2012 Liepos 09

Rimantas Žylius

„Būsimoje ES finansinėje perspektyvoje dovanotų pinigų iš viso nebebus“

veidas.lt


Ūkio ministras Rimantas Žylius mano, kad mūsų šaliai ir verslui siekiant didesnio konkurencingumo reikia kelių esminių dalykų: atrasti savo nišą Europoje, tapti atviresniems pasauliui, skatinti verslo bei mokslo bendradarbiavimą ir reformuoti valstybės tarnybą. Apie tai ir pokalbis su ministru R.Žyliumi.

VEIDAS: Žvelgiant į ateitį Lietuvos perspektyvos atrodo niūrios: didelė emigracija, prasta demografinė padėtis dėl mažo gimstamumo. Kas mūsų BVP kurs artimoje ir tolimoje ateityje?
R.Ž.: Nesutikčiau dėl niūrių perspektyvų. Neturėtume susikoncentruoti į statistiką, kiek išvažiavo žmonių, kiek pasiliko. Europos Komisija savo ataskaitose visada sako, jog mažas Europos konkurencingumas stipriai susijęs su tuo, kad Europoje žmonės nemobilūs. Akivaizdžiai matau, kad tas keičiasi: daugiau žmonių išvažiuos, daugiau sugrįš, atvažiuos kiti žmonės. Šitų tendencijų nevertinčiau kaip išskirtinai blogų. Tai tam tikras etapas.
Manau, Lietuvos ateities perspektyva – atrasti savo vaidmenį ES, viso pasaulio ekonomikoje. Pavyzdžiui, jei esate labai talentingas bankininkas, jums Lietuvoje nelabai yra ką veikti, bet lygiai taip pat nelabai yra ką veikti ir Italijoje. Miestai, kuriuose su savo talentu ir specifinėmis žiniomis turėsite ką veikti, – Niujorkas, Frankfurtas, Londonas, Honkongas. Pasaulyje daug sostinių susiformuoja per intereso prizmę, o tie gravitacijos centrai ima traukti aplink save ne tik vietinius studentus, bet ir talentus iš skirtingų pasaulio šalių.
Vienas svarbių dalykų, ką turime pasiekti, – kad nišinių traukos centrų atsirastų Lietuvoje. Akivaizdžiai matome, jog biotechnologijų srityje Lietuva tampa vienu tokių centrų, kad įmonės pasirenka veikti čia, o ne kažkur kitur.
VