2013 Rugpjūčio 24

Vytautas Vitkauskas

„Duomenų bazės Lietuvoje privalo būti sujungtos į vieną mazgelį“

veidas.lt


Lietuvos informacinių technologijų (IT) infrastruktūra yra viena pažangiausių pasaulyje – nosį šioje srityje nušluostome net turtingiausioms šalims. Vis dėlto šio pranašumo nesugebame išnaudoti savo konkurencingumui padidinti: viešasis sektorius iki šiol nesugebėjo sukurti centralizuotų duomenų bazių, o didžiosios privačios įmonės susitelkusios į valstybinių užsakymų atlikimą, o ne į inovatyvių produktų paiešką.
Apie tai, kodėl taip yra ir ko mums, trūksta kalbamės su įmonės „Inta“ direktoriumi, informacinių ir ryšių technologijų įmonių asociacijos „Infobalt“ prezidentu Vytautu Vitkausku.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip atrodo mūsų IT sektorius, palyginti su kitomis šalimis?
V.V.: Pirmiausia tikrai turime puikias išskirtines sąlygas – puikią infrastruktūrą, leidžiančią realizuoti aukšto lygio, kokybiškas el. paslaugas tiek piliečiams, tiek valstybės institucijoms. Mes pirmaujame Europoje ir esame šešti pasaulyje pagal namų ūkių, turinčių tiesioginę prieigą prie optinio kabelio, dalį (28,3 proc.), esame pirmoje vietoje Europoje pagal mobiliųjų telefonų naudojimą (turime 5 mln. aktyvių SIM kortelių). Tarp įmonių išplitusios el. paslaugos: 93 proc. pildo visokias el. formas, 23 proc. visų viešųjų pirkimų vykdomi elektroniniu būdu.
ES pirmaujame pagal elektroninę bankininkystę – ja naudojasi jau 54 proc. gyventojų. Išsiskiria ir mūsų interneto greitis: turime didžiausią pasaulyje užkrovos, informacijos gavimo iš interneto, greitį – 31,5 megabito per sekundę, kai ES vidurkis yra 13 megabitų per sekundę. Tai sukuria fantastines galimybes nuotoliniu būdu gauti informaciją.
O amerikiečių mokslininkų atlikti tyrinėjimai atskleidė, kad mūsų knaisiojimasis internete atėjęs iš pirmykštės santvarkos – tai tarsi maisto paieškos.
VEIDAS: Nors infrastruktūros požiūriu atrodome supervalstybė, kiek išnaudojame šią infrastruktūrą, kad padidintume savo konkurencingumą?
V.V.: Nepakankamai, nes trūksta strateginio centralizuoto valdymo, o biudžeto sudarymo metodika yra ydinga informacinių technologijų atžvilgiu. IT yra horizontalus dalykas, o pažiūrėkite, kas pas mus vyksta: „Jūs čia už modernias technologijas pasisakote, o kur mūsų tradicinės verslo kryptys?“ Kokios dar tradicinės verslo kryptys? Jūs paimkite ir valandai laiko išjunkite ūkininko ar miškininko mobilųjį telefoną. Tada aš pažiūrėsiu, kaip jis pakukuos apie tradicinę savo ūkio sritį.
Negalima priešinti šių dalykų, nes viskas neišvengiamai susipynė. O ką daro biudžetas? Kiekviena ministerija gauna savo krepšelį, o po to, pavyzdžiui, nusprendžia kurti duomenų bazę. Bet kaip, tarkime, ta Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sukurta duomenų bazė susišnekės su Vidaus reikalų ministerijos (VRM) duomenų baze? Ar šiandien tardytojas turi priėjimą prie Narkologijos dispanserio ligonių duomenų bazės? Neturi. Tai kokia čia valstybėlė? Miestelis, kuriame gyvena 3 mln. gyventojų ir žaidžia ritualus: vienas valdininkas išsispausdina pažymą iš savo duomenų bazės ir fiziškai siunčia ją į kitą įstaigą. Taip neturi būti. Tai ir yra pagrindinis stabdys. Duomenų bazės turi būti centralizuotos ir sujungtos į vieną mazgelį. Kodėl valstybė mane turi gainioti? Kodėl turiu eiti į Registrų centrą ir pasiimti pažymą apie savo gyvenamąją vietą? Tai absoliuti atgyvena, bet tai gresia labai pavojingu dalyku – ryškiu valdininkų armijos sumažėjimu. Įsivaizduojate, kiek darbo vietų prarasime!
