2014 Gruodžio 24

Audrys Juozas Bačkis

„Jei norime sveikos tautos, stovinčios ant tvirto moralinio pagrindo, atsigręžkime į šeimą“

veidas.lt

Trečiasis kardinolas Lietuvoje Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis garbingai atlieka savo misiją, vertindamas ją kaip kunigystės ir vyskupystės misijos tąsą. Kalbamės su kardinolu apie daugelį moralinių, pilietinių, egzistencinių dalykų.

Jūratė Mockuvienė

VEIDAS: Paskyrimą kardinolu priėmėte santūriai, kaip savaime suprantamą Dievo valią. Ar jaučiatės tą valią iki galo išpildęs?

A.J.Bačkis: Tapus kardinolu mano siekis buvo užmegzti glaudesnius ryšius tarp Bažnyčios Lietuvoje, kuri tiek metų buvo persekiojama, sukaustyta, neturėjo galimybės tiesiogiai susisiekti su Šventuoju Sostu, ir Romos popiežiaus. Dariau, ką galėjau, kad mūsų Bažnyčia Lietuvoje pajustų Visuotinės bažnyčios pulsą, neužsidarytų savyje, nežiūrėtų tik į savo praeitį, bet augtų, gyventų Vatikano II Susirinkimo dvasia, neštų Kristaus Evangelijos šviesą į tautos gyvenimą.

Grįždamas prie jūsų klausimo, ar jaučiuosi Dievo valią iki galo išpildęs, atsakysiu, kad visus 20 metų nuoširdžiai stengiausi atlikti savo misiją, Vilniaus arkivyskupo ganytojo misiją, atstatyti mūsų suniokotą Bažnyčią. Istorija parodys, kiek pasisekė tai padaryti. Nedvejodamas drįstu sakyti, kad sunkiausi, tačiau gal ir vaisingiausi metai buvo pirmieji, 1992–2000-ieji, kai dar nebuvau kardinolas.

 

Į tikinčiųjų bendruomenę įsibrovęs individualizmas

 

VEIDAS: Bažnyčia – tai bendruomenė žmonių, kuriuos sieja tikėjimas, meilė, gailestingumas. Kokia, jūsų nuomone, Bažnyčios padėtis Lietuvoje: ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir mažesniuose rajonuose?

A.J.Bačkis: Labai gražiai apibūdinote Bažnyčią, kaip bendruomenę žmonių, kuriuos sieja vienas tikėjimas ir meilė Dievui bei kiekvienam žmogui. Gal per drąsiai pasakysiu, bet man atrodo, kad mūsų tikintieji nepakankamai tai suvokia ir ne iki galo tuo gyvena. Individualizmas, kuris taip stipriai reiškiasi šių dienų visuomenėje, gerokai įsibrovęs ir į mūsų tikinčiųjų bendruomenę.

Didžiuosiuose miestuose, ypač kalbu apie Vilnių, kurį geriausiai pažįstu, nedaug rasi parapijų, kuriose tikintieji jaustųsi kaip viena darni šeima, atsakingai įsitrauktų į parapijos gyvenimą, nuoširdžiai bendradarbiautų su kunigais sielovados darbe. Tai nelengvas iššūkis, kai per 50 komunistinės priespaudos metų tiek daug žmonių negalėjo ar nedrįso viešai išpažinti tikėjimo, eiti į Bažnyčią, nes bijojo patys dėl to nukentėti ar pakenkti vaikų ateičiai. Daugelis nutolo nuo Bažnyčios. Be to, dabar atgautos ar atkurtos parapijos ne visos turi patalpas (dauguma jų buvo nusavintos ir dažniausiai nesugrąžintos), kuriose galima susirinkti, pasikalbėti, pasidalyti tikėjimu ar apie jį išgirsti, kuriose būtų vaikų dienos centrai ar užsiimama kitokia veikla. Kiekviena parapija būtinai turi turėti savo erdvę, į kuria tikintieji laisvai galėtų ateiti, jaustųsi kaip namie.

