2012 Birželio 04

Dalia Grybauskaitė:

„Kai kuriuose dvišaliuose santykiuose geriau daryti pauzę nei bandyti taisyti, kas nepataisoma“

veidas.lt


Žvilgsnis į trejus prabėgusius metus Prezidento poste ir į dvejus ateinančius, į  kadenciją baigiančią Vyriausybę ir į būsimą valdančiąją daugumą, į Visagino atominę ir prievartinę daugiabučių renovaciją, į sunkią kaimynystę su Lenkija ir vadinamąjį pedofilijos skandalą – toks „Veido“ interviu su Prezidente Dalia Grybauskaite spektras, pradedant nuo to, kokias pagrindines problemas ji akcentuosianti šią savaitę skaitysimame savo trečiame metiniame pranešime.
D.G.: Šis metinis pranešimas bus specifinis: dabar – priešrinkiminis laikotarpis, todėl mėginsiu įvertinti, kas buvo sėkminga šios Vyriausybės darbuose, o kokios problemos lieka būsimai ir ko iš jos tikėčiausi.
VEIDAS: Tai kaip vertinate bebaigiančią kadenciją Andriaus Kubiliaus Vyriausybę?
D.G.: Nevienareikšmiai. Ji pradėjo darbą labai sunkiu krizės laikotarpiu, kurį sugebėjome išgyventi, nors iš jo vis dar neišlipo dalis Europos valstybių, iki šiol esančių kaip girnos visai Europos ekonomikai. Tačiau nors krizės iššūkiams Vyriausybė atsispyrė sėkmingai, bet nepasinaudojo šansu, kurį davė pats sunkmetis – imtis rimtų struktūrinių svarbiausių sveikatos, socialinės rūpybos sektorių reformų, dar labiau efektyvinti valstybės įmonių darbą. Mano vertinimu, dabartinė Vyriausybė – idėjų generatorė, konceptualių sprendimų siūlytoja, bet administraciškai negebanti jų realizuoti.
VEIDAS: Pagal sociologines apklausas rinkimuose pergalė prognozuojama darbiečių, socialdemokratų ir tvarkiečių iš anksto sutartai koalicijai, vadinasi, Seimas bus kairesnis. O gal prognozuojate, kad dabartinė valdančioji dauguma daugmaž išsaugos savo pozicijas?
D.G.: Po rinkimų Seime turbūt matysime gana didelius pokyčius, bet leiskime apsispręsti rinkėjams. Noriu priminti, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog visų pirma reikia ateiti balsuoti ir pasistengti atrasti vertus jūsų balso žmones, kuriais galima bent kiek pasitikėti. Būtina parodyti pilietiškumą balsuojant, ne tik kitomis formomis.
O trijų partijų, manau, būsimai valdančiajai koalicijai tikrai neužteks, ji gali būti daug sudėtingesnė ir spalvotesnė – gali prireikti ir keturių ar penkių partnerių. Dėl kairumo galėčiau pajuokauti, kad kai kada neva kairieji vykdė labai dešinę politiką, o vadinamieji dešinieji, pavyzdžiui, socialinėje politikoje buvo daugiau kairuoliški.
VEIDAS: Ankstesniuose dviejuose metiniuose pranešimuose akcentavote kovą su korupcija, oligarchizacija, biurokratizmu. Ar už tai atsakingos institucijos išgirdo Jūsų priesakus?
D.G.: Tie priesakai visų pirma buvo man pačiai – ko sieksiu, be abejo, ne viena, o bendradarbiaudama su Seimu ir Vyriausybe. Esu labai griežtai prieš bet kokią – politinę, ekonominę ar buitinę korupciją, prieš oligarchizaciją, piktnaudžiavimą monopoline padėtimi. Kova su šiomis blogybėmis man buvo kaip raudona gija ir ji išliks iki kadencijos pabaigos, žinoma, kartu su kitais klausimais, kuriuos diktuoja aktualijos.
Antra, į ką dabartinė Vyriausybė daug investavo ir aš tai palaikiau – energetinės priklausomybės nuo vieno tiekėjo mažinimas. Padaryta nepakankamai daug, ilgai trypčiota vietoje, bet bent jau pradėta judėti: sukurta elektros birža, juda suskystintų dujų terminalo statybos procesas. Palaikau postūmius alternatyvių energijos šaltinių – saulės, vėjo, biokuro – plėtroje. Tačiau dar ilgai matau Lietuvą mišrios energetikos šaltinių šalimi, nes naudotis tik atsinaujinančiais šaltiniais sau leidžia tik labai nedaug turtingų pasaulio valstybių.
