Taip pačiai save papeikiant ir pagiriant dvi knygos ir sugulė“, – išpažįsta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė, keturis dešimtmečius skyrusi vaikų ugdymui ir iki šiol laikoma viena autoritetingiausių šalies pedagogių.

Jai labiausiai širdį sopa dėl nuvertinamo mokytojo autoriteto ir šalies švietimo, kuris paliekamas posūnio vietoje, taip pat dėl klaidų, kurių neišvengia kolegos.

– Viena profesorė, vertindama Lietuvos švietimo sistemą, sugretino ją su greitojo maisto užkandine ir prognozavo, kad jei jos artimiausiu metu nereformuosime, turėsime bėdų, apie kurias nė nenumanome. Ar gali būti, kad tos dienos sulaukėme?

– Krantai jaunam žmogui būtini. Jis negali savivaliauti viską aplink pamindamas. Kalbu apie Kauno mokyklos direktorių, kurį iš mokyklos išėdė ne vietoje užsirūkiusi mokinė. Štai jums skirtingi dydžiai: mokinė, kuri nesilaiko mokyklos nuostatų, ir direktorius, kuris sukūrė vieną geriausių Lietuvos mokyklų, bet neteko darbo.

Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

Dar viena istorija, kai nesusivaldžiusi mokytoja trenkia antausį mokiniui. Mėginu įsivaizduoti klasę, kuri dirba, o vienas, nešvankybių prisipiešęs, nešioja jas po klasę ir kaišioja prieš mokytojos akis… Kaip gali tokį elgesį pakęsti?

Netgi Vilniaus Š.Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas taip nedrąsiai gina mokytojo autoritetą, tarsi bijodamas. Dieve mano, tokiu elgesiu auginame nusikaltėlių plejadą, o ne demokratišką šalies ateitį kuriame. Tai panašėja į išvirkščią demokratiją. Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

– Vos prieš kelias dienas pristatytoje knygoje „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ išpažįstate, kad ir pati esate trenkusi mokiniui… Galėtumėte prisiminti, kaip tai nutiko?

– Ne tik tai – ir daugiau sau nepalankių dalykų esu į tą knygą sudėjusi. O jei kalbėsime apie antausį, mane kone pusę metų terorizavo, nesusivaldžiau, kai įžeidė kaip moterį, ir trinktelėjau. Paskui dėl šio savo poelgio labai sielojausi. Bet ir šiandien manau, kad negalima leisti iš savęs tyčiotis. Kartais tiesiog būtina save apginti. Tačiau šioje situacijoje mokytojas, atliekantis savo pareigą, yra visiškai beteisis, o kažkoks išpaikintas lepūnas diktuoja gyvenimo tvarką…

Ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms?

Daugelis mokytojų su tuo susitvarko, tačiau yra ir mažiau kvalifikuotų, tokių, kurie nesuvaldo situacijos. Bet ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms? Kam atitenka ministrų postai? Laimėjusiems rinkimus, o kiek jie turi kompetencijos – niekas neklausia. Viskas turėtų prasidėti nuo mokyklos, joje – mūsų ateitis.

– Dirbdama 23-iojoje mokykloje išlydėjote daug mokinių, kurie šiandien pripažinti ir daug pa­siekę (Eugenijus Laurinaitis, Rimantas Sakalauskas, Vytautas Kernagis ir kt.). Kaip sekėsi sutarti su šia klase?

– Susikalbėti iš karto nebuvo lengva. Formaliai jie mane priėmė: tu dirbk savo, mes dirbame savo, netrukdykime vieni kitiems. Bet paskui labai susikalbėjome. Buvo visas mano klasės vyrukų ansamblis, gyvenome labai aktyvų kultūrinį gyvenimą. Dauguma mokinių nebuvo linkę į tiksliuosius mokslus, tačiau savo energijos tuščiam siautėjimui neeikvojo. Daugelis jų buvo kilę iš šviesių inteligentų šeimų, o aš pati, pokario vaikas, nesidrovėdama iš jų mokiausi elgesio kultūros, gaudavau informacijos apie būsimus spektaklius, koncertus (nemažai buvo aktorių vaikų). Tuo metu pati mokiau kalbos, jos pajautimo niuansų, etnografijos, liaudies dainų.

– Naujausioje knygoje pasakojate apie savo auklėtinius. Smalsu, kokį prisimenate šviesaus atminimo V.Kernagį.

– Aštrų, ironišką, gana konfliktišką, talentingą, gabų, labai giliai užgriebiantį literatūrą (jau mokykliniais metais jis apie Trakų pilį dainavo). Mano auklėtinis jis buvo iki vienuoliktos klasės, vėliau iš mūsų išėjo.

