2013 Gruodžio 09

Benas Ulevičius

„Dar niekados Vakarų kultūroje nebuvo taip, kad žmogus šitaip nemylėtų savęs“

veidas.lt


Neseniai prasidėjo adventas. Dabar šis laikas suvokiamas kitaip nei anksčiau. Šiandien daugeliui mūsų adventas – tai pasiruošimo Kalėdoms metas, kai reikia skubėti, verstis per galvą, ieškant dovanėlių, vis daugiau vartoti, antraip liksi nesuprastas.
Šiuolaikinis žmogus nebeprisimena ir nesupranta tikrosios advento reikšmės, nežino, kaip jo metu elgtis, arba mano, kad šiais laikais nebeįgyvendinama tai, kuo gyveno mūsų tėvų ir senelių kartos. Nuo to ir pradėjome pokalbį su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanu doc. dr. Benu Ulevičiumi.

B.U.: Adventas – viena didžiausių Bažnyčios dovanų visai visuomenei. Bet šiandien advento metu girdime nepaliaujamus prekybininkų raginamus rūpintis rytojumi, tai yra pirkti ir parduoti. O kai rūpiniesi rytojumi, užplūsta jausmas, kad kažko nepadarei, nesuspėjai. Tad dar intensyviau skubame viską nudirbti, nes manome, kad kai viską nudirbsime, tapsime labai laimingi. Bet, pasirodo, kai nudirbi, pasieki tai, ko norėjai, vis tiek netampi laimingas. Ir tokia jausena dažną mūsų būna apėmusi iki tol, sulaukiame amžiaus vidurio. Ir tik kai patiriame amžiaus vidurio krizę, atsigręžiame į kitokias vertybes.
Taigi nemažai žmonių tik antroje gyvenimo pusėje pradeda ieškoti atsakymų į gilesnius klausimus, ima domėtis dvasiniais dalykais, praktikuoti vieną ar kitą religiją. Mat religija – tai galinčios ištikti baimės prevencija. Ir adventas yra proga stabtelėti, prisiminti, kad visos dovanos ateina po laukimo. Advento laikas yra paraginimas mums susitikti su pačiais savimi ir su aukščiausia tikrove.
Tiesa, dažnam mūsų šiandien atrodo, kad esame egoistai, labai mylime save. Bet iš tikrųjų dar niekados Vakarų kultūroje nebuvo taip, kad žmogus šitaip nemylėtų savęs ir neskirtų nė penkių minučių laiko sau pačiam, tai yra neįnikus į knygas, kitus dokumentus, televizijos ir kompiuterių ekranus, kitokius daiktus ar kažkokią veiklą. Kitaip sakant, mes visiškai neskiriame laiko pabūti su savo mintimis, savo vidiniu pasauliu. Ir štai kodėl, kai mus ištinka kokios nors krizės, kai būname labai sukrėsti, labai išsigąstame, tampame tarsi nuogi, pasijuntame nemaloniai nustebinti.
Taigi mano raginimas būtų adventą panaudoti pagal paskirtį, tai yra tapti dėmesingesniu, budresniu žmogumi, nes pati advento atmosfera yra būtent tokia. Tas geras dalykas, geroji naujiena dar nėra atėjusi, niekas dar nežino, kas čia turi įvykti, bet yra nuščiuvimas, laukimas prieš gyvenimo paslaptį, kasdienybėje galinčius įvykti stebuklus. Taigi advento esmė – sustok, atkreipk dėmesį.
VEIDAS: O kaip nusimesti visą šitą bjaurasties kuprą? Juk dauguma mūsų esame pervargę nuo didžiulio krūvio darbe, įtampos, o dažnoje darbovietėje, kaip rodo sociologiniai tyrimai, dar ir aplinka yra užnuodyta apkalbomis, pykčiu, nepasitenkinimu. Pagaliau grįžus į namus vėl užgriūva jau šeiminė rutina. Ir viso šito jovalo atomazgos nematyti. O juk nuo nuėjimo į bažnyčią darbų krūvis tikrai nesumažės.
B.U.: Kuo labiau intensyvėja mūsų gyvenimas, tuo intensyvesnės turi būti mūsų reabilitacijos praktikos, tai yra gebėjimas sustoti ir užduoti svarbesnius klausimus nei rutininiai buitiški klausimai. Iš tikrųjų, visi mes esame įsukti į produkcijos gamybą, nes bijome, kad kitu atveju su mumis nutiks kažkas nepataisoma. Tad norime apsidrausti, nes „o kas bus, jei atlyginimas sumažės“, „jei prarasiu darbą“, ir galiausiai taip įgundame bėgti voverės rate, kad galo nematyti. Bet, nors nuskambės baisokai, tačiau geriausia praktika, priverčianti sustoti, – prisiminti, kad visi mes mirsime. Ir, kaip pasakoja žmonės, atsigavę po klinikinės mirties, kai jie sustojo prie gyvenimo ir mirties slenksčio, pro jų akis prabėgo visas gyvenimas ir tada jie pamatė, kiek daug praeityje buvo tuščių dalykų.