Trečia, teismų ir teisėsaugos institucijų pertvarka. Dedu daug pastangų depolitizuojant šias institucijas, įvedant vadovaujančių darbuotojų rotaciją. Artimiausiu laikotarpiu rengiamės keisti 30 įvairaus lygmens teismų vadovų, o per trejus metus į teismus atėjo per 70 naujų teisėjų.
Ketvirta, užsienio politika: kaip sakiau dar prieš Prezidento rinkimus, užsienio politika turi būti įrankis realizuojant Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Siekiu rezultatyvios, o ne tik progiškai reprezentatyvios diplomatijos.
VEIDAS: Čikagos NATO viršūnių susitikimą įvertinote kaip patį naudingiausią Baltijos šalims karinio saugumo prasme. Kurie jo sprendimai išskirtiniai Lietuvai?
D.G.: Kai atėjau į šias pareigybes, nustebau, kad 2004 m., kai buvome priimti į NATO, iš tiesų buvome gana formalūs Aljanso nariai: nebuvo ne tik realių gynybos planų, bet net nebuvo keliamas tikslas juos turėti. Matėme polinkį į susitarimus dalyti NATO teritoriją į tam tikrus sektorius, net mėginimą tartis su mūsų rytiniais kaimynais, kad jie saugotų mus iš oro. NATO sutarties 5-as straipsnis, kad Aljanso valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą, nebuvo taikomas visoms joms vienodai garantuotai. Dėl to teko pareikšti ir griežtesnę nuomonę, buvo ir tam tikrų įtampų, įvairių vertinimų dėl mano pozicijos kai kurių valstybių vadovų atžvilgiu. Bet vėliau, manau, buvome suprasti, ir štai po trejų metų Čikagoje pasiekėme labai konkrečių rezultatų: turime ne tik gynybos deklaraciją, bet ir jos turinį – gynybos planus su konkrečiomis priemonėmis, neribotam laikui pratęstą oro policijos misiją, o mūsų Energetikos saugumo centras kelis kartus paminėtas dokumentuose kaip išmaniosios gynybos pavyzdys ir gavome preliminarius pažadus, kad jau rudenį jis bus akredituotas kaip NATO kompetencijos centras.
VEIDAS: Kokius dar konkrečius tikslus formuluojate užsienio politikos srityje šiems ir kitiems metams?
D.G.: Užsienio politika labai priklauso tiek nuo vidinių poreikių, tiek nuo objektyvių išorinių geopolitinių pokyčių. Per pastaruosius trejus metus matėme ir tebematome tiek daugelio kaimyninių valstybių vadovų, tiek ir geopolitinių požiūrių kaitą. Tikėtis, kad artimiausiu metu turėsime lengvą kaimynystę, manau, nerealu. Mano tikslas visada buvo turėti konstruktyvų dialogą su kaimynais, bet abipusiai konstruktyvų ir abipusiai naudingą, išlaikant valstybių vertybes, orumą ir savigarbą. Jei sąlygos sudėtingos ir to padaryti neįmanoma, gal geriau turėti tam tikrą pauzę. Pabrėžiu: ne konfliktą, o pauzę.
Lietuva, nors ir nedidukė, bet turi savigarbą, žino savo interesus ir jų siekia. Gynybos srityje to pasiekėme. Kiti mūsų prioritetai artimiausius porą metų bus derybos dėl ES naujos finansinės perspektyvos 2014-2020 m. ir pirmininkavimas ES 2013 m., kas yra tiek finansinis, tiek administracinių gebėjimų, žmogiškųjų resursų, tiek savo vietos Europoje įtvirtinimo iššūkis ir didžiulis šansas valstybei parodyti, ką sugebame.