Ačiū Dievui, auga, plėtojasi įvairiausios grupės, grupelės: šeimų, jaunimo, vaikų, vyresnio amžiaus žmonių, kurie siekia „būti Bažnyčia“, kaip pirmieji krikščionys, kurie „visi buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32). Jiems rūpi gyventi tikėjimu, geriau pažinti ir įsigilinti į tikėjimo tiesas, grįsti jomis savo kasdienį gyvenimą ir perduoti jį savo vaikams.

Galima džiaugtis ir karitatyvine veikla, kuri nėra vien socialinių paslaugų teikimas, bet gimsta iš krikščioniškos meilės, iš gailestingos širdies, matančios, kur reikia meilės bei gailestingumo, ir atitinkamai veikiančios.

Būtina atnaujinti bendruomenės dvasią, solidarumą, tarpusavio meilės ryšius, o ne gyventi vien sau, pasirodant bažnyčioje tik švenčių ar krikšto, santuokos bei laidotuvių proga, tai yra gyventi anapus parapijos.

Jūs užsiminėte apie tikinčiųjų gyvenimą mažose vietovėse, kur gal lengviau suburti žmones, nes jie vienas kitą pažįsta, lengviau bendrauja – arba pykstasi. Prisimenu, kaip mano mama sakydavo: blogiausia, ką padarė sovietų valdžia, yra tai, kad išardė, sunaikino mūsų miestelių, bažnytkaimių bendruomenes, kuriose visi buvo savi, dalijosi vargais ir džiaugsmais, kartu švęsdavo bažnytines ir tautines šventes.

Ne mažiau liūdna – buvo sunaikintas pasitikėjimas vienų kitais. Taip ir dingo tos natūralios miestelių bendruomenės, perduodavusios gyvas tradicijas. Daugelis įsikūrė miestuose ir nebesugrįžo į gimtinę. Kai kurie gal atvyksta susitikti su giminėmis atlaidų proga, aplankyti tėvų ar senelių kapų, tačiau nebėra nuolatinių ryšių. Pasikeitė gyvenimo būdas, ir šiandien reikia didelių pastangų gyvoms bendruomenėms atkurti. Kai kur jos, ačiū Dievui, atgimsta, ir tuo labai džiaugiuosi. Bendrystės dvasios labai trokšta jaunimas, ypač jeigu stokoja jos šeimoje.

Bažnyčia neužsidaro savyje

 

VEIDAS: Norėdama prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės, šiek tiek keistis priversta ir Bažnyčia. Kokios permainos dar laukia mūsų Bažnyčios ir kas turi būti nepajudinta per amžius?

A.J.Bačkis: Iš tikrųjų gyvename sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, prie kurios reikia mokytis prieiti. Bažnyčia neužsidaro savyje ir seka visuomenės raidą. Vatikano II Susirinkimas jau prieš 50 metų bandė ištyrinėti laiko ženklus, atsiliepti į naujus iššūkius, atsakyti į žmonių lūkesčius Evangelijos šviesoje, svarstyti, kaip geriau Bažnyčia gali tarnauti žmonėms. Tai buvo naujas požiūris, su pasauliu užmegztas naujas ryšys, kuris gal per mažai atgarsio turėjo Lietuvoje, kurioje persekiojama Bažnyčia gyveno gynybine dvasia.

Popiežius Benediktas XVI turbūt taikliausiai apibūdino šių dienų kultūros permainas kaip „reliatyvizmo diktatūrą“, bet kartu leidosi į dialogą, į pokalbį su netikinčiais Dievo, organizuodamas „pagonių kiemą“, siekė tikėjimo ir mokslo susikalbėjimo. O dabar popiežius Pranciškus kviečia, ragina visą Dievo tautą neužsidaryti gynybinėse pozicijose, neieškoti saugumo, bet eiti į periferijas, pas vargšus, nebijoti susitepti, bandyti kurti gyvas bendruomenes, būti keliaujančiais tikėjimo skelbėjais.

Ne naujos struktūros reikalingos, bet nauja, misionieriška dvasia, naujas užsidegimas. Eiti į žmones, kalbėti jiems suprantama kalba, savo darbais parodyti, kad Bažnyčiai rūpi žmogus. Stengtis užmegzti asmeninį dialogą su kiekvienu žmogumi. „Širdis, kalbanti širdžiai“, kaip sakydavo kardinolas Newmanas.

