2014 Lapkričio 01

Zenonas Streikus

„Gyvename baimę kurstančioje visuomenėje“

veidas.lt

„Susitelkę į baimių lauką negalime išgyventi teigiamų jausmų, o be jų nesijaučiame laimingi ir visaverčiai. Išeitis – bendravimas su aplinkiniais. Būtent tai kuria daugeliui mūsų svarbią gyvenimo kokybę“, – įsitikinęs psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Pagal įvairius parametrus gyvenimas Lietuvoje gerėja, tačiau šypsenų aplink nedaugėja. Netgi priešingai – vis daugiau besiskundžiančiųjų neužtikrinta šiandiena ir nesaugia rytdiena. Kas lemia tokias nerimastingas nuotaikas?

Z.S.: Pagrindinis šiuolaikinio gyvenimo bruožas tas, kad gyvename baimę kurstančioje visuomenėje. Žmogus nuolatos verčiamas nerimauti dėl to, kaip atrodo, kaip gyvens rytoj, kas jo laukia, skatinamas žūtbūtinėmis pastangomis išlaikyti savo išvaizdą, vyresni verčiami prilygti jauniems, kurstoma ir skatinama susitapatinti su nestabiliais dalykais, netikromis vertybėmis, kurios nuolat keičiasi, ugdydamos visuotinį nerimo jausmą. Galiausiai visos neigiamos emocijos (baimės, abejonės, pavydas, kaltė) susilieja į vieną ir išvirsta kunkuliuojančiu pykčiu. Iš baimės gimęs pyktis labai nuodingas, jis lyg plintantis gaisras, kuris sparčiai naikina mūsų sveikatą, protą ir santykius su artimaisiais. O kadangi šiuolaikiniame pasaulyje gyvenimo kokybė atitinka bendravimo kokybę, tokie jausmai, kaip nerimas ir baimė, naikina gyvenimo kokybę.

VEIDAS: Kokios įtakos asmens mąstymui ir elgesiui gali turėti neigiamos emocijos?

Z.S.: Baimė, nerimas ir pyktis siaurina žmogaus gebėjimą blaiviai ir racionaliai mąstyti, ypač tai pavojinga vaikams. Atlikta daugybė tyrimų, įrodančių, kad tokiomis aplinkybėmis itin sumažėja gebėjimas ieškoti kūrybinių ir konstruktyvių sprendimų. Aplinkoje, kurioje skleidžiasi baimė, ypač gerai tarpsta griovimas ir kerštas. Mėgstu sakyti, kad sveikai asmenybei būdingas šiltumo jausmas, gebėjimas pasijuokti ir pasidžiaugti esama diena, artimiausia aplinka. O nerimas asocijuojasi su šalčiu, kritika. Tai vienas didžiausių kūrybiškumo priešų.

VEIDAS: Kaip manote, gyvenime daugiau pasiekia emocingi ar savo emocijas vis dėlto valdantys asmenys?

Z.S.: Gebėjimas valdyti savo emocijas yra vienas šiuolaikinių reikalavimų siekiant gyventi kokybišką gyvenimą, norint kažką pasiekti ir būti įvertintam. Mokslas tai vadina emociniu intelektu. Vienas šio termino autorių Danielis Golemanas teigia, kad neleisdami įsisiūbuoti savyje kilusiai negatyviai emocijai (baimei ar nerimui) ir sugebėję ją suvaldyti nulemiame 85 proc. karjeros ir asmeninio gyvenimo sėkmės.

VEIDAS: Atrodytų, šiandien kaip niekad daug galimybių ir informacijos šaltinių, tačiau nepaklysti ir tinkamai pasirinkti sprendimus mums vis sunkiau. Kodėl tiek daug dvejojančių ir besiblaškančių, nerandančių savo pašaukimo žmonių?