Darbo vietų prarasime, bet gal pinigų sutaupysime – gal valdininkai pagaliau pradės kurti kažkokias materialines vertybes, o ne žaisti popieriukų dėliojimą nuo kairiojo stalo kampo ant dešinio.
Gėda pripažinti: atvažiavo iš Tatarstano informatikos viceministrė ir pasirodo, kad Tatarstane tarp valstybės institucijų jau seniai įdiegtos centralizuotos duomenų bazės.
Užtai privatus sektorius reaguoja greitai: ėmė daugiau nei pusė šalies gyventojų naudotis el. bankininkyste, ir bankų aptarnavimo salėse darbuotojų iš karto gerokai sumažėjo.
VEIDAS: Infrastruktūros teikiamų galimybių neišnaudoja ne tik viešasis, bet ir privatus sektorius. Lietuvos IT įmonės juk daugiausia gyvena iš viešųjų pirkimų, projektinių programinės įrangos kūrimo užsakymų, ir nebelieka laiko kurti inovacijoms. Kodėl taip yra – ar Lietuvos įmonėms trūksta ambicingumo?
V.V.: Manau, kad vienas pagrindinių dalykų yra sukurtas baisus biurokratinis ritualas, jei toms inovacijoms nori gauti finansavimą. Paimkime paprastą dalyką:jei nori gauti pinigų, tai projektų finansavimas yra dalinis – gauni 40 ar 70 proc. finansavimo. Tad ką daro kiekvienas normalus pilietis? Galvoja, kaip sukurti mechanizmą, kad visas mano projektas būtų finansuotas iš to 70 proc. intensyvumo, – turi kažką klastoti, kurti muilo burbulus, kad pasidengtų visas projektas.
VEIDAS: Bet noras, kad valstybė pasirūpintų, kad ji kažką duotų, dvelkia sovietiniu požiūriu. „GetJar“, „Skype“ nelaukė finansavimo iš valstybės, o patys kūrė produktus, priešingai nei didžiosios mūsų IT įmonės, gyvenančios iš valstybinių pirkimų.
V.V.: Kodėl jūs taip manote, kad jos susitelkusios į valstybinius pirkimus?
VEIDAS: Tai jokia paslaptis. Jei yra kitaip, tai kur mūsų inovacijos, šalį garsinantys produktai, kur mūsų skaipai ir gūglai?
V.V.: Tas pats „GetJar“.
VEIDAS: Vienintelis. O kur kiti?
V.V.: Na, nėra, tai ką? Vadinasi, valstybė nesukūrė sąlygų pasireikšti genialiems žmonių gebėjimas.
VEIDAS: Juk tai tipinis lietuvio požiūris – sėdėti ir laukti, kad jam kažką duotų valstybė. O ar pačios įmonės neturėtų bandyti, ieškoti kelių?
V.V.: Jei valstybės institucija atsistoja ant „bačkos“ ir sako, kad reikia sukurti tam tikrą duomenų bazę, klausia, kas nori už tai gauti pinigų, visada atsiras kompanijų, kurios norės tai daryti, nes tai yra pinigai. Bet tas, kuris atsistoja, turi pareikšti: klausykit, jūs mums sukursite produktą, kuris susišnekės su VRM, SAM ir kitomis duomenų bazėmis, ir tai bus bendra sistema. Jei jis to nereikalauja, tada mes ir skęstame, kaip jūs sakote – tai mažas vyriausybinis užsakymas.
O kas gali paneigti, kad tam vyriausybiniam užsakymui kažkuri kompanija dar padėjo ir sąlygas surašyti? Nebūna taip? Čia juk maža valstybėlė, visi vieni kitus pažįsta. O sukurta sistema neveikia.
Ar buvo nors vienas nubaustas dėl to, kad sistema neveikia? Parodykite. Sveikatos apsaugos, ligonių apskaitos sistema veikia? Neveikia. Na, ir kas?