Tiesa, mūsų kultūroje mirštantys žmonės yra nematomi, jie izoliuoti palatose, kad neišgąsdintų mūsų. Bet štai neseniai viena mirštančiųjų slaugytoja parašė apibendrinimus, kokius penkis dalykus išskyrė iškeliaujantieji. Nė vienas jų nepasakė, jog gaila, kad neuždirbo daugiau pinigų, nepasistatė dar vieno namo, nesusirado dar vieno darbo. Visi mirštantieji kalbėjo, kad gaila, jog tiek mažai laiko praleido su namiškiais, su draugais, nespėjo atsiprašyti. Taigi, manau, geras dalykas pagalvoti apie gyvenimo trapumą, trumpumą ir laiko trūkumą. Ir kai supranti, kad laiko stinga, tai kvaila jį švaistyti mažareikšmiams dalykams.
Visi išminčiai pabrėžia, kad kiekvieno žmogaus gyvenime pats reikšmingiausias dalykas yra meilė. Aišku, žodis “meilė” skamba banaliai. Bet pagalvokime, kiek iš mūsų esame šitai realizavę. Mažuma. Visi mes esame pasiekę karjerą, uždirbę pinigų, pasistatę namus, bet jaučiamės nelaimingi, tušti, “neišsipildę”, neragaujantys gyvenimo, nes nepraktikuojame tikros meilės. Taigi vertėtų tuoj pat, kad ir advento metu, pradėti mažų meilės darbų repeticiją. Pirmiausia reikia pamilti save ir greta esančiuosius, gal tada ir ateitų tas laukimo stebuklas. Iš tikrųjų sustoti reikia šiandien, kai atėjo ta mintis, nes rytoj mes tai ir vėl pamiršime.
VEIDAS: Daugybę žmonių nuo dvasinių praktikų, nuo Dievo atstumia rutina: šalta bažnyčia, nuobodžios pamaldos, o per didžiąsias metų šventes (ypač provincijoje) nesibaigiantys kunigų vieši dėkojimai finansiniams rėmėjams – verslininkams, Seimo nariams. Juk žmogui visiškai neaktualu, ką koks politikas ar verslininkas paaukojo bažnyčiai. Jam reikia kitokių dalykų: padrąsinimo, dvasinės artumos – per individualų pokalbį, rekolekcijas, susitikimus įvairiose grupelėse. Tačiau štai tokia veikla vyksta iš esmės tik didmiesčiuose ir tik keliose bažnyčiose. Daugumoje provincijos maldos namų nėra nieko panašaus, nes didžioji dalis provincijos kunigų tam neturi laiko – jie aptarnauja po keletą parapijų ir nebespėja. Tai kaip tam žmogui, pasiklydusiam ieškojimuose, pabusti?
B.U.: Tai kiekvienos didelės organizacijos problema, nes, kad ir kokia graži būtų idėja, kai ji tampa daugiamilijonine, tada pakraščiuose ta praktika gali ir nebebūti tokia gyvybinga. Bet kartu galioja ir įprasta taisyklė, kad randa tas, kuris ieško ir nurimti negali. Taigi paprastai stebuklus sukuria žmonės, kurie negali pasitenkinti mažesniu. Tokie žmonės, nesvarbu, kokia būtų parapija, nenurimsta, ieško bendraminčių, buriasi į grupes. Ir esu girdėjęs ne vieną istoriją, kai kunigas, pavargęs nuo pareigų, atsiradus aktyvių parapijiečių irgi atgyja.
Žinoma, šiandien reikėtų ieškoti papildomų galimybių: vykti į piligriminę kelionę, apsilankyti šeimos ir jaunimo centruose, kuriuose gausybė įvairių įdomių programų, net, jei reikia, atvykti į miestą, o tada geras užkratas ims plisti. Tad raginčiau žmones ieškoti informacijos, nes Katalikų bažnyčia šiandien labai įvairi, yra labai įdomių praktikų, ir jei tik žmogus nebijo ieškoti, nustemba, kiek jam visko siūloma. Tad siūlyčiau nesitenkinti paviršiniu sluoksniu ir pasikasti giliau.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokią vietą religija ir Bažnyčia užima šių laikų lietuvio gyvenime?