Z.S.: Anksčiau labai stiprų poveikį jaunuomenei darydavo autoritetai, tačiau šiandien dalis asmenybių šį statusą prarado, kaip, beje, ir religija. Jos pozicija nebelaikoma stipria jėga, formuojančia daugumos žmonių vertybes. Silpnėja ir psichologijos pozicijos, tokiame fone vis aiškesnė vertybinė suirutė. Jei atsigręžtume į istoriją, pamatytume, kad visais laikais visuomenė buvo formuojama sektinų asmenybių pavyzdžiu. Tačiau ką matome šiandienos Lietuvoje? Senus įvaizdžius griauname, o prie naujų ir sektinų kūrimo neprisidedame. Tarkime, aš pats dažnokai pagalvoju, kaip vienas ar kitas autoritetas elgtųsi patekęs į mano situaciją, ir sprendimą randu.

VEIDAS: Iš tiesų kas laukia jaunimo, kuris neranda savo aplinkoje autoritetų ar pavyzdžių, kuriais norėtų sekti?

Z.S.: Mano atmintyje įstrigusi psichologo Michailo Litvako mintis: jeigu neišleisi angelo į laisvę, jis virs velniu. Aš pridėčiau, kad ypač didelis pavojus kyla tais atvejais, kai jauni talentai neranda, kaip realizuoti savęs, neįvyksta proveržis, o energija, kuri galėtų virsti kuriančia, pasireiškia žlugdomai. Tačiau šiandien, pasauliui keičiantis neįtikėtinai sparčiai, vis aktualesnis tampa individo emocinis intelektas: gebėjimas prisitaikyti prie kintančios situacijos, lankstumas, gebėjimas pažinti save ir aplinką. Reikėtų įsisąmoninti, kad šiandien laimi besikeičiantysis drauge su pasauliu.

Žinoma, nemažai prie to prisideda ir pirmieji mūsų gyvenimo metai, kai ir sprendžiasi, ar žmogus lems savo gyvenimo aplinkybes, ar gyvenimo aplinkybės jam taps lemtingos. Kitaip tariant, ar išmokstame vaikystėje kontroliuoti savo gyvenimą, ar leidžiamės nešami sraunios jo tėkmės. Taigi šiandien gyvenimo sėkmę lemia nebe profesijos pasirinkimas, o emocinis intelektas.

VEIDAS: O kaip aiškintumėte tai, kad dalis visuomenės grimzta į praeitį, ieško joje gero gyvenimo pavyzdžių, užuot gyvenę šiandien?

Z.S.: Atlikti tyrimai rodo, kad žmonės, gebantys gyventi dabartimi, net ir atlikdami visiškai paprastus darbus (skusdami bulves ar eidami pasivaikščioti), jaučiasi daug laimingesni, nei koncentruodamiesi į savo praeitį ar ateitį. Vien tik savo apmąstymuose įsikūręs žmogus atima iš savęs galimybę džiaugtis kasdiena, patirti vadinamąjį pasitenkinimo jausmą. Visi mes norime malonaus gyvenimo, bet tai – ne tas pats, kas gyventi prasmingą gyvenimą. Trumpalaikio laimės pajautimo negalime lyginti su nuolatiniu pasitenkinimo jausmu. Šių dienų visuomenėje itin jaučiamas pasistūmėjimas malonumų industrijos link, tačiau tenka pripažinti, kad negali susikurti kokybiško gyvenimo būdamas vien virtualioje erdvėje. Ji atima iš mūsų gebėjimą darniai bendrauti su žmonėmis realybėje: pasiglemžia iš mūsų artimuosius, mylimuosius, man dar neteko girdėti, kad kažkas gulėdamas mirties patale gailėtųsi per trumpai buvęs internete.

VEIDAS: O gal vis greitėjanti gyvenimo tėkmė stumia individą į virtualią erdvę? Kita vertus, gal kaip tik dėl jos vis nerandame laiko gyvam susitikimui, teisinamės nuolatiniu „neturiu laiko“.