VEIDAS: Po Čikagos susitikimo padarėte ir du kontroversiškai vertinamus pareiškimus – sukritikavote Lenkiją dėl jos santykių su Rusija Lietuvos sąskaita, nors ši saugo mūsų oro erdvę ir pabaksnojote Barackui Obamai, kad tai Lietuvos ir Jūsų asmeniškai dėka jis pakeitęs požiūrį į priešraketinę gynybą ir bendradarbiavimą su Rusija. Ar tokia bendravimo su kaimynais ir pasaulio politiką lemiančiomis valstybėmis forma Lietuvai naudingiausia?
D.G.: Buvau susitikusi su kokiu pusšimčiu JAV lietuvių bendruomenės pagrindinių organizacijų atstovų. Sutarėme kalbėti atvirai, nuoširdžiai, paprastai. Tai buvo neformali diskusija, pasikeitimas nuomonėmis, o ne oficialios pozicijos išsakymas ar interviu.
VEIDAS: Bet Lietuvos santykiai su lenkais, kai kuriais kitais kaimynais pastaruosius kelerius metus tikrai blogėja, politologai, istorikai kritikuoja, kad Jūsų užsienio politika – neaiškios krypties.
D.G.: Kryptis aiški ir viena – Lietuvos žmonių ir valstybės interesai. Lietuva privalo gebėti būti išmintinga, prisitaikyti prie tos objektyvios geopolitinės aplinkos, kuri yra aplink ją ir visame pasaulyje, mėginti joje apginti savo interesus. Per šiuos trejus metus geopolitinė situacija aplink Lietuvą keitėsi, todėl kito ir užsienio politika, stengdamasi prie jos prisitaikyti. Todėl ir sakau, kad geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma.
VEIDAS: Geopolitika daro įtaką ir didžiausiam planuojamam Lietuvos projektui – Visagino atominei elektrinei. Tam ne tik priešinasi rytinės kaimynės, bet ir siūlomi referendumai, projektą kritikuoja dalis specialistų ir politikų, o dabartinė Vyriausybė abejonių neišsklaido, nes apie projektą pateikia labai mažai informacijos. Kokia jūsų pozicija dėl Visagino AE? Kaip elgsitės, jei referendumai ar rudenį atėjusi nauja valdančioji dauguma bandys stabdyti projektą?
D.G.: Energetika iš principo yra geopolitinė kategorija. Juk kalbame ne apie vieną objektą, o apie savarankiškumo – ir ekonominio, ir politinio – užtikrinimą. Per energetiką ligi šiol daroma įtaka Lietuvos politikai, politiniam gyvenimui, iki šiol dalis energetikos verslo pinigų naudojami politinei korupcijai. Todėl į stambius energetinius projektus turėtume žiūrėti ne vien kaip į komercinius. Manau, Lietuva galėtų išlikti atominės energetikos šalimi, ypač matydama, kaip kai kurios kaimyninės šalys viską daro, kad atominė Lietuvoje neatsirastų, kaip labai skubiai pradėtos statyti netoli Lietuvos sienos net dvi kitos. Dedama daug pastangų, kad Lietuva išliktų priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo. Energetinei nepriklausomybei užtikrinti būtina energetinių šaltinių įvairovė, tad mūsų patyrimas atominėje energetikoje ir galimybės išlikti atominės energetikos šalimi – vienas iš variantų, juolab saugiai eksploatuojant ir kokybiškai prižiūrint, tai pigesnis ir švaresnis energijos gavimo būdas, turint galvoje dėl CO2 išmetimą, dėl kurio dabar ES keliami griežti reikalavimai. Mano tikslas – kad turėtume galimybę pasirinkti, kad energetinius produktus pirktume pasaulinėmis konkurencinėmis kainomis, o ne diktatu, monopolija ar politinėmis kainomis, kaip kad dabar Lietuva moka. Todėl į Visagino projektą žiūriu pozityviai.
Tačiau yra ir nemažai „bet“. Jei visuomenei kyla tiek klausimų ir diskusijų, vadinasi, informacijos buvo nepakankamai. Tenka pridurti – kaip visada, nes šios Vyriausybės dialogo su visuomene nėra ir nebuvo. Komunikacija – šios Vyriausybės silpnoji grandis.
Žmonių nuomonė, net nesvarbu, bus referendumas ar ne, labai svarbi. Tačiau ji formuojasi tam tikrų žinių pagrindu, o žmonių apsisprendimas bus nelabai objektyvus, jei stinga informacijos. Konstitucija numato žmonėms teisę svarbiais klausimais reikšti nuomonę referendume, ir į ją bus atsižvelgiama.