Susidaro užburtas ratas. Tada taip, aš su jumis sutinku – geriausia tada dirbti su valstybiniu sektoriumi, nes ten gali pasiekti didžiausią pelną, neduodamas rezultato.
VEIDAS: Ir vis dėlto kodėl didžiosios mūsų IT įmonės eina lengviausiu – ne naujų produktų paieškos, o projektinių užsakymų atlikimo keliu?
V.V.: Jūs pati atsakote: eina pagal esamą situaciją pelningiausiu keliu – mažiausiomis darbo sąnaudomis kuria didžiausią pinigų sumą. Pasirodo, kad tai valstybinis sektorius, nes jis strategiškai nesutvarkytas ir ten įmanomos didžiausios pelno maržos. Tai kaip jūs priversite kompaniją imtis darbo, kuris esant toms pačioms darbo sąnaudoms sukuria, tarkim, 100 tūkst. Lt pelno, o šalia stovi darbas, kuris su tokiomis pačiomis darbo sąnaudomis duoda pusę milijono pelno? Verslo struktūros uždirba pinigus – kur tie pinigai didesni, ten visi ir eina.
VEIDAS: Mes nuolat pabrėžiame orientaciją į žinių ekonomiką, inovacijas. Tai kaip tada tapsime inovatyvia šalimi?
V.V.: Jei nebus sukurta sąlygų, tai ir netapsime. O sąlygas kuria valstybė, ir tai būtų strateginis informacinių išteklių bei programų valdymas ir vėlgi – finansavimas. Žinoma, pinigų skyrimas be teisingos jų suteikimo strategijos yra tuščias tų pinigų švaistymas. Nuvažiavome į Izraelį – jie tokią programą, kaip Silicio slėnis, paleido 1992 metais, nes buvo didelis protų antplūdis iš Tarybų Sąjungos. Žmonės atvažiavo pliki, basi, bet su protu. Buvo reikalinga sukurti jiems finansinę bazę, ir valstybė ją sukūrė. Žinote, koks ten sėkmės procentas? Aštuoni iš dešimties. Kai išgirdau, man net žandikaulis atvėpo.
Ką tai rodo? Teisingą strategiją: dirbo tokie žmonės, kurie tikrai galvojo, kaip teisingai panaudoti tuos pinigus. Lietuvoje matau vieną strateginį pinigų panaudojimą – sukurtą infrastruktūrą. Kas toliau?
VEIDAS: Lietuva mėgsta girtis savo IT specialistais. O kaip jie atrodo, palyginti su kitų šalių darbuotojais?
V.V.: Manau, kad savo žiniomis ir darbo įgūdžiais atrodo gerai. Prieš 10–15 metų visi buvo susižavėję Pietryčių rinka – didžiuliai programišių fabrikai įsisteigė Indijoje, Kinijoje. Ir žinote, ko Vakarai atsikando? Azijietiškas mentalitetas (tai ne smerkimas ir ne rasizmas) pasižymi kolektyviniu mąstymo principu. Jis geriausiai pasimato žaidžiant krepšinį: kai reikia gintis, komanda draugiškai ginasi, bet kai žaidėjas gauna kamuolį ir jam reikia asmeniškai priimti sprendimus, „comedia finita“.
Programavimo srityje lygiai taip pat: rašant programą atsiranda galimybių ir vienaip padaryti, ir kitaip, bet dauguma azijiečių specialistų vengia atsakomybės. O ypač ryškiai tai matyti pagalbos centro (angl. help desk) veikloje, kaip pas mus „Barclays“. Kiekvienas atvejis, dėl kurio kreipiasi klientas, yra unikalus. Žinot, iki ko priėjo pasaulinė praktika? Jeigu paskambinus į pagalbos centrą atsiliepia žmogus su azijietišku akcentu, klientas iš karto meta ragelį. Jie neišsprendžia problemos, nes tai yra unikalus atvejis ir reikia rodyti iniciatyvą.
Remiantis tokiais veiksniais „Barclays“, kuris turi keletą tokių centrų – Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje ir Azijos šalyje, Didžiojoje Britanijoje atleidinėja žmones ir plečia veiklą čia, Lietuvoje. Tai rodo, kad Lietuvoje smegenų yra ir mokame inovatyviai mąstyti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...