Z.S.: Kiekvienas mūsų pasižymi tam tikru egoizmo laipsniu, o kiek jo mūsų gyvenime, galime spręsti pagal įvardžio “aš” vartojimą. Įprastai daugiau materialinių gėrybių prikaupę asmenys nė patys to nejusdami tampa nemėgstami aplink esančiųjų. Psichoterapeutai pastebi, kad pašlijus žmogaus santykiams su pasauliu keliskart dažniau imamas vartoti įvardis “aš”, o žmogui sveikstant šio žodžio vartosena žodyne vėl retėja. Ne taip seniai Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad pernelyg dažnai vartojamas asmeninis įvardis (“aš”, “kas man iš to” ir pan.) gadina ir bukina prasmingus tarpusavio santykius su aplinkiniais.

Pozityvios psichologijos tyrimas atskleidžia, kad žmogui per savaitę atliktus penkis gerus darbus iš esmės keičiasi jo savijauta, padidėja savivertės jausmas (tai yra lemiamas veiksnys, kai kalbama apie pasitikėjimą savimi). Šiandien mūsų aplinkoje nepaprastai mažėja žmogiškojo kontakto: prisilietimo, apsikabinimo, klausymosi, kalbėjimosi. Tai vienas didžiausių žmogaus praradimų – jokios informacinės technologijos nepakeis žmogiškojo artumo svarbos. Ne veltui garsi JAV psichoterapeutė Virginia Satir, pabrėždama prisilietimo svarbą, yra sakiusi: norint, kad vaikas išgyventų, reikia bent keturių apkabinimų per dieną, labai sveikintini aštuoni, o jei kalbame apie jo laimę, – prireiks ir visų dvylikos. Šiuo atveju svarbu prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų nori būti pastebėtas ir įvertintas, to sulaukus dauguma problemų išsisprendžia.

VEIDAS: Kodėl vaikams toks svarbus tėvų dėmesys?

Z.S.: Sakoma, kad vaikai turi vadinamąsias jausmų talpyklas, kurias pripildo „gerdami“ tėvų akyse spindinčią meilę ir jiems dovanojamą laiką. Deja, kaip žinome, Lietuvoje tėvai

per dieną savo atžaloms vidutiniškai skiria ne daugiau kaip septynias minutes. Dažnas tuo metu nė nežiūri vaikui į akis, nes atlieka įvairius buities darbus: plauna grindis, indus ir pan. O paskui stebimės, iš kur aplink tiek negatyvumo ir depresijos? O juk teigiamų emocijų trūkumas – viena depresijos ir blogos savijautos priežasčių. Jei tik stokojama teigiamų emocijų, tikėtina, kad sielą apėmė tingulys.

Dažnai kurti pasitenkinimo jausmą savyje kliudo gerų įvykių įvertinimas praeityje ir nemalonių įvykių pervertimas dabartyje. Įsiklausykite, kiek žmonių aplink tik aimanuoja ir skundžiasi, atrodytų, tai tapo populiariausia pokalbių atmaina, lyg jau nebūtų visai nieko gero.

VEIDAS: Kaip manote, kur veda tokios visuomenės nuotaikos?

Z.S.: Baimė, nerimas ir stresas gimdo atsainumą. Rizikos vengiama, taigi vis giliau į mus smelkiasi nuobodulys. Neurolingvistikai šios epochos rykšte vadina net ne žmogaus ligas (AIDS, vėžį ir pan.), o perdėtą atsargumą, monotoniją ir rimtumą. Nuobodulys it puvinys smelkiasi į visas gyvenimo sritis ir atima gražiausius metus. Ar žinote, ką iš savo gyvenimo prisimena senyvo amžiaus žmonės? Tuos metus, kai buvo drąsūs, priiminėjo esminius sprendimus. Deja, tas laikas, kai gyveno “sočiu režimu” ir bijojo krustelėti, iš jų atminties išsitrina.

VEIDAS: Ką patariate į jus besikreipiantiems žmonėms, kurie atrodo lyg netekę gražiausių savo gyvenimo spalvų?

