2015 Balandžio 25

Ramūnas Vilpišauskas

„Federalizmo idėja pamažu laidojama“

veidas.lt

BFL

Sąjungos ateitis. Didesnę integraciją pranašavę kriziniai ES sprendimai istoriniais gali vadintis nebent todėl, kad privertė iš naujo pergalvoti federalizmo šalininkų argumentus.

Europos Sąjunga radikalių permainų artimiausioje ateityje nežada, tačiau prieš kelerius metus prasidėjusi ir tebesitęsianti finansų krizė atskleidė Bendrijos galimybių ribas. Paaiškėjo, kad susitarimais ir žodžio laikymusi besiremiančioje valstybių sąjungoje žodžio galima ir nesilaikyti. O net prie ES lopšio stovėjusiose valstybėse vis garsiau skamba euroskeptikų balsai, gerokai užgožiantys kadaise triumfavusius didesnės ES integracijos entuziastus.

Kaip su šiais iššūkiais tvarkysis per krizę polėkį praradusi ES ir kokių permainų gali atpūsti išoriniai vėjai, svarsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius socialinių mokslų daktaras prof. Ramūnas Vilpišauskas.

VEIDAS: Ar artimiausiu laiku ES transformuosis ir į kurią pusę?

R.V.: Žiūrint neformaliai, tai yra nesiejant transformacijos vien su ES sutarties pakeitimu, ši institucija keičiasi nuolat, bet laipsniškai. Tokią nuolatinę jos transformaciją galime pastebėti vertindami tiek jos teisėkūrą, tiek santykius tarp ES ir valstybių narių. Lūžių arba tokių reikšmingų pokyčių, kaip sprendimas įvesti bendrą valiutą, apskritai nėra daug ir jie nėra dažni per visą ES istoriją. Bent artimiausiais metais aš tokių lūžių taip pat neprognozuočiau, nebent juos sukeltų krizės veiksniai. Turiu omenyje arba politinę krizę, sukeltą atskirų valstybių sprendimo išstoti iš euro zonos ar pačios Bendrijos, arba krizę iš išorės – saugumo, ekonominę ar kitokią.

VEIDAS: Kiek tokios grėsmės artimiausiu metu yra realios?

R.V.: Pastaruoju metu jos yra sustiprėjusios. Ekonominiai sunkumai, kai kuriose ES šalyse tebesitęsiantys nuo maždaug 2010 m., o kai kuriais atvejais net nuo 2007–2008 m., turėjo pasekmių ir politikai, ir visuomenės nuomonei. Ekonominiai sunkumai paskatino žmones labiau domėtis tuo, kas vyksta visų pirma euro zonoje, taip pat ES ir visoje globalioje ekonomikoje. Dėl to sustiprėjo nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas ES institucijų veikla, atsirado euroskepticizmo, dezintegracijos tendencijos.

Ypač tai ryšku Graikijoje, kur spaudimas išstoti iš euro zonos susijęs su per pastaruosius dešimt–penkiolika metų neįgyvendintomis reformomis ir nenoru tų reformų imtis dabar. Didžiojoje Britanijoje euroskeptiškų nuotaikų sustiprėjimą pakurstė kitos priežastys, pirmiausia globalizacijos procesas ir dėl jo išaugęs imigrantų skaičius šioje šalyje. Beje, kaip pastebi kai kurie analitikai, ES dabar kaip niekada atitinka būtent tokį modelį, kokio visada norėjo Didžiosios Britanijos politikai ir visuomenė: ES yra atviresnė, įvairesnė, turinti daugiau narių.

VEIDAS: Britiškoji ES versija britams pasirodė ne tokia jau patraukli?

R.V.: Tai paradoksas, kurį sudėtinga paaiškinti. Prisiminkime ir tai, kad šiuo metu ES derasi su JAV dėl laisvosios prekybos erdvės ir investicijų partnerystės, – daro kaip tik tai, ko Didžioji Britanija seniai siekė. Beje, jei būtų nuspręsta išstoti iš ES, šiam procesui kiltų grėsmė.

Vis dėlto, nors Didžiosios Britanijos narystė ES yra svarbesnis klausimas negu Graikijos, bent kol kas tikimybė, kad Didžioji Britanija išstos, yra menkesnė nei Graikijos pasitraukimas iš euro zonos.