– Kuo jus patraukė mokykla, mokytojo profesija?

– Ne mokykla mane traukė – literatūra. Nuo pat mažens žinojau, kad jos mokysiuosi (vos penkerių pradėjau skaityti). Tėvas didžiuodavosi, kad aš, penkiametė, skaitau. Dabar ir ketverių metų vaikai skaito. Mano šeimoje keturi vaikai buvo vyresni už mane, aš tiesiog jų nusiklausiau. Labai didelį pomėgį knygai turėjau. Ne tik knygai – viskam, kas parašyta, išspausdinta. Močiutė bardavo mano mamą, kam man leidžia skaityti, bijodavo, kad akis sugadinsiu.

O aš ką sugriebusi – laikraštį ar degtukų dėžutę skaitydavau prie pilnaties, prie krosnies ugnies. Skaitydavau pokariu, kai žiburys buvo suplota gilzė, aliejaus pripilta, dagtis iš kažkokio vilnonio audinio. Šviesos būdavo, bet jau dūmų ir smarvės – beprotiškai. Šitaip buvo perskaityta ir „Vinetu“, ir „Raitelis be galvos“, ir „Vargdieniai“, ir „Raupsuotoji“.

Skaitydavau, ką nugriebusi, tačiau širdžiai pašaukus, o partijai paliepus ėjau ten, kur reikėjo, – į mokyklą. Niekas neklausė, kuo noriu būti. Taigi galvoti apie rašymą negalėjau. Rašyti tuo metu galėjo tik labai talentingas, ezopinę kalbą įvaldęs žmogus. O aš rašiau savo prisiminimus, nebuvau rašytoja ir šiandien nesu. Į knygas sugulė tik tai, kas pačiai užkliuvo gyvenime, ties kuo stabtelėjau.

Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

Tačiau su mokytojais man labai sekėsi. Jie buvo šviesūs ir talentingi. Marijampolės mokytojų seminarijai tuo metu vadovavo Pranas Naujokaitis. Daugelis jį iki šiol kaip gyvą stebuklą prisimena. Jis buvo subūręs kolektyvą, kuriame netrūko kolegiškumo, pagarbos. Visa tai kirtosi su sovietiniais pedagogikos principais. Tokioje terpėje formavausi kaip pradinės mokyklos mokytoja, o universitete teko laimė bendrauti su Juozu Balčikoniu, Vanda Zaborskaite, Meile Lukšiene, Jurgiu Lebedžiu, Donatu Sauka. Taigi prisiliečiau prie labai šviesių žmonių.

– Jų pavyzdys ir paskatino imtis rašymo? O gal ir pačiai tai buvo gana netikėta?

– Iš tiesų norėjau, kad mano vaikaičiai, jau atėję į protą, turėtų galimybę prisiliesti prie giminės istorijos. Pamaniau, laikui bėgant nebebus ko paklausti, o gal jie domėsis? Po pokalbio su žurnaliste Rūta Oginskaite ir jos knygos apie V.Kernagį pristatymo pajutau poreikį rašyti. Sėdau ir dėliojau savo mintis, labai chaotiškai, pasiklysdama tuose lapuose. Kompiuteriu dirbti taip ir neišmokau, viską rašiau ranka. Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

– „Pradžiose“ sutalpinote ir humorą, ir sukrėtimus, ir nerimo akimirkas. Memuarus itin puošia jūsų emocijos, besiskleidžiančios Lietuvos ir Sibiro peizažų fone. Toks ir buvo sumanymas ar forma išsigrynino rašant?

– Sakau, kad knygoje sugulė visa tai, ką dar prisimenu iš anos Lietuvos, tarkime, 1940 m. birželio 15 diena, kai man tebuvo septyneri. Prisiminimai mano pačios, tėvų ir senelės. Okupacija, pokaris, vaiko, o vėliau – paauglio išgyvenimai. Viešnagė Sibire ir pirmieji darbo metai Viešvilėje. O antroji knyga „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ tarsi pratęsia pirmąją. Ją rengdama daug ką atkapsčiau iš savo dienoraščių, kai kas iš atminties išniro. Išleisti gal būčiau ir neprisiruošusi, bet mokiniai viską už mane sutvarkė, taigi joje mano metai mokykloje, mokinių laidos, visa mokytojos gyvenimo patirtis.

Po tų dviejų knygų galvoje vėl sumaištis, bet trečios knygos neberašysiu. Kas žino, kiek liko to sąmoningo laiko, bet kol jo turiu, džiaugtis gyvenimu moku.

