2013 Rugpjūčio 20

„Jei iš tikro, o ne tik žodžiais, norime, kad Lietuva būtų konkurencinga”

veidas.lt


Informacinės technologijos drastiškai keičia pasaulį – Europos Komisija prognozuoja, kad jau per artimiausius penkerius metus nunyks apie 90 proc. visų Europos universitetų. Mat juos pakeis e-mokymasis.

Viso pasaulio studentai netrukus klausysis pasaulio mokslo šviesulių skaitomų paskaitų susirangę prie savo namų kompiuterio ir tik semestro gale keletui dienų atvyks į bet kurioje pasaulio vietoje esantį universitetą išsilaikyti egzaminų, koliokviumų, laboratorinių darbų. Taip vykstančios studijos ženkliai atpigs, tad vis mažiau bus norinčiųjų studijuoti vietos universitetuose, stokojančiuose iškilių mokslininkų.
Kiek ramesnės kol kas gali būti tik mokyklos, mat besikeičiančios politinės šalies valdžios nedemonstruoja išminties ir valingumo įsileidžiant į šią sritį daugiau privačių iniciatyvų ir taip pakeliant švietimo kokybę.
Kaip mes mokėmės mokytis ir mokyti per pastaruosius 23-ejus metus bei, kaip esame pasiruošę lemtingam e-mokymui, kalbamės su buvusiu Mokslo tarybos pirmininku, dabar Vilniaus universiteto prorektoriumi profesoriumi Eugenijumi Butkumi.
E.Butkus: Tiek ikimokykliniame ugdyme, tiek mokykliniame, tiek profesiniame lavinime, tiek aukštajame moksle mes padarėme kokybinį šuolį, tik gaila, kad jis nebuvo tolygus: ėjome su stabtelėjimais ar net grįžimais atgalios, stigo nuoseklumo, nors deklaruojamas pokyčių perimamumas, o ir nevisada gebėjome įvertinti klystkelius. Dar Sąjūdžio pradžioje mūsų švietėjai iškėlė tautinės mokyklos idėją. Ji turėjo teorinį pagrindą, buvo patraukli, bet, kai ją reikėjo įgyvendinti, viskas nuėjo lozungų keliu, buvo suprimityvinta. Dėl to tiek ikimokyklinis, tiek vidurinis ugdymas, mano galva, yra sustabarėję, nevisada sureaguoja į besikeičiančią aplinką, nors mes jau seniai esame globalaus pasaulio dalis, nebesame izoliuoti.
Didžiausią nuostabą kelia blaškymąsis pradiniame ugdyme – nesprantu, kodėl nėra rašomi pažymiai, nuo ko mes saugome savo vaikus? Tarkime, Jungtinėje Karalystėje jau dvylikamečiai turi apsispręsti dėl savo tolimesnio gyvenimo pasirinkimo, kur jie studijuos, o mes vis bijome, kad tik tiek vaikai ko nors nesužinotų, nepersimokytų.
Vyresni vaikai jau laisvai skaito užsienio kalbomis ir aktyviai naudojasi visomis naujausiomis technologijomis, deja, jie dažnai yra palikti savieigai – mokytojai nepagelbėja analizuoti ir sisteminti informacijos, nes dažnai, deja, nei gerai moka svetimų kalbų, nei taip išmaniai naudojasi informacinėmis technologijomis. Taigi, susidaro konfliktinė situacija, vieni nori ir gali, kiti, deja, gal ir norėtų, bet negali. Galiausiai imama galvoti, kad tas spragas galėtų užpildyti aukštosios mokyklos. Bet jos tėra paskutinė grandis.
Pats aukštasis mokslas taip pat pergyveno įvairius etapus. Apie 1990-uosius jis buvo ignoruojamas, plito mintis esą niekam šito nereikia ir nereikės, nes yra kitų būdų, kaip uždirbti ir sėkmingai gyventi, siekti karjeros. Bet apie 2000 m. visi staigiai ėmė reikalauti universiteto diplomų, tad prasidėjo ekstensyvi aukštojo mokslo plėtra, kai buvo iš esmės ne steigamos naujos aukštosios mokyklos, gerinamos turinys, o tik keičiamos iškabos. Bet iš tikro žodis “universum” reiškia visapusį. Ir, mano galva, institutų bei akademijų pervadinimas į universitetus yra visiškas nesusipratimas.
Galiausiai buvo susigriebta, kad valstybė negali finansuoti tokios gausos jaunų žmonių, siekiančių aukštojo mokslo diplomo, tad buvo pradėta ieškoti, kaip finansuoti studijas ir buvo įvesta krepšelių sistema. Ir, nors kartais mėginama sumenkinti esą jokiose pažangiose pasaulio šalyse tokia finansavimo sistema neegzistuoja, iš tikrųjų viso pasaulio valstybės finansuoja tik dalį studijų vietų.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kurios mūsų švietimo ir aukštojo mokslo grandys yra konkurencingos pasaulyje ar bent jau Europoje?
