2012 Spalio 09

Egidijus Aleksandravičius

„Lietuva sparčiai gražėja, bet su valdžia tai nedaug susiję“

veidas.lt


Seimo rinkimų ir referendumo dėl atominės elektrinės statybų išvakarėse apie visuomenės priešrinkiminę sveikatą, vertybes bei galimus valdžios pokyčius – „Veido“ pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, istoriku, intelektualu Egidijumi Aleksandravičiumi.

VEIDAS: Ar jums asmeniškai stebint politinius debatus, rinkimų agitaciją ir nesibaigiančias politikų rietenas prieš šiuos Seimo rinkimus buvo lengva apsispręsti, už ką balsuoti?
E.A.: Aš ir dabar nesu apsisprendęs. Jeigu paklausit, ar pirmą kartą taip sunku, irgi sakyčiau, kad ne pirmą. Lietuvoje nėra lengva apsispręsti, kokia politinė jėga atitinka tavo pasaulėžiūrą, moralinius jautrumus ir kuriomis iš jų galima pasitikėti, nes, mano galva, ši sfera degraduoja labai dideliu greičiu. Degraduoja todėl, kad, viena vertus, visiškai susiaurėjo idėjinių, politinių debatų laukas. Milžiniškas įtarumas ir bandymas riboti politinę reklamą gal ir susiaurino kokių nors paslėptų technologijų naudojimą, bet taip pat susiaurino ir visiškai normalaus disputo galimybes. Tai, kas dabar per kokią LRT rodoma kaip rinkimų debatai, yra komedija geriausiu atveju. Pusantros minutės, ir būrelis malonėkit pasisakyti, ačiū ir prašau. Kada tu čia kokias idėjas pristatysi? Prastai atrodo ir Čekuolio šou tame ganėtinai idiotiškame reklaminiame klipe.
Žodžiu, yra tiek daug drumstumo, kad turiu prisipažinti: taip, man nelengva, aš dar nesu apsisprendęs. Aš tikiuosi, kad vis dar esu normalus ir vidutinis Lietuvos pilietis, tad manau, jog didelė dalis žmonių Lietuvoje jaučiasi panašiai.
Prieš šiuos rinkimus dar į akis krinta tai, kad mūsų politinis elitas apskritai įsitikino, jog visuomenės opinija, jos sąmoningumas vargu ar iš viso ką nors bereiškia. Kad net nekreipiama į tai dėmesio – jiems jokio skirtumo. Tarytum net baiminamasi kokių nors ekspertinių, profesionalių analitinių požiūrių net pačiais svarbiausiais mūsų konstitucinės santvarkos, teisės viešpatystės, energetinio saugumo arba nepriklausomybės klausimais – geriau kad nebūtų jokių nuomonių apskritai. Taip visiškai sutrinka viešoji erdvė. Žiūrėdamas į kitus leidinius nebežinai, ką būtų galima skaityti, o žiūrint į interneto tinklalapius, pirmąsias jų žinutes, nereikia būti išsilavinusiam psichoanalitikui, kad suprastum, kokie impulsai ir kokie žemieji informacijos poreikiai yra nuolat tenkinami.
Šita mano diagnozė tamsoka, tokia jau visai „prieš Vėlines“. Bet žinote, nepaisant visų mūsų politinės valdžios nesąmonių ir netgi to viso prėskumo, nuobodumo ir miglotumo priešrinkiminį mėnesį, aš vis tiek matau, kaip gražiai keičiasi tas mūsų gyvenimas. Džiūgauju dėl vieno dalyko: kad Lietuvoje ir mūsų visuomenėje yra vis daugiau sveiko, gyvastingo, pakankamai stipraus srauto, kuris visiškai nereaguoja į valdžios idiotizmus. Tai tarytum paralelinės tikrovės. Stebint tai man kyla jausmas, kad Lietuva iš tikrųjų yra be galo greitai gražėjantis kraštas, bet su valdžia tai turi mažai ką bendro.
Galbūt esu beviltiškas romantikas, bet manau, kad tas į priekį vedantis variklis pirmiausia yra žmogaus viduje slypintys gėrio impulsai, siekis gražiau gyventi, supratimas, kad ir be kokio nors geltono dienraščio tu gali žinoti, kaip gyvena kaimynas, nes vis dar gali nueiti pas jį ir žiūrėdamas į akis šito paklausti. Tau atsako ir tu dar vis tiki, nepaisant to, kad yra bandoma pasėti nepasitikėjimą, kad neva tu nieko tikro gyvendamas mūsų gyvenamojoje erdvėje negali žinoti, o tie, kurie manipuliuoja žiniasklaida ir informacija, iš to galbūt net stipriai uždirba.