Bažnyčios sielovada turi keistis, ji turi būti persunkta gailestingumu, meile vargšams, gyvenimo nuskriaustiems, pavargusiems, nusiminusiems žmonėms. Dieve, saugok nuo Bažnyčios supasaulėjimo perimant pasaulio dvasią, kuri iškelia galią, garbę ir pinigą. Ar ne tokie buvo Kristaus gundymai dykumoje?

Bažnyčia lieka ištikima Evangelijai, tikėjimo tiesoms, sakramentams, sveikam liaudiškam pamaldumui, tačiau linkiu, kad visų pirma ji taptų atvirais namais visiems ieškantiems gyvenimo prasmės, ieškantiems tiesos, gėrio, užuot pasidariusi, kaip sako popiežius Pranciškus, muitine.

 

Šeima visaip puolama

 

VEIDAS: Kad tauta būtų sveika, ji privalo stovėti ant tvirto moralinio pagrindo. Kaip tą pagrindą padaryti kuo tvirtesnį, kai viešojoje erdvėje kaip pavyzdys, siekiamybė pristatomos visos įmanomos žmogiškosios silpnybės?

A.J.Bačkis: Teisingai apibūdinote neigiamą viešosios erdvės poveikį, nes dažniausiai pataikaujama žmogaus silpnybėms, o ne iškeliamos dorybės. Sunku žmogui, o ypač jaunam, atsilaikyti prieš peršamą tuštybę. Tik tvirtas, brandus žmogus moka atsirinkti ir pasirinkti klausydamas sąžinės balso. Žmogus ugdomas šeimoje, nuo mažens formuojant jo sąžinę. Aš žaviuosi matydamas jaunas šeimas, kurios rūpestingai, su meile auklėja savo vaikus. Šeimos laukia pagalbos iš Bažnyčios ir iš valstybės, kad galėtų atlikti savo auklėjimo misiją, jie ieško saugių vietų savo atžaloms, darželių, mokyklų, kurios atitiktų jų įsitikinimus.

Vilniuje yra įkurtas vienas katalikiškas vaikų darželis „Mažutėliams“, bet jų reikėtų daugiau. Turime tik kelias katalikiško auklėjimo įstaigas – Jėzuitų, „Versmės“ gimnazijas, kuriose ne tik stengiamasi perduoti žinias, bet ir rūpinamasi įdiegti krikščionišką dvasią, meilę Dievui ir meilę žmogui. Tam reikia suburti atsidavusių mokytojų, kurie mokėtų sužavėti auklėtinius ir sukurti tinkamą aplinką. Viena kita tikybos ar etikos pamoka negali užtikrinti dorinio ugdymo. Kiek suvokiu, dabartinė švietimo koncepcija daugiau dėmesio kreipia į žinių perdavimą, o ne į asmenybės ugdymą.

Grįžtu prie šeimos. Ji yra pagrindinė visuomenės ir tautos ląstelė. Jei norime sveikos tautos, stovinčios ant tvirto moralinio pagrindo, atsigręžkime į šeimą, visais įmanomais būdais padėkime jai. Deja, šiandien šeima, kurią valstybė privalo saugoti ir globoti, kaip įrašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, yra visaip puolama.

VEIDAS: Istorinė atmintis liudija, kad Sibire, kalėjimuose, lageriuose daugelis mūsų tautos nepalūžo, išlaikė žmogiškąjį orumą, tautinį tapatumą ir viltį. Nejau reikia tokių sukrėtimų ar netgi antros Sausio 13-osios, kad mūsų tauta vėl atkustų antrajai patriotizmo, tautiškumo bangai?

A.J.Bačkis: Teisingai primenate – daugelis mūsų tautos sūnų ir dukterų, patyrę sunkiausius išbandymus kalėjimuose, lageriuose, nepalūžo. Pridursiu – ir mūsų partizanai, gražiausias Lietuvos jaunimas, paaukojo savo gyvenimą dėl laisvės. Tikėjimas, viltis ir meilė tėvynei degė jų širdyse. Tik budėkime, kad istorinė atmintis, apie kurią kalbame, nebūtų ištrinta, palikta užmarštyje.