VEIDAS: Bet dar yra ir išorinės grėsmės.

R.V.: Išorės spaudimas pasireiškia įvairiais kanalais ir dažnai ES veikia per tuos pačius euroskeptiškus judėjimus. Žinome „Nacionalinio fronto“ Prancūzijoje ar kitų euroskeptiškų partijų įvairiose ES šalyse ryšius su Rusijos vadovybe. Visa tai atitraukia dėmesį nuo spręstinų ES vidaus darbotvarkės klausimų.

Gana sudėtinga prognozuoti, kaip išorinė aplinka, neabejotinai veikianti ES kaitą, toliau plėtosis Pietų kaimynystėje, Vidurio Rytų regione, Šiaurės Afrikoje ar Rytų kaimynystėje.

VEIDAS: Tačiau dramatiškų pokyčių ES per daug tikėtis neverta?

R.V.: Artimiausiais metais tikimybė, kad ES sutartis bus keičiama, mano nuomone, tikrai nėra didelė. Tokio bandymo būta jau ne vieno, tačiau tai labai sudėtinga. Net euro zonos krizės, dažnai vadinamos precedento neturinčia, metu visais būdais buvo vengiama imtis ES sutarties keitimo. Štai fiskalinės drausmės paktas, dėl kurio prieš keletą metų susitarta, buvo pasirašytas kaip dar viena šalia ES sutarties veikianti tarpvyriausybinė sutartis.

Manau, kad kol ekonomika ES neatsigaus ir nesumažės socialinė politinė įtampa, tokio žingsnio imtis bus vengiama.

VEIDAS: Atrodytų, turėtume bijoti ekonomikos atsigavimo, nes tai gresia didelėmis permainomis ES?

R.V.: Ekonomikos atsigavimas savaime nereiškia, kad bus imtasi radikalių ES institucinių reformų, – to aš tikrai nenorėjau pasakyti. Norėjau pasakyti, kad ekonomikos atsigavimas gali suteikti daugiau erdvės ir ES institucijų, ir ES valstybių vadovams galvojant apie tai, kokios būtų tinkamiausios tolesnio reagavimo į vidaus ir išorės iššūkius priemonės. Nes tarp tokių priemonių yra ir ES sutarties keitimas, ir, beje, jis nebūtinai turi būti nukreiptas tolesnės federalizacijos link.

Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad iki šiol vyravusi nuomonė, ypač tarp ES institucijų vadovų, jog ES yra užprogramuota nuolat judėti federalizacijos link, nebūtinai teisinga. Prieš keletą metų Nyderlandų vyriausybės ataskaitoje paskelbta, kad „time for ever closer union in Europe over“ – ypač glaudžios sąjungos laikai – Europoje jau baigėsi.

Tai gana iliustratyvi tezė, parodanti, kad ne tik Didžiojoje Britanijoje pradedama svarstyti apie kai kurių kompetencijų grąžinimą valstybėms narėms, bet ir tokiose šalyse, kaip Nyderlandai, kurie yra viena iš šešių valstybių, stovėjusių prie ES ištakų.

VEIDAS: Ar federalizacijos idėja pamažu laidojama ir ES institucijose?

R.V.: Per euro zonos krizę buvo bandoma stiprinti integraciją. Buvo priimti svarbūs sprendimai, tarp kurių – bankų sąjungos kūrimas, bet klausimas, ar tai toks reikšmingas žingsnis gilesnės integracijos link, kaip būtų norėję kai kurie federalizacijos scenarijaus šalininkai. Nes jei pasižiūrėtume, ką krizės metu siūlė Europos Komisija, pamatytume, kad buvo parengti siūlymai dėl euroobligacijų, daug diskutuota apie galimą naują euro zonos finansų ministrą ir bendrą iždą bei euro zonos skolų subendrinimą. Tačiau daugelis tokių priemonių liko nepriimtos, nes nebuvo politinio konsensuso. Netgi tokios plačiai aptarinėtos priemonės, kaip fiskalinės drausmės paktas, praktikoje taikomos ne taip jau sklandžiai – matome, kaip Italijai ar Prancūzijai vis suteikiama papildomo laiko, kad jos pagaliau pradėtų laikytis fiskalinės drausmės taisyklių.