Aš tikiu, kad visiškai natūraliai ateina sveikų žmonių kartos, ir tos laisvos erdvės dar nesugebėjo užgrobti jokios biurokratų klikos ir jokios pasislėpusios galios struktūros. To negali paveikti ir visos mūsų politikų manipuliacijos. Mano tikėjimas žmogaus natūralumu, spontaniškumu, gerumu iš prigimties yra gerokai stipresnis už vidutinį, ir tai man, atvirai sakant, padeda ištverti absurdo pojūtį vartant rinkimų agitacinę medžiagą.
VEIDAS: Vis dėlto visuomenės apklausos atskleidžia itin niūrias nuotaikas: daugiau nei 70 proc. gyventojų mano, kad Lietuvoje reikalai pastaruoju metu krypsta į blogąją pusę. Regis, šalyje įsivyravo visuotinis nepasitenkinimas viskuo, ypač valdžia. Kas tai lemia ir ką daryti?
E.A.: Lengviau įtarti ar spėlioti, kas lemia, ir daug sunkiau pasakyti receptus, kaip būtų galima tai pakeisti. Esu įsitikinęs, kad savijauta ir tam tikri gebėjimai justi gerėjimus bei blogėjimus – vis dėlto slėpiningi dalykai ir tiesiogiai nesusiję su kokiais nors statistiniais, materialiniais ar kitais dalykais.
Juk nepaisant didžiulio Lietuvos ūkio kilimo 2004–2008 m. ir tų daiktų bei gėrybių kaupimosi greičio žmonių savijauta nė kiek negerėjo. Sakyti, kad tau blogai, net kai yra gerai, – beveik įprastas dalykas. Žinote, pasibasčius po storesnį skurdo sluoksnį turintį pasaulį, ypač Pietų Ameriką (pernai ten turėjome žvalgybinę ekspediciją), šalia skaitytų knygų ir minčių man staiga vienas dalykas driokstelėjo į smegenis: pasitenkinimas savuoju gyvenimu ir džiugesys labiau susijęs su tam tikromis teologinėmis nuostatomis. Kad tavo šypsena nebūtinai reiškia, jog straksi nuo adrenalino pertekliaus ir tavo pasitenkinimas savuoju gyvenimu pasiekė skraiduolišką aukštį, o yra labiau moralinės pareigos vaisius, net jeigu tau skauda dantį ar kamuoja nepagydomos ligos, nes supranti, kad kitas žmogus taip pat turi savo bėdų.
Turime jausti moralinę atsakomybę savųjų sunkumų neužversti kitam. O liūdnos veido kaukės su savo sunkenybių išgyvenimais jau yra nuodėmė, nes tu, žmogau, nesirūpini kitu, nesuki galvos, kaip kitas jaučiasi, tu jam net šypsenos nedovanoji. Manyčiau, mūsų žmonės per daug įsijautė į aukos, nuskriaustojo vaidmenį, o tai reiškia, kad tu niekam neskolingas, – tai tau visi skolingi. Aišku, pradedant valdžia, kuri tau turi viską duoti, tavo gyvenimo uždavinius išspręsti, ir baigiant kitais, nes visi kiti gyvena geriau. O kada esi niekam neskolingas, tada esi ir nelaimingas, nes tavo aukos kaukė tau labai patogi.
Taigi aš manau, kad lietuvių visuomenės nuotaikos po tokių paprastučių sociologinių apklausų tikrai nepaaiškės, nes mes iš tikrųjų net nesuvokiam, koks unikaliai specifinis posovietinis mūsų pasaulis. Turėtum labai nepažinti viso kito pasaulio, kad manytum, jog pas mus yra blogiausia iš blogiausių.
O emigracija šiandien yra įgijusi psichotinį charakterį. Kiek išvažiavusiųjų pajėgūs pasverti, ką reiškia šiandien įsikurti Londone? Kas iš jų skaito „Financial Times“ prognozes apie Airijos ateitį, kas žino tikrąją Ispanijos apelsinų skynėjų padėtį? Žinoma, joks emigrantas niekad neprisipažins, kad jo žygis patyrė fiasko. 90 proc. visų išvažiavusiųjų suokia daug geresnes savąsias istorijas, kad uždengtų tuos ganėtinai pamėkliškus rūsių gyvenimus, pigų alkoholį ir ryto pagirias. Mes čia, Lietuvoje, tikrai turime pakankamai erdvės ne prasčiau gyventi.
