2012 Liepos 13

Eugenijus Butkus

„Darbštiems ir kūrybingiems Lietuvos mokslininkams kartais pritrūksta kritikos ir savikritikos“

veidas.lt


Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius Eugenijus Butkus pastebi, kad per pastaruosius penkerius metus mūsų šalies mokslo lygis sparčiai kyla ir po kelerių metų mokslinės laboratorijos jau taps traukos objektais užsienio tyrėjams.

Prie šios sėkmės labiausiai prisideda darbštūs ir kūrybingi Lietuvos mokslininkai, kuriems, tiesa, vis dar pritrūksta entuziazmo imantis naujų projektų. Taigi, kalbamės su prof. E.Butkumi.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kaip Lietuvos mokslas, mokslininkai ir visa akademinė sritis pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį?
E.B.: Įvertinus realiai, didžiausi pasikeitimai į gerąją pusę įvyko per pastaruosius ketverius metus. Su kai kuriais reikalingais pokyčiais Lietuvos mokslas labai vėlavo, net ir lyginant su mūsų kaimynais – estais ir latviais, kurie gan radikaliai pertvarkė mokslo finansavimo ir organizavimo sistemą. Dabar jau galėčiau pasakyti, kad šiuo metu ir mūsų šalyje įvykę nemažai teigiamų pokyčių.

VEIDAS: Kokių sričių Lietuvos mokslininkai ir jų pasiekimai pasauliniu mastu atrodo solidžiausiai? Galbūt pastaruoju metu atsirado naujų krypčių, kuriose lietuvių mokslininkų kompetencija ypač aukšta?
E.B.: Ypač naujų sričių neatsirado – moksle procesai vyksta daug lėčiau. Politikams dažnai sakau, kad jei šiandien priimsite sprendimą, tai per savo kadenciją rezultatų nepamatysite – geriausiu atveju po penkių metų. Tačiau tos mokyklos ir grupės, kurios turėjo tvirtą pagrindą jau Nepriklausomybės pradžioje, šiandien iškilo dar labiau ir įsitvirtino pasauliniu mastu. Išskirčiau biochemiją, kuri dažniau vadinama biotechnologija, tam tikros fizikos kryptys – lazerių mokslas, medžiagotyros mokslą bei su fizika susijusius energetikos tyrimus, taip pat biologijos ir biomedicinos studijas.
Žvelgiant atgal, matyti, kad ilgą laiką nebuvo ryškesnių investicijų į naujas mokslo sritis ir būtų naivu tikėtis, kad staiga iš niekur nieko atsirastų nauja sritis. Galbūt išskirčiau tik informacinių technologijų sritį, kurios, galima sakyti, nebuvo prieš dvidešimt metų, o šiandien tyrimai šioje sferoje jau gana stiprūs, o tai leido pritraukti į šalį užsienio kompanijų.