– Jūsų biografija panaši į sėkmės istoriją. Kad ir kur patekdavote, susiklostydavo palankios aplinkybės, net ir Sibire. Galėtumėte prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kuriuo metu ten vykote?

– Stalinas jau buvo nusibaigęs. Nepasakyčiau, kad vykau iš labai didelio patriotizmo: universitete buvau pakankamai įsukta į sovietinį mechanizmą, galbūt tik Sibire ir atsirinkau, kas yra kas. Pusseserės tėvai buvo ištremti, ji norėjo per vasarą juos aplankyti, nebuvo kaip devintokės vienos išleisti, kai vien traukiniu tenka važiuoti septynias paras. Taigi man krito likimo burtas lydėti ją. Pamačiusi tremtinių gyvenimą nusprendžiau dar metams likti, padirbti.

Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo.

Pusseserės mama Ona Gratkauskienė, lituanistė, buvusi žurnalo „Moteris“ redaktorė, buvo labai aktyvi, telkė vietinę bendruomenę. Man tai buvo pilietinės, žmogiškosios brandos metai. Jei būčiau grįžusi dvejais metais vėliau, tikrai būtų iš universiteto išmetę, o tąkart tik charakteristikos iš Sibiro paprašė.

Baigusi universitetą ir apgynusi diplominį darbą pagal paskyrimą išvykau į Viešvilę prie Nemuno. Tuo metu galva buvo pilna sumanymų, tačiau iš Vilniaus įšokau į tokią mažytę kultūros terpę, net pieno ar sviesto tekdavo važiuoti į Tilžę ar Jurbarką, o juk autobusų nebuvo, taigi ne kartą esu ant kelio balsavusi ir keliavusi pakeleivingais sunkvežimiais. Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo. Sovietizacijos penkiasdešimtmetis tai iš mūsų atėmė, išdarkė žmogaus ryšį su žmogumi.

– Ar prisimenate save, kilusią iš šešių vaikų šeimos ir tik į Vilnių atvažiavusią?

– Jauna, iš juodo pokario, kruvinos ir tamsios aplinkos ištrūkusi. Šiandien gal sunku patikėti, bet iki įstojimo į universitetą buvau mačiusi tik Alytų ir Kauną. Papuolusi į Vilnių po krisliuką tą kultūrą tiesiog gerte sugėriau. Labai daug davė galimybė šlietis prie šviesių žmonių.

– Tačiau vėliau tie horizontai plėtėsi, siekėte Izraelį, ir ne tik jį.

– Drauge su sūnumi buvau nuvykusi į jų Nepriklausomybės šventę. Net širdį suspaudė: suvažiavę tie žydeliai, ratu susistatę vaikų vežimėlius, kiekviename pulkelyje po keturis penkis vaikus.

Daugelis šiandien pasinešę į turtėjimą, keliones, o tai, kas svarbiausia, šeima, ryšys su artimiausiais, likę kaip antraeiliai dalykai.

Dažnai pagalvoju, kad dabar žmonės siekia ne pagal savo galimybes. Per savo karjerą mokiau nemažai žydų vaikų ir man labai įstrigo vienas dalykas: jie visuomet labai pasveria vaiko galimybes.

Mūsiškiai „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia.

Kartą sulaukiau raudančios mamos: kas iš jos sūnaus bus? Patikinau, kad su jo žiniomis nieko gero nebus. Tuomet įtaisė jie tą vaiką į graverių profesinę mokyklą, ilgainiui ir patys pamatė, kad vaikas tam gabus. Išmintis tokia: kam eiti keliu, kuris niekur neveda?

Žydai labai jaučia savo kompetencijos lubas, gal todėl dažno jų gyvenimas sėkmingas. O mūsiškiai tuo metu „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad auga prastesnis žmogus, – niekuomet nereikėtų tapatinti savo vertės su profesija.

– Nemanote, kad palengva keičiasi visuomenės požiūris į „juodą“ ir „baltą“ darbą? Vis daugiau žmonių renkasi mokslus profesinėse mokyklose.

– Lietuvoje vis dar gyvybingas toks pseudobajoriškas požiūris į užimamas pareigas. Jei kažkokio ypatingo posto neužimi, nieko vertas esi. Su kolege Violeta Tapiniene esame tokį dėsnį suformulavusios: mokiniai būna auksinio proto, auksinių rankų, bet būna ir tokių, kurie nei to auksinio proto, nei tų auksinių rankų neturi, bet labai dažnai turi auksinę širdį. Todėl reikalauti vienodai iš visų mokytojas negali. Kiekvienam duota skirtingai, tik klausimas, ką su tuo darai. Juk ir duoną pelnyti galime labai skirtingais būdais.