Tačiau reikia neužmiršti, kad sunkumų akivaizdoje ne visi rado jėgų išlaikyti savo žmogiškąjį orumą, tikėjimą, viltį ir meilę tėvynei. Nemaža dalis tautiečių, norėdami išgyventi, skatinami baimės, pasirinko kitokį kelią – paklusti ir prisitaikyti. Tokia laikysena paliko jų sąžinėje ir net psichikoje negyjančių žaizdų bei randų, palaužė jų dvasią. Praeities nenusikratysi kaip kokio blogo sapno. Visi drauge sudarome įvairialypę visuomenę, tautą, kurią vieni myli, kiti abejingai stebi.

Kas gali uždegti tėvynės meilę? Iš patirties galiu pasakyti, kad šeima, perduodanti savo atžaloms tas vertybes, kuriomis pati gyvena. Noriu tikėti, kad yra daug šeimų, kurios savo gyvenimą ir ateitį sieja su Lietuva, nori išlaikyti gyvą istorinę atmintį, išsaugoti tautines tradicijas, praeities lobį. Tai nereiškia – atkurti praeitį, gyventi prisiminimais tarsi muziejuje. Dera kurti naują gyvybingą Lietuvą, kuria galėtume džiaugtis ir didžiuotis. Žmogus labiausiai brangina tai, kas iš jo pareikalauja didžiausių pastangų ir net aukos. Nelinkiu naujų sukrėtimų, bet klausiu: ar šiandien esame pasiryžę dirbti, aukotis dėl Lietuvos? Tam reikia tvirto apsisprendimo ir negailėti atiduoti daug jėgų. Tam reikia ir Dievo pagalbos.

Veidas: Kalbamės vienos iškiliausių Katalikų bažnyčios švenčių – šv. Kalėdų išvakarėse. Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos tikintiesiems ir visiems žmonėms?

A.J.Bačkis: Daug kalbėjau apie šeimą. O Kalėdos mus suveda su Šventąja Šeima ir padeda atpažinti bendrystės ir taikos vertę. Šventasis Raštas sako, kad Dievo Motina Marija daug dalykų nesuprato, tačiau „svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19) ir tik po to veikė. Mano linkėjimas visiems – daugiau mąstyti, svarstyti ir klausyti savo sąžinės. Sąžinė padės mums pasirinkti teisingus sprendimus, atnešančius daugiau ramybės bei taikos šeimai ir visuomenei.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Česlovas Česlovas rašo:

    Nesąmones kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkys. Reikia aišku šeima savo mylėti, bet reikia neįleisti į bažnyčia sovietinių išverstakailių. Jie gi sėdi pirmuose eilėse ir tyčiojasi ne tik iš bažnyčios, kunigų , bet ir Tautos Piliečių, bei Lietuvos Valstybės. Reikia atsigręžti į praeities istorija, atstatyti istorinį teisingumą, pravesti valymus visoje Lietuvos teritorijoje išaiškinant KGB-istus ir nušalinant juos nuo Lietuvos Valstybės valdymo. Perduokit Audriui Juozui Bačkiui, kad ne tokios ,,nepriklausomybės” Tautai reikia. Bažnyčia neatlieka švietėjiško vaidmens ir neugdo Tautoje patriotizmo jausmo, o tik renka pinigus per šventes.Taigi reikia atidirbti, o ne šūdą malti per pamokslą.

  2. jonas jonas rašo:

    Teiginiai tikrai pagirtini. Tik kodėl Lietuvos bažnyčios vadovai iki šiol nepripažysta Karaliaus Mindaugo Lietuvos pakrikšrijmo, kodėl ant Vilniaus katedros tebestovi Lenkijos globėjo Stanislovo ir Rusijos globėjos Elenos statulos ir katedra tebevadinama šv.Stanislovo vardu, kaip lenkų okupacijos metais? O svarbiausia, kodėl Bažnyčia neatliko ir dabar nebeatlieka savo pareigos Deimantės iš Garliavos gynime nuo iškrypėlių, kodėl per mišias girdime tik pamokslus apie žydus o ne apie Lietuvą ir lietuvius. Ir iš vis kur dingo ta teisinga katalikiška- Valančinė dvasia, kuri buvo visai nesenai Kronikose? Gal baimė ar pinigai baisesnė ne kaip tada KGB?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...