Z.S.: Kartai pakanka sudominti žmogų tam tikru dalyku, kad visas jo pečius slegiantis negatyvumas atsitrauktų. Žinoma, visokių žmonių yra. Vieną kaip kokią pelkę ar liūną tenka nuolat valyti, o kitas panašesnis į upę, kuri tekėdama nuolat atsinaujina. Tačiau daugeliu atvejų žmogų gelbsti tikslo turėjimas. Vokietijoje atliktas didžiulis senų žmonių tyrimas įrodo, kad net ir gulint mirties patale tai būtina. Daugybei senolių prie lovos pastačius kalėdinių gėlių, vienos grupės paprašyta jomis pasirūpinti (palaistyti), o už kitą grupę tai darė slaugės. Pastebėta, kad ir sunkiai judėdami daugiau laimėjo tie, kurie laistė gėles (jų gyvenimo trukmė buvo ilgesnė).

Taigi šiandieną jau žinoma, kad net ir menkiausio tikslo turėjimas žmogų mobilizuoja, skatina įsitraukti į vienokią ar kitokią veiklą, o tai – žingsnis sėkmingesnės rytdienos link. Liūdniausia, kas gali žmogui nutikti, yra ūpo ir smalsumo praradimas. Kartais to netenkama dėl artimiausios aplinkos kritikos. Pernelyg kritiškai į save žvelgiantys asmenys išmoksta save niekinti ir nudažo savo gyvenimą juodomis spalvomis. Atrodytų, žmogus toks negimė, bet iš jo atėmus tikslą, kuriuo jis dega, gyvenimas netenka prasmės.

VEIDAS: Neužtikrintumą, kuris kliudo kurti ateitį, daugelis įvardija kaip gyvybės syvus čiulpiantį kirminą. Kaip jį nugalėti?

Z.S.: Tiesa ta, kad nė vienas nežinome, ką žada rytdiena. Tačiau didele savivertė pasižymintis žmogus nebijo iššūkių, nes yra pasirengęs rasti sau tinkamus sprendimus. Kai kada būgštavimai dėl ateities čiulpia kraują ir atima bet kokį gebėjimą džiaugtis gyvenimu. Reikėtų atminti, kad negebėjimas pasijuokti šiandien lemia tai, kad nesijuoksime ryt. Noriu pasakyti, kad nereikia laukti, geriausia pokyčių imtis tuojau pat.

Blogiausia, ką į tokią situaciją patekęs žmogus gali padaryti, tai pasiduoti baimei, kad jam nepavyks. Baimė atima energiją ir pasitikėjimą savimi, tačiau negalime pasiduoti. Žmogaus elgesį lemia jo įsitikinimai, kitaip sakant, jei kartojate sau, kad gero nebus, tikėtina, jog su situacija nesusitvarkysite. Ne veltui sakoma, kad optimistams pildosi svajonės, o pesimistams – košmarai. Lūkesčių teorijos tai tik įrodo.

Taigi ne žinios ar faktai formuoja mūsų įsitikinimus, o įsitikinimai lemia, kokias žinias ar faktus iš viso pasaulio renkamės ir kaip juos interpretuojame. Asmeniškai man labai daug ką apie žmogų pasako jo gebėjimas užbaigti vieną sakinį: paklausęs, kas yra gyvenimas ir išgirdęs, kad tai vargas, suprantu, jog su tokiu požiūriu nelabai kur nueisi…

VEIDAS: Kokius veiksnius vadintumėte iš esmės keičiančiais žmogaus požiūrį į gyvenimą ir savęs vertinimą?

Z.S.: Kaip pavyzdį paminėsiu Vokietiją, kurioje žmogui padidinus algą 15 tūkst. eurų pasitenkinimas gyvenimu padidėjo vos 2 proc. O štai įgijus gerą draugą pasitenkinimas gyvenimu šoktelėjo iki 15 proc. Įdomu tai, kad šalia turint depresyvų ir nuolat besiskundžiantį bičiulį pasitenkinimo jausmas gyvenimu smuktelėjo 7 proc. Tai tik įrodo, kokia svarbi aplinka ir jos įtaka žmogui.