Aš – už kuo didesnį Lietuvos energetinį savarankiškumą, vadinasi, iš principo – už atominę elektrinę, bet su sąlyga, kad tai bus kokybiškas, pagrįstas ekonomiškai ir geopolitiškai, nekorumpuotas ir skaidrus projektas. Ar jis toks, šiandien negaliu atsakyti – projektus dar studijuoju, nes juos gavau tik dabar, kai juos patvirtino Vyriausybė. Labai svarbu, kad Lietuva nepakartotų „Williams“ istorijos klaidų, kad nebūtų kaip su „Leo LT“, kuris taip pat buvo gražus projektas pagal sumanymą, bet paskui pamatėme jo tikruosius tikslus. Nenorėčiau, kad ir šis projektas taptų avantiūra.
VEIDAS: Kartojama, kad tai komercinis projektas. Tačiau jį vykdanti įmonė – Visagino AE yra valdoma valstybės, o skolinantis reikės valstybės garantijos. Ar tai nepadidins ir taip didžiulės valstybės skolos?
D.G.: Skolinimasis su valstybės garantija automatiškai nereiškia valstybės skolos. Be to, toks rimtas projektas skatintų ekonomikos vystymąsi visame regione mažiausiai pusšimtį metų į priekį – išjudintų ir statybų, ir kitus sektorius. Ką Lietuva šiandien gali pasiūlyti kaip ekonomikos stimulą? Vystome aukštąsias technologijas, bet turime segmentiškas ir nedideles jų įmones. Kažko, kas duotų postūmį visam regionui, neturime nei mes, nei latviai ar estai. Visagino AE galėtų tapti tokiu projektu.
VEIDAS: Be atominės gal ir galėtume apsieiti, bet ne be namų renovavimo. Kol kas šis Vyriausybės uždavinys patiria fiasko. Ar nesijaučiate prie to prisidėjusi, nepritardama vadinamajai „prievartinei” renovacijai – prievolei gyventojams kaupti lėšas savo namų renovacijai?
D.G.: Apie prievartinę renovaciją kabutėse ar be jų nesu girdėjusi niekur pasaulyje. Siūlytas projektas buvo parengtas labai nekokybiškai, nes namų renovavimas atskirtas nuo paties tikslo – sumažinti šildymo kainas, tesirūpinta namų sienomis, langais ir stogu, bet ne šilumos mazgais. Toks projektas skirtas tik statybų bendrovėms ir dar įveliant žmones į dideles skolas. Lietuvoje tik 10 proc. daugiabučių susijungę į bendrijas, tad kas priimtų sprendimus, valdytų projektus? Kai administratoriai skiriami pačių statybos bendrovių ar šilumininkų, šis projektas būtų buvęs ne tik prievartinis, bet nei socialiai, nei ekonomiškai nepateisinamas.
Pasaulyje yra daug gerų pavyzdžių, kaip tai padaryti, pavyzdžiui, skandinaviškas, kur kompanijos pačios imasi renovavimo, susitaria su gyventojais, paima savo vardu paskolas. Valstybė į tai net nesikiša, tik suteikia šiek tiek paramos, o piliečiai negramzdinami į skolų liūną. Beje, yra gerų pavyzdžių ir Lietuvoje: Panevėžio, Tauragės, Alytaus savivaldybės žmonėms aiškino renovacijos naudą, ragino steigti bendrijas, tad čia daugiausia namų ir renovuota.
VEIDAS: Didžiulio rezonanso sulaukia dar viena Jūsų kompetencijai priskiriama sritis – teisėsauga, o ypač vadinamasis pedofilijos skandalas. Kaip vertinate prokurorus, kurie nesikreipė į Seimą dėl teismo sprendimo nevykdžiusios ir kitus raginusios taip elgtis teisėjos Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo tol, kol Čikagoje nepasakėte, kad teismų sprendimus vis dėlto reikia vykdyti?
D.G.: To nereikia sieti. Ši istorija ilga ir sudėtinga – bylos dėl jos prasidėjo dar 2008 m., o šeimos konfliktas dėl mergaitės tęsiasi nuo 2006 m. Daugelis teisėsaugos grandžių – ir tyrėjai, ir prokurorai, ir teismai – savo darbo neatliko tinkamai. Be to, istorija labai politizavosi, o kai teisėsauga patiria didžiulį politikų ir žiniasklaidos spaudimą, jos darbo kokybė dar mąžta, darbas lėtėja.