Bet Lietuvoje vis dar daug nepagrįsto zyzimo. Atrodytų, džiaukis, žmogau, kad šiandien dar gyveni, nei cunamių, nei taifūnų ar potvynių mūsų platumose nėra, gyvename kaip Dievo užantyje, bet vis negerai…

– O gal Lietuvai trūksta lyderių, kad to geresnio, tikrų europiečių gyvenimo vis nepasivejame?

– Talentingų, patrauklių ir sugebančių vesti paskui save minias Lietuvoje yra, tik su jų sąžine bėda, o be jos žmogaus nėra. Paimkime Artūrą Zuoką, Ričardą Malinauską ar tą patį Eligijų Masiulį. Atrodo, rimti, padorūs, tik širdį suspaudžia, kai žmonės geba taip sugriauti savo gyvenimą ir kitų pasitikėjimą jais.

Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

Taigi pagal savo valstybės galimybes turėtume gyventi lengviau, bet viskas siejasi su žmogaus sąžine. Mūsų liaudis turi labai gerą pasakymą: įkapėse kišenių nėra. Nieko ten nenusinešime, bet tas pinigų grobstymas vis nesibaigia. Gal iš didelio skurdo išlindus taip pasireiškia žmogaus prigimtis?

Kai pasižiūri į civilizacijų istoriją, tautų likimus, ko tik nepasitaikydavo. Bet iš tiesų gyvename sau skirtu laiku, per daug jo pakeisti negalėdami. Manau, nuo žmogaus, jo polėkio ir sąžinės labai daug priklauso, bet pagrindus įgyjame mokykloje. Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

– Kokioms socialinėms grupėms, jūsų vertinimu, Lietuvoje šiandien sunkiausia verstis?

– Man labiausiai gaila jaunų, įsitvirtinti bandančių porų. Jos neturi kada gimdyti vaikų, o biologinis laikrodis vis tiksi… Senus žemina nuolatinis centų skaičiavimas. Galima sakyti, kad laimė ne piniguose, bet jų reikia. Pati neapsikenčiu, kai pensininkai zyzia. Kita vertus, jei visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu?

Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.

– Kartą esate apibūdinusi save kaip filologę, kuri liko be svetimų kalbų. Nejau mokate tik gimtąją kalbą?

– Vokiečių okupacijos metais visai neblogai buvau pramokusi vokiškai. Netgi vertėjavau. Tik kartą, kai vokietukai paklausė, kiek mano sesei metų, sumaišiusi skaičius vietoje 16, 60 pasakiau, tai taip kvatojo.

Užėjus rusų frontui pramokau rusiškai. Šią kalbą tobulinau ir mokykloje. Su anglų tik vidurinėje susipažinau, bet kadangi užsienio kalba nebuvo privaloma, greitai ją numečiau. Įstojusi į Vilniaus universitetą labai triūsiau, kol vokiečių išmokau reikiamu lygiu. Bet, žinote, kai egzaminui išmoksti, labai greitai pamiršti. Laisvai skaitau ir lenkiškai, bet geriausiai jaučiu ir moku gimtąją kalbą.

Visus 82-ejus metus nugyvenote Lietuvoje. Nebuvo pagundų, minčių emigruoti?

– Taip, visus tuos metus gyvenau čia, tačiau bijojau mažai, daugiausia dėl mokinių, bet mintys apie emigraciją aplenkė. Kur jau čia emigruosi, nebent tik ten (juokdamasi baksnoja pirštu į žemę), bet, ačiū Dievui, nors savoje žemėje.

Gyvenimas būna visoks, ne vien tik lengvas. Man jį džiaugsmo pripildo knygos, gamta, artimi draugai, kurių neturėjau daug, bet mūsų draugystė tęsėsi dešimtmečiais. Artumo jausmas ypatingas, gaila, kad mūsų emigrantai ilgainiui jį praranda.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. ačiū, kad esate ačiū, kad esate rašo:

    Tokia gili išmintis slypi šioje puikioje senolėje, tik įsiklausyti reikia(kai kam net labai). Nuostabu, kad sulaukus gražaus amžiaus puikiai prisimena jaunystės laikus ir apie juos rašo jaunajai kartai. Daug ko galėtume pasimokyti iš tokių žmonių kol jie šalia mūsų. Širdis džiaugiasi skaitant šį interviu: tiesiai šviesiai, be melo, falšo, su protingais pamokymais.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...