E.B.: Į šį klausimą negalima atsakyti nematant viso konteksto. Švietimo ir aukštojo mokslo negalime vertinti nevertinant meno, kultūros, finansų, ūkio, sporto ir kitų sričių pasiekimų. Deja, pagal visus rodiklius mes esame paskutiniame ES trejetuke. Taigi, švietime ir moksle taip pat negali būti stebuklų.
Aš manau, kad kai kurios mūsų gimnazijos, pavyzdžiui, Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto, Vilniaus jėzuitų, Kauno jėzuitų, Žirmūnų, M.Biržiškos gimnazijos tikrai yra konkurencingos net pasauliniame kontekste. Į jas atvažiavęs moksleivis iš bet kurios kitos pasaulio šalies gimnazijos lyderės galėtų sėkmingai mokytis ir konkuruoti.
Deja, sisteminiu požiūriu, mūsų švietimas nėra konkurencingas. Absoliuti dauguma mūsų mokyklų yra atsilikusios, tiek savo infrastruktūra, tiek ugdymo turiniu, kuris iš tikro yra popierinis, nes mokyklos neturi nei reikiamų kabinetų, nei laboratorijų, nei įrangos, nei tinkamų mokytojų.
Beje, kai mes, kartu su UAB “Thermo Fischer Scientific Baltics” įrengėme mobilią biolaboratoriją ir ją paleidome po skirtingas šalies mokyklas, sulaukėme milžiniško pasisekimo. Kur tik nuvažiuoja šis furgonas, sulaukia daugybės moksleivių, susižavėjusių gamtamoksliniais eksperimentais. Tie vaikai galėtų ten dirbti dienų dienas. Lygiai taip yra mobilios fizikos, chemijos laboratorijos. Bet, kol mokyklose nėra normalių kabinetų, laboratorijų, kol apie eksperimentus, tyrimus jie gali sužinoti tik iš vadovėlio ar, geriausiu atveju, demonstracijų ekrane, tol negalime norėti, kad staiga rasis mokinių potraukis gamtos mokslams. Šioje srityje mes labai stipriai atsiliekame nuo Skandinavijos, Singapūro, P.Korėjos.
Beje, aš nemažai laiko praleidau stažuodamas Skandinavijoje, tad esu puikiai susipažinęs su jų sistema. O tuo metu, kai stažavau Lundo universitete, man teko dirbti su viena gabia vietos mokine, su kuria vėliau rašiau bendrą mokslinę publikaciją aukšto lygio mokslo žurnale. Mat Skandinavijoje moksleiviai, linkę į tiriamąją veiklą, vasaros metu priimamo į universitetų mokslo grupes. Pas mus irgi pradedamos studentų mokslo praktikos, į kurias priimamas vienas kitas gabus mokinys, dalyvavęs ir laimėjęs įvairiose tarptautinėse olimpiadose.
Iš tikro mums reikia labai daug padaryti, kad sukurtume sąlygas jaunų žmonių gebėjimams pasireikšti. Deja, pas mus dažnai sklando kalbos esą gimnazijų netgi nereikėtų skirstyti pagal lygius, visi turį būti vienodi. Bet iš tikro, jei mes realiai, o ne tik žodžiais, norime, kad mūsų valstybė būtų konkurencinga, būtina sudaryti sąlygas gabiausiems vaikams siekti daugiau. Kitiems, tiesa, taip pat reikia skirti dėmesio, bet, juos turime ugdyti, pagal jų galimybes.
Universitetų konkurencingumą didele dalimi lems po keleto metų atsidarysiantys mokslo centrai arba slėniai. Jie bus labai patrauklūs ne tik mums, o ir, kaip sprendžiu iš mūsų išeivijos mokslininkų, keliolika metų dirbančių kitų šalių mokslo centruose, laiškų, mūsų daug moksle pasiekusiai išeivijai.
Vis dėlto toks didelis – net keturiolika – universitetų skaičius visiems kelia nuostabą. Ir iš tikro, visi jie tikrai netaps konkurencingi. Geriausiu atveju, vienas arba du. Ir tai, tik jei bus politinė valia ir supratimas, ką reikia daryti.
Manau, kad, remiantis pastarųjų metų stojimo į aukštąsias mokyklas duomenimis, koleginis sektorius yra gerokai konkurencingesnis.
O dar labiau konkurencinga profesinio rengimo grandis. Beje, praktinių profesijų žmonės yra gerokai judresni už baigusiuosius universitetus ir talentingesni ieškodami, kur galėtų save realizuoti. Jie puikiai įsidarbina įvairiose užsienio įmonėse tiek čia, Lietuvoje, tiek ir užsienyje, nes jų mokyklos, priešingai nei kai kurie universitetai, jiems suteikia ne teorinį supratimą, o realius gebėjimus ir specialybės žinias.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...