VEIDAS: Dažnai galima išgirsti, kad Lietuvos mokslininkai, nors ir vertinami užsienyje, tačiau savo darbo rezultatus labai prastai paverčia patentais. Ar toks priekaištas korektiškas?
E.B.: Žiniasklaidoje išties dažnai eskaluojama, kad Lietuvos mokslininkai pagal patentų skaičių atrodo tiesiog apgailėtinai – esame paskutiniai ES. Tačiau noriu pažymėti, kad patentai yra tik nedidelė mokslininko veiklos dalis – svarbiausias jo veiklos įvertinimas yra mokslinės publikacijos ir pranešimai konferencijose. Tuo tarpu, patentavimu turėtų užsiimti privačios kompanijos. Deja, Lietuvoje beveik nėra inovatyvių įmonių, kurios matytų prasmę mokslininkų sukurtas naujoves užpatentuoti ir vėliau galbūt gauti didžiulį pelną. Tiesa, tokios sėkmės tikimybė yra mažesnė nei vienas procentas.
Taip pat dažnai priekaištaujama, kad mokslas neduoda pakankamo įnašo į verslą. Visgi reikėtų palyginti, kiek į mokslinius tyrimus investuoja pats verslas – šiuo aspektu esame ES dugne. Potencialias lietuviškas įmones, kurios naudoja ar gali naudoti mokslininkų rezultatus, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet tai ne tik mus kankinanti bėda – juk pereinamoji grandis tarp mokslo ir verslo gerai veikia gal tik JAV ir Japonijoje, tuo tarpu visoje ES šis ryšys nėra toks tamprus, kaip norėtųsi.
Kita vertus, yra ir gerų pavyzdžių, tarkime, KTU chemikai turi keliasdešimt patentų kartu su P.Korėjos elektronikos gigante „Samsung“. Tokių atvejų yra ir kituose universitetuose.
Tuo tarpu lietuviškas verslas dažnai nemato prasmės investuoti į patentus ir numoja ranka, manydami, kad tuo turėtų užsiimti patys mokslininkai. Tikiuosi, kad netrukus šis verslininkų požiūris pasikeis, nes Lietuvoje priimta turbūt viena patraukliausių mokestinių lengvatų pasaulyje: įmonėms, investuojančioms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, tris kartus sumažinamas pelno mokestis – ir šiandien jau matomas nemažas įmonių susidomėjimas, nes pradedama suvokti, kad investicijos į tokią veiklą gali apsimokėti.

VEIDAS: Nekalbant apie verslą ir patentus, dažnai kritikuojama, kad nemažai mūsų mokslininkų straipsnius rašo tik dėl kiekio…
E.B.: Šioje vietoje slypi viena didžiulė problema – kalbant apie mokslininkų rezultatus, Lietuvoje mokslinių publikacijų vertinimo metodika nuėjusi kiekybiniu keliu. Vien tai, kad Lietuvoje leidžiama apie šimtą mokslinių žurnalų – tai visiškas nesusipratimas. Pirmiausia, tai neracionalus pinigų švaistymas, antra, tie žurnalai dažniausiai niekam nežinomi, turi labai ribotą auditoriją, dažnai tenkina tik merkantilinius katedros, fakulteto ar daugiausiai universiteto interesus. Niekas jų neskaito, niekas jų nepripažįsta ir niekas jų necituoja.
Paradoksalu, bet pagal leidžiamų mokslinių žurnalų skaičių esame vieni iš lyderių Europoje – tarkime, Švedija leidžia iki dešimties tokių žurnalų, o Lietuva – per šimtą. Daugelis universitetų skųsdamiesi dėl mažo finansavimo, visada suranda kelis šimtus tūkstančių litų, kad galėtų leisti niekam nereikalingą mokslinį žurnalą – vien dėl kažkokio prestižo, kuris, švelniai tariant, yra abejotinas.
Be to, dažnai tokiuose leidiniuose spausdinamų publikacijų vertė menkavertė. Keliuose tokiuose žurnaluose mačiau straipsnių, kuriuose cituojami 1970-ųjų rusiški šaltiniai. Čia iš karto kyla klausimas – negi šioje srityje neįvyko nieko naujesnio, kad reiktų nurodyti rusišką keturiasdešimties metų senumo straipsnį?

VEIDAS: Ko gero, tokius atvejus galima būtų pateisinti senesnio amžiaus mokslininkų įpročiais. O kaip atrodo jaunoji karta, kuri apsigynė disertacijas per pastarąjį dešimtmetį?
E.B.: Džiaugiuosi, kad jau kelios dešimtys jaunų mokslininkų sugrįžo iš užsienio, tenai įgiję patirties. Ir tai, beje, yra tiesiog būtina kiekvienam mokslininkui – pabūti bent metus ar net kelis užsienio laboratorijose ar universitetuose. Mano minėtieji sugrįžėliai mokslininkai aktyviai dalyvauja Lietuvos mokslinėje veikloje, išsiskiria iš bendros masės, sėkmingai gauna finansavimą savo tyrimams – manau, kad reikia dar penkių metų ir jie parodys tikrai stiprius rezultatus.