Taigi, net ir tokios labiausiai pagarsintos priemonės, kurios paprastai skambiai pavadinamos istoriniais sprendimais ir priimamos ES Vadovų Taryboje, vėliau, virtusios konkrečiais teisės aktais, kurių turi laikytis konkrečios valstybės, nesukelia radikalių pokyčių.

VEIDAS: Tai kaip nedrausmingas valstybes priversti laikytis taisyklių?

R.V.: ES remiasi tik įstatymo viršenybės principu, ji neturi nei savo policijos, nei kariuomenės, jei kalbėtume apie „kietąją galią“. Na, jei kalbame apie įstatymų viršenybės principą, politika niekur nedingsta. Kiekvieną kartą, įgyvendinant konkrečias direktyvas ar reglamentus, ypač liečiančius fiskalinę drausmę, pasveriama, ar taikyti griežtesnes sankcijas ir spausti konkrečias taisyklių nesilaikančias valstybes, rizikuojant, kad sustiprės euroskeptiškos nuotaikos ir atoveiksmis suformavus dar mažiau sukalbamesnę vyriausybę ateinančiuose rinkimuose, ką dabar matome Graikijoje, ar vis dėlto ieškoti kompromisinių sprendimų. Visą laiką tenka laviruoti naudojant lazdos ir morkos principą, galvojant apie būsimas sankcijas ir galimą atlygį – finansinę paramą ar kitokias priemones, kuriomis disponuoja ES. Visada yra rizika, kad taikant taisykles pernelyg griežtai, poveikis bus neigiamas. Juk demokratinėse šalyse politikai visada stebi, ką mano jų rinkėjai, o kaltę yra linkę perkelti kitiems, pirmiausia – ES institucijoms.

Tad kai tokioje sudėtingoje, daugiasluoksnėje sistemoje, kaip ES, kuri remiasi susitarimais arba žodžio laikymusi, kažkas to žodžio nesilaiko, kyla daug įvairių problemų, kurias nėra lengva spręsti. Tuo labiau kad kiekvieną sprendimą reikia suderinti su skirtingų šalių atstovais.

VEIDAS: Kaip manote, kaip ES su tiek daug skirtingų pozicijų pavyks suvaldyti dabar ją kamuojančią ekonominę krizę?

R.V.: Iš pažiūros išskirtinė situacija atrodo Graikijoje, na, galbūt dar Kipre, nors šio įtaka likusiai Europos daliai gerokai mažesnė. Kitų valstybių, tokių kaip Airija ar Ispanija, reikalai pamažu gerėja. Žinoma, yra daug neišspręstų problemų, tokių kaip nedarbas, bet neatrodo, kad čia padėtis būtų tokia bloga kaip Graikijoje.

Kur kas daugiau neaiškumų kelia Prancūzija ir Italija. Svarbiausias klausimas – kaip jų vyriausybėms pavyks įgyvendinti reformas. Jau keletą mėnesių šių šalių vyriausybės ne tik apie tai kalba, bet ir mėgina imtis įgyvendinimo, tačiau susiduria su aktyviu visuomenės nepritarimu. Tad ES, pirmiausia euro zonos, finansai labai priklausys nuo to, kaip Prancūzijai ir Italijai galiausiai pasiseks įgyvendinti reformas, kurios reikalingos, kad šios dvi svarbios ES ekonomikos atkurtų savo konkurencingumą, ekonomikos augimą ir po truputį sutvarkytų viešuosius finansus.

Rima Janužytė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. daros jau koktu daros jau koktu rašo:

    sugebekite bent be klaidu medziaga susikelti, veidas atsiduoda naftalinu.

  2. darius - panevėžys darius - panevėžys rašo:

    Straipsnyje per daug apibendrinimų ir per mažai konkrečių pavyzdžių, skaičių, nors ir be jų, plika akimi matyti, kad ES – grynai biurokratinis projektas, kuriame pagrindinės žaidimo taisyklės nustatomos be piliečių pritarimo.

    O pats straipsnio įkėlimas formatas – tragiškas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...