B.U.: Bažnyčia šiuolaikinio lietuvio gyvenime tebeužima svarbią vietą, bet priklauso, apie kokį lietuvį kalbame: vienam svarbus tradicijų ir apeigų ar tik švenčių lygmuo, kiti nori patirti religijos esmę. Pastarųjų daugėja, mat šiuolaikiniam žmogui nebeužtenka tradicinio aiškinimo apie autoritetus, jam reikia pagrindų ir atsakymų. Taigi Lietuvoje yra dvi katalikiškos visuomenės, bet abi vadovaujasi labai skirtingomis kalbėjimosi ir žinių perteikimo metodikomis, todėl viena kitai jos atrodo keistos.
VEIDAS: Kaip manote, kiek lietuvių formaliai skelbiasi esantys katalikai, o kiek jų nuoširdžiai tiki Dievą?
B.U.: Remiantis gyventojų surašymo duomenis, apie 80 proc. Lietuvos gyventojų nurodo esantys katalikai. Bet yra skirtumas tarp entuziastų ir pasitenkinančių minimumu. Tikslių skaičių, kiek esama tikinčių neformaliai, negalėčiau pasakyti, nes tokių tyrimų nėra. Tik aišku, kad aktyvių katalikų yra mažiau. Antra vertus, sąmoningų katalikų daugėja, o formaliai tikinčių po truputį mažėja. Taip kalbu stebėdamas, kad, tarkime, į krikščioniškos muzikos festivalį „Sielos“ susirenka vis daugiau jaunimo, lygiai taip į krikščioniškas jaunimo dienas taip pat atvyksta vis daugiau dalyvių. O šie renginiai rodo religinį entuziazmą.
VEIDAS: Jūs rengiate būsimus tikybos mokytojus. Bet ar šiandien yra prasmės tai daryti, juk kasmet mažėja vaikų, mokyklose besimokančių tikybos?
B.U.: Pirmiausia religijos pedagogika yra tik bakalauro studijų programa. Ją baigusieji skatinami studijuoti kitos srities magistrantūrą ir taip įgyti gilesnį, profesionalų išsilavinimą. Kita vertus, tikybos mokytojų poreikis tebėra didelis, nes 1990 m., kai mokyklose pradėta mokyti tikybos pagrindų, nebuvo nė vieno gerai parengto mokytojo. Tada į mokyklas atėjo entuziastai, kurie tikybos mokymo pagrindus sužinojo specialiuose katechetikos kursuose. Šiandien ši karta arti pensinio amžiaus arba jau paliko mokyklas. Taigi, jei tikyba ir toliau bus dėstoma mokyklose, teologijos mokytojų reikės.
VEIDAS: O kaip įvertintumėte studentų, besirenkančių teologijos studijas, pasirengimą, pagaliau ambicijas būti tikybos mokytojais?
B.U.: Teologijos išsilavinimą įgiję jaunuoliai dirba ne tik mokyklose, bet ir daugybėje nevyriausybinių organizacijų, bažnyčiose, parapijose. O aš į šias studijas žvelgiu kaip į pašaukimą. Teologiją turi studijuoti tie, kuriems rūpi gilesni klausimai, kurie negali šito nedaryti, nesvarbu, kokie buvo jų pasiekimai fizikos, matematikos, chemijos olimpiadose ar menų srityje. Ir žmonės, pasirinkę religijos studijas iš pašaukimo, neria į studijų nuotykį iki pačių gelmių. Kadangi tokie entuziastai netaupo savo laiko skaitymui, jų širdis nėra padalyta, jie gilinasi labai nuoširdžiai ir pasiekia daugiausiai.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kiek šiandien Lietuvoje perkama ir skaitoma religinės literatūros?
B.U.: Vienaprasmiškai įvertinti sunku. Mat Lietuvoje yra viena ypatybė: po SSRS griuvimo dauguma katalikų buvo konvertitai, tai yra nauji atsivertėliai į katalikybę. O tokie žmonės dažniausiai turi polinkį į sudėtingą, filosofinio pobūdžio literatūrą. Tad gerus dešimt metų mums stigo paprastos literatūros, nes buvo leidžiama labai pakylėta ir ne kiekvienam suprantama religinė literatūra.
Kita vertus, žmonių domėjimąsi religine literatūra reikia lyginti su jų užimtumu, nes kai grįžti iš darbo aštuntą vakaro, sunku prisiversti skaityti – vos ne vos randi laiko šeimai ir buitiniams darbams. Bet aš matau kitą dalyką – išaugusį žmonių susidomėjimą katalikiškais seminarais, paskaitomis. Kitaip tariant, lietuviai domisi religinėmis temomis, bet jiems paprasčiau ne patiems ieškoti atsakymų knygose, o ateiti į kokį nors katalikišką seminarą, savaitgalio susitikimą ir išgirsti apie knygas iš tų, kurie skiria visą savo laiką toms knygoms skaityti. Taigi susidomėjimas yra, bet knygų skaitymas daugeliui tapęs prabanga.