VEIDAS: Tačiau sugrįžusių ar užsienyje studijavusių mokslininkų vis dar nėra daug. O tarptautiškumą galima skatinti ir pritraukiant užsieniečius tyrėjus – kaip atrodo situacija šioje sferoje?
E.B.: Džiaugimasis pasiektais rezultatais tik savo kieme mokslui nieko gero neduoda. Kol kas mūsų laboratorijose nedažnai sutiksime dirbančių užsieniečių, tačiau padėtis sparčiu tempu taisosi. Juolab, kad per paskutinius porą metų Lietuvos mokslo laboratorijose ypač gerėjo techninė bazė ir greitu metu turėsime pažangias šiuolaikiškas laboratorijas, kurios ir pritrauks užsienio tyrėjų.
Jau ir šiandien yra malonių išimčių – tarkime, Lazerinių tyrimų centre nuolat  galima sutikti iš Italijos atvykusių mokslininkų, Kauno technologijos universitete atvykę du jauni mokslininkai iš Indijos, Vilniaus universitete dirba keletas mokslininkų iš Turkijos. Tačiau potencialių tyrėjų trūksta visoje Europos Sąjungoje, todėl turime ieškoti priemonių, kurios leistų pritraukti žmones iš Rytų šalių. Potencialą matau ir Baltarusijoje – ten gamtos ir technologijos mokslų lavinimas yra pakankamai aukšto lygio. Manau, kad tarptautinis bendradarbiavimas privalo tapti šalies mokslo prioritetu – reikia finansiškai skatinti užsieniečius, kad šiems būtų patrauklu atvykti dirbti į Lietuvą.

VEIDAS: O kaip vertintinate šio laikmečio mūsų universitetų studentus, kitaip tariant, būsimuosius mokslininkus?
E.B.: Lyginant su vis labiau paviršutiniškas žinias ir įgūdžius turinčiais Vakarų studentais, lietuviai (bent jau gamtos mokslų kryptyse) atrodo labai neblogai ir yra vertinami užsienyje. Tai reiškia, kad tiek mokyklos, tiek universitetai parengia pakankamo lygio studentus. Žinoma, aš nekalbu apie kai kurias socialinių mokslų studijas, kurios nereikalauja nei jokio gilesnio pasirengimo, nei intelektualių pastangų – todėl jos ir nesuteikia jokio išsilavinimo.
Tačiau matau vieną problemą – bakalauro studijos Lietuvoje yra neracionaliai ištęstos. Europoje esame tik trys šalys, kurių aukštosios mokyklos bakalaurų nesugeba paruošti per trejus metus. Tai reiškia, kad arba jaunieji mūsų studentai yra labai kvaili, arba sistemoje kažkas negerai.

VEIDAS: Ir pabaigai norėtume Jūsų vertinimo, kokie ryškiausi geri bruožai ir ydos lietuvius mokslininkus skiria nuo kolegų užsienyje?
E.B.: Bene geriausias lietuvių mokslininkų bruožas – gebėjimas minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų įmanomą rezultatą tokiose situacijose, kai dažnas užsienio mokslininkas lauktų pagalbos iš išorės ar prašytų papildomų lėšų. Tai rodo lietuvių darbštumą ir kūrybingumą.
Na, o didžiausios ydos yra sėslumas, uždarumas, perdėtas atsargumas bei išorinės kritikos vengimas – dažnai stengiamasi nieko neužgauti, diskutuoti labai paviršutiniškai. Kartais net ir gabius mokslininkus lydi iniciatyvumą žlugdanti baimė, kad padavus projektą ir nelaimėjus konkurso, tai kažkaip sukompromituos jų autoritetą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. jonas jonas rašo:

    Kieno tai nuotrauka? Tikrai ne Butkaus.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...