Ką su visu tuo daryti? Kaip universitete dirbantis ir viešai rašantis žmogus, galiu atsakyti, kad visuomenės švietimas ir šviesėjimas, bandymas prusinti, dalytis savais nežinojimais yra labai aiškus kelrodis į kokybiškesnį gyvenimą. O labiau išsilavinęs žmogus, skaitantis tikrai gerą spaudą, supranta, kad rojus yra mitologiniame danguje, žmogaus viduje, o ne kitoje geografinėje platumoje.
VEIDAS: Bet matant šildymo sąskaitas ir kainas parduotuvėse tikrai gali apimti neviltis: ar reikia smerkti išvažiuojančiuosius, jei Lietuva jau tapo viena brangiausių ES valstybių?
E.A.: Mane irgi, kai prisikraunu krepšį parduotuvėje, apima jausmas, kad jau turėsiu ko nors atsisakyti. Bet dar labiau suima pyktis ant savęs, o ne ant savo algos arba „Maximos“ ar „Norfos“ kainų, kai prisikraunu kaip asilas šaldytuvą gerokai pilnesnį, negu mums iš tikrųjų reikia. Kad yra tiek daug psichotinių dalykų, kurių aš pats nesugebu įveikti, todėl sumoku gerokai brangiau, negu reikia. Kartais sužavi koks nors daug sunkiau už mane gyvenantis žmogus – savo išradinga virtuve, kokia žirnių koše ar dar kuo nors. Tada galvoju: po perkūnais, juk iš tikrųjų galima ir daug pigiau gyventi, ir ne taip priklausyti nuo visų šitų margumynų.
VEIDAS: Grįžkime prie politikos. Kaip, jūsų vertinimu, atrodys Lietuva po rinkimų ir ar visuomenės pasitenkinimas naująja valdžia padidės?
E.A.: Mano nuomone, jokių radikalių pokyčių tikėtis neverta. Nes, pavyzdžiui, į Seimą besiveržiantys naujadarai, viena vertus, galbūt ir nerodo potencialo iš vidaus, o kita vertus, jie dažnai jau yra stigmatizuoti kitų iki šiol valdžią turėjusių konkurentų. Tai reiškia, kad jų galios ką nors keisti bus ne tokios didelės, jei tos politinės jėgos apskritai pateks į Seimą. O žiūrint į tuos, kurie gali tapti valdančiosios daugumos formuotojais, tai kokių netikėtumų galima laukti iš kokio Uspaskicho? Arba iš socdemų? Didelių niekšybių nesitiki, bet kad kokių stebuklų žybtelėtų – irgi negalvoji.
Kaip ir sakiau, tie abstraktūs dalykai arba tos tolimos romantinės mano įžvalgos nepriklauso tiesiogiai nuo valdžios. Dieve duok, kad politikai bent jau nedarytų labai didelių nesąmonių. O kokie socdemai ar konservatoriai, nors ir yra be galo nuobodūs, perdėtų nesąmonių gali ir nedaryti. Vieni stūmė „Leo LT“, ir visi matome, kuo tai baigėsi, kiti po ketverių metų visiškai tokiomis pat priemonėmis bando stumti kitą kombinaciją. Ir vieniems nereikėjo platesnių visuomeninių debatų bei argumentų, ir kitiems nereikia. Juk argumentai – nusikaltimas.
VEIDAS: O kokią regite referendumo baigtį?
E.A.: Tikrai nežinau. Man tas referendumas ir įdomus dėl to, kad norėčiau tai žinoti. Norėčiau tikėti, kad Lietuvoje jau niekas nefalsifikuos duomenų, kad turim bent jau formaliąją demokratijos pusę daugmaž sutvarkytą. Kiek yra pudrinami smegenys, tiek žmonės ir išduos tų pudrinimo darbų rezultatus per savo nuomonės išraišką. Aš net nežinau, kaip man pačiam balsuoti. O kur paskaityti, kieno nuomonės paklausti? Juk informacijos nebuvo duota, kad galėtum ramiai susidaryti savo nuomonę.
O tokios reklamos, kaip tos, kuriose Čekuolis dabar vaidina, mane tik atstumia. Jei šitokias „balabaikas“ reikia už pinigus į eterį leisti – ką visa tai tada reiškia, ar jau nėra rimtesnių argumentų?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Edita Edita rašo:

    Protingi atsakymai, tačiau savo nuomonę dėl milžiniškos atominės elektrinės statymo reikėtų turėti.Vien dėl to, kad tokiam mažam krašteliui kaip Lietuva, kuri nebeturi nė trijų milijonų,ta didelė milijardinė našta, kurios neremia ES, yra per sunki. Vien tų radioaktyvių medžiagų ,,laikinas” laikymas mums neleis išbristi iš didelių skolų ir amžinos krizės. Kažin kodėl niekas nesidomi, kodėl tiek daug vaikų guli Santariškėse dėl onkologinių susirgimų.Mes jau turėjome atominę elektrinę, ar mums elektra buvo pigiau nei kaimynams? Statykime regionines šilumines elektrines, kurias remia ES, ir Lietuva apsivalys nuo šiaudų rulonų, miško atliekų… Valdžios vyrai nori, kad milijardai eitų per jų rankas ir nenori tuos pinigų srautus skirti visiems Lietuvos regionams. Taip neturėtų būti.

  2. Rimas Rimas rašo:

    Ach tos morerys,mazas irgi gerai.
    Isties idomiai,parasyta.

  3. Dz Dz rašo:

    Be abejo, tai suiję su pšekų mokamais pinigais prelegentui…

  4. Vytas Vytas rašo:

    Profesorius, matyt, labai mylėjo sovietinę valdžią ir laukia jos sugrįžimo, kad taip savosios nekenčia.

  5. VDU botanikos sodas VDU botanikos sodas rašo:

    VDU ‘profesūros’ nelegalūs kotedžai Botanikos sosdo parke ypač pagražino Lietuvą.

  6. Vytautas Vytautas rašo:

    Nors taip prof. pasistengė išsisukti nuo minties, kad dabartinėje Lietuvoje reikalai gerėja. Ypač dabar, per krizę, kai kiti vos kapstosi, o Lietuva, valdoma dešiniųjų, neblogiai nei daugelis iriasi į priekį. Be abejo, valdžios nuopelnas gal ne vienintelis, bet akivaizdus.
    Gi ne tokių… “filosofų”


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...