Stengiausi kiek įmanoma išlaikyti objektyvią poziciją, nes esu Konstitucijos garantas. Matau įvairius teisėjus ir kai kurių sprendimų kokybę, bet teismo sprendimai privalo būti vykdomi.
Stengiuosi šios istorijos nekomentuoti, kad nedaryčiau įtakos teisėsaugos institucijų darbui. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva eina teisėsaugos nepriklausomumo link, ir ne tie laikai, kad aš ar koks kitas politikas galėtų nurodinėti prokurorui ar teisėjui. Kai atėjau į iš postą, pasakiau visoms teisėsaugos institucijoms, kad jokių nurodymų nebus – jie turi dirbti savo darbą, o kovojančios su  korupcija institucijos turi visus matyti vienodai ir niekam nedaryti išimčių. Vertinti teisėjos N.Venckienės situacijos dabar nenorėčiau, nes vyksta procesas Seime, jos likimą sprendžia kolektyvinė išmintis ir nenoriu šiam sprendimui daryti įtakos.
VEIDAS: Vis dėlto kai po Teisėjų garbės teismo kreipimosi sprendimas buvo Jūsų rankose jis buvo palankus N.Venckienei. Kokiais argumentais buvo paremta Jūsų pozicija? Ar tebemanote, kad ši teisėja gali tęsti darbą?
D.G.: Anuomet buvo kita situacija – dėl drausminės, ne dėl baudžiamosios atsakomybės, kitos buvo ir aplinkybės. Labai griežtai vertinu teisėjų korupciją, girtavimą. Bet dėl šių priežasčių Teisėjų garbės teismas per trejus mano kadencijos metus nėra pasiūlęs atleisti nė vieno teisėjo, nors dėl teisėjo vardo pažeminimo man teko atleisti net dvylika. Vienintelis siūlymas per trejus metus buvo atleisti N.Venckienę ir vien todėl, kad ji aštriau pasisakė prieš teismą ir teisėjus. Man didesni nusikaltimai yra ne piktžodžiavimas, bet korupcija ir blogai atliktas teisėjo darbas. Be to, tuo metu situacija buvo ne tokios stadijos, kaip kad dabar. Pagal Konstituciją, jei Seimas leis panaikinti teisinę neliečiamybę, bus įrodyta, kad teisėja padarė nusikalstamą veiką ir apkaltinamasis nuosprendis įsiteisės,  ji bus atleista.
VEIDAS: Baigiasi Jūsų treji metai Prezidento poste. Ką šiandien laikytumėte didžiausiomis savo klaidomis?
D.G.: Neįvertinau, kad pasipriešinimas reformoms, pokyčiams bus toks didžiulis, todėl tai, ko siekiu, vyksta nepakankamai greitai ir nepakankamai kokybiškai. Per dvejus trejus metus daug pakeisti vienam žmogui sudėtinga, ypač tuomet, kai kiti stebi, o ne mėgina padėti. Reikia didesnio žmonių supratimo ir susitarimo, kad pokyčiai būtini ir kad juos turime daryti visi.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. TT TT rašo:

    Patiko. Ypač šita dalis: “Stengiuosi šios istorijos nekomentuoti, kad nedaryčiau įtakos teisėsaugos institucijų darbui. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva eina teisėsaugos nepriklausomumo link, ir ne tie laikai, kad aš ar koks kitas politikas galėtų nurodinėti prokurorui ar teisėjui. Kai atėjau į iš postą, pasakiau visoms teisėsaugos institucijoms, kad jokių nurodymų nebus – jie turi dirbti savo darbą, o kontroliuojančios korupciją institucijos visus matyti vienodai ir niekam nedaryti išimčių.” :) )))))))))))

  2. Jaunas pilietis Jaunas pilietis rašo:

    Labai džiugu, kad Prezidentė suvokia save kaip konstitucijos sergėtoją. Taip pat, kad visiems mums nuolat primena apie pilietiškumą, apie Lietuvą kalba kaip apie visų mūsų pareigą. Manau turime išties tvirtą Prezidentę, o tai yra labai svarbus valstybės pagrindas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...