VEIDAS: Kad ir ką kalbėtume, žmonės nuo Bažnyčios tolsta daugelyje valstybių, ypač Vakarų Europoje. Bet gal yra šalių, kuriose Katalikų bažnyčia išgyvena pakilimą? Tad ko mūsų Bažnyčia galėtų iš jų pasimokyti?
B.U.: Afrikoje ir Azijoje katalikų daugėja, Katalikų bažnyčia labai stipri Pietų Amerikoje. O ir Europoje žmonių susidomėjimas Dievo klausimu nemažėja, mažėja tik lankančių Bažnyčią, kaip organizaciją. Mat po Antrojo pasaulinio karo mes labai įtariai ėmėme žvelgti į organizacijas ir bet kokių organizuotų idėjų skleidimą. Stalino ir Hitlerio totalitarinių režimų nusikaltimai suformavo imunitetą organizuotoms idėjoms. Taigi mažėja susidomėjimas religinėmis organizuotomis struktūromis, bet ne religija. O religinės knygos pasaulyje, beje, labai aktyviai skaitomos.
Manyčiau, domėjimąsi religijos klausimais ypač skatina dideli gamtamoksliai pasiekimai. Tad vis daugiau tiek intelektualų, tiek vidurinio gyventojų sluoksnio atstovų visame pasaulyje kelia konceptualius klausimus, tarkime, kuo skiriasi religijos kalbėjimas nuo gamtamokslio kalbėjimo. Ar gamtos mokslai atsako į svarbiausius mūsų būties klausimus?
VEIDAS: Bet naujųjų ateistų, gamtos mokslų atstovų Richardo Dawkinso, Danielio Denneto, Christopherio Hitchenso ar Samo Harriso balsas girdimas labiau.
B.U.: Logiškai diskutuoti su įpykusiais naujojo ateizmo skelbėjais sudėtinga, nes, kai idėjos tampa karingos, nėra vietos argumentams. Tiek Ch.Hitchenso, tiek kitų gamtos mokslų atstovų, naujųjų ateistų, argumentai tėra neapykanta organizuotai religijai. Kita vertus, daugybė buvusių naujųjų ateistų ideologų šiandien jau yra kitoje barikadų pusėje. Štai Oksfordo profesorius Alisteris McGrathas, turintis molekulinės biologijos daktaro laipsnį, paskelbė atradęs Dievą, o vienas žymiausių naujųjų ateistų filosofų Antony Flewas į gyvenimo pabaigą parašė knygą, kad Dievas vis dėlto egzistuoja ir kad jis, visą gyvenimą manęs kitaip, klydo.
Iš tikrųjų laboratoriniais argumentais neįmanoma įrodyti Dievo buvimo. Žinoma, galbūt apskritai dabar turėtume kelti klausimą, kas yra įrodymas. Bet, mano įsitikinimu, nuoseklus materializmas yra absoliučiai tragiška alternatyva religijai, nes nuoseklus materializmas nužmogina žmogų. Juk dalelėms nerūpi jokie mano moraliniai poelgiai, materialioms dalelėms nesvarbu, kaip aš elgiuosi, ką ir kaip aš mąstau, nes visos mano mintys tėra cheminių procesų, tokių pačių, kokie sukelia ir cunamius, pasekmė. Pagaliau materialioms dalelėms visiškai nesvarbu, ar aš mušu žmogų, ar jį glostau, juk tai tėra dalelių trintis. Materialios dalelės nediktuoja ir mano gyvenimo prasmės klausimo. Taigi ar visuomenė bus labiau atjaučianti, gailestingesnė, jei mes nuosekliai kartosime, kad šitas gyvenimas neturi prasmės, tikslo, kad visa yra tik aklo atsitiktinumo rezultatas?
VEIDAS: Visuomenė tikisi daug pokyčių iš naujosios kartos vyskupų. Ką, jūsų vertinimu, jie turėtų daryti kitaip?
B.U.: Manau, kad jie ir daro tai, ką turėtų. Pirmiausia vyskupai turi būti nusižeminę, bet išlikti ir kritiški, ir savikritiški, ir atrasti naujų kalbėjimo su pasauliu priemonių, nes kuo greičiau kinta pasaulis, tuo greičiau Bažnyčia turi megzti dialogą su pasauliu. Taigi vyskupas šiandien turi būti dialogo žmogus, kurti dialogo kultūrą, bet nepamiršti savosios tapatybės. Dialogo kultūra reikalauja, kad katalikybę išverstume į visiems suprantamą kalbą, – mes negalime būti „elitistai“, kurie turi savo kalbą ir džiaugiasi jiems vieniems suprantamomis, įšaldytomis kalbos formomis.
Kitas iššūkis vyskupams – griauti Bažnyčios stereotipus, kurie likę dar nuo sovietmečio ar suformuoti Holivudo kuriamų filmų. Jie turi parodyti gyvą, normalų kataliką.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...