Negatyvūs dalykai labai greitai išsunkia, tai matyti iš dar vieno pavyzdžio. Tarkime, jei iš ant stalo padėtų daiktų pirmiausia į akis kris gyvybei pavojingi – pistoletas, gyvatė ir pan., vadinasi, ilgą laiką esame įtampos būsenos. Pavojingus daiktus pirmiausia pastebime dėl savo savijautos, esame linkę matyti nemalonius dalykus. Taigi norėdami valdyti savo gyvenimą turėtume sąmoningai kontroliuoti savo įsitikinimus, nuostatas, net savo žvilgsnį. Labai sveika savęs paklausti: į ką paprastai atkreipiu dėmesį eidamas per gyvenimą? Į gražius dalykus? O gal tik žvalgausi bijodamas ant kokios gyvatės užlipti?

Susitelkę į baimių lauką negalime išgyventi teigiamų jausmų, o be jų nesijaučiame laimingi ir patenkinti nei savimi, nei savo gyvenimu. Lietuvoje pasitenkinimo gyvenimu jausmas itin prastas, o tai atskleidžia mūsų polinkį domėtis blogais dalykais. Liūdna, bet nebeturime nei laiko, nei gebėjimo džiaugtis tuo, kas pozityvaus mus supa.

VEIDAS: Kuo paaiškintumėte žmonių neryžtingumą? Atrodytų, situacija prasta, tačiau, užuot ieškojus racionalių išeičių, tik skundžiamasi ir toliau sukamasi užburtame rate.

Z.S.: Esu pastebėjęs, kad saugumo gyvenime stokojantys asmenys linkę nagrinėti savo praeitį, o išties reikėtų užduoti jaunatvišką klausimą, ką galiu pakeisti šiuo metu. Konstatuoti esamą situaciją, nuo jos atsispirti ir pagalvoti, ko imtis. Ne mažiau svarbu išmokti pozityviai interpretuoti nelaimes ir nemalonius įvykius. Jeigu žmogui atrodo, kad jam labai blogai, aš klausiu: palyginti su kuo? Svarbu neįsimūryti praeityje. Taigi, jei likai gyvas, gal visa kita tikrai išsprendžiama? Nuolat skųsdamiesi ir nervindamiesi rizikuojame pražiopsoti patį gyvenimą.

Tiesa, pokyčiai mus baugina: kur kas labiau vertiname saugumą ir stabilumą, tačiau iš kasdienybės mus ištraukia ir pažadina būtent stiprūs išgyvenimai: sunki liga, artimojo netektis ar kokia katastrofa. Dar Hipokratas yra pastebėjęs, kad jei liga žmogaus nenužudo, priverčia jį pasikeisti, labiau mylėti ir vertinti savo gyvenimą. Norėtųsi, kad nereikėtų laukti panašių išgyvenimų, kad atsikvošėtume anksčiau: nėra nieko brangesnio, nei turėti šį gyvenimą, o visas kitas problemas mes pajėgūs išspręsti. Įdomiausia, kad net 90 proc. viso to, ko mes bijome, neišsipildo, taigi, užuot švaistę savo laiką negatyvioms mintims, geriau apsidairytume aplink.

VEIDAS: Kaip patartumėte pritraukti į savo gyvenimą daugiau pozityvių emocijų, žmonių ir norimų pokyčių?

Z.S.: Kartais pakanka pažvelgti į situaciją naujai. Jei patys to nebesugebame, labai praverčia žvilgsnis iš šalies (artimo draugo, šeimos nario ar psichologo). Yra pastebėta, kad pokyčiai įvyksta žmogui susijaudinus. Tikriausiai ne kartą esate girdėję pasakymą – atsivėrė akys? Vadinasi, žmogus buvo pastūmėtas ar tiesiog pats ryžosi aktyviau dalyvauti savo gyvenime.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...