2015 Sausio 29

Norėjo parašyti knygą, telpančią išvažiuojančio lietuvio kišenėje

veidas.lt

Istorikai nutarė, kad Mini Nobelio vertas profesorius Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto direktorius, – už knygą  „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“.

 

Gabija Sabaliauskaitė

„Veido“ Mini Nobelis istorijos srityje Egidijui Aleksandravičiui skiriamas už tai, kad pirmąkart viename veikale taip išsamiai papasakojo emigrantų lietuvių istoriją, už tai, kad sulaužė stereotipus apie lietuvišką tapatybę, kuri tarsi be kompromisų iškalta granite, už tai, kad ribotam mąstymui apie lietuvius pasaulyje pasiūlė naują žiūros alternatyvą ir savo kalbos vaizdingumu prilygo Mato Šalčiaus kelionių aprašymams.

Tikroji Nobelio premija neapeina viso gyvenimo nuopelnų, taigi ir šio Mini Nobelio laureatas į premiją pretenduoja dar ir dėl daugybės darbų, vertingos mokslinės bei organizacinės veiklos, gebėjimo pačiam provokuoti ir kartu patikrinti idėjas, taip pat dėl dalyvavimo tarptautiniame moksliniame diskurse.

Vis dėlto šį kartą istorikai kalba apie naujausią prasmingų E.Aleksandravičiaus darbų kraitį papildžiusį kūrinį – 2013 m. išleistą knygą „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“. Tai ilgalaikių istoriko tyrimų išdava, kartu ir atsakymas į aplinkybių mestą pirštinę.

„Ši knyga atskleidžia naują temą ir medžiagą visuomenėje. E.Aleksandravičius su kolegomis apvažiavo daugelį vietų, kuriose gyveno lietuviai, ir išplėtė emigracijos sampratą gyvąja prasme. Žinome, kad nuo XIX a. kažkas kažkur važiavo, tačiau mūsų žinios apie lietuvių emigraciją, kokia ji buvo toliau už JAV ir Kanados ribų, dėl objektyvių priežasčių buvo neišsamios“, – taip knygos reikšmę ir turinį apžvelgia VDU Lietuvos istorijos katedros profesorė dr. Jūratė Kiaupienė.

Šiai istorikei dėkoja ir pats E.Aleksandravičius, pirmuose knygos puslapiuose paminėdamas, kad būtent J.Kiaupienės patarimai autoriui „daugeliu klausimų padėjo ant slidaus tako laikytis vertikaliam“.

Kaip sako pats istorikas, po keliolikos metų bastymosi po įvairias vietas, kuriose gyvena ar anksčiau yra gyvenę lietuviai, jis norėjo parašyti knygelę, telpančią kiekvieno iš gimtinės išvažiuojančio lietuvio švarko kišenėje. Tiesa, ta „knygelė“ virto 630 puslapių studija, arba ištisu pasakojimu su autentiškomis emocijomis ir gyvais įspūdžiais, ko, reikia pasakyti, akademiniuose darbuose ir faktografinėje istorijoje apie tai, „kas buvo vakar“, neretai trūksta.

„Norėjau sukurti įprastiems istoriniams naratyvams alternatyvų pasakojimą, sakydamas, kad mes jau kurį laiką sau tarsi įsimeluojame, gyvendami kaip „Amerikoje pirtyje“, o savo istorijas pasakodamiesi kaip Palangos Juzė. Abu kūriniai, abu autoriai žavūs, o man norėjosi šiek tiek kitokio pasakojimo, kuris harmonizuotų. Kitaip tariant, jeigu jau pusmilijonis mūsų yra atsidūrę kažkur kitur, nutiko taip, kad šie žmonės išvaryti ne tik iš vietos, bet ir iš mūsų atminties“, – pasakoja istorikas ir priduria norėjęs atkreipti dėmesį į fenomeną, kuris susijęs su nelygiaverčiu dėmesiu svarbiam reiškiniui.

Jis skaičiuoja, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai iš nepriklausomos Lietuvos išvyko daugiausia 60 tūkst. žmonių (apie 2 proc. gyventojų), pagrindiniame gimnazijos vadovėlyje lietuvių diasporai ir artimajam užsieniui, kuriame įsikūrė tautiečiai, buvo paskirta 70 puslapių. O dabar, kai išvykusiųjų skaičius dešimteriopai didesnis, tų žmonių patirčiai vietos istorijoje nėra, tarsi jų nebūtų. „Man tai buvo lyg mestos pirštinės iššūkis“, – sako E.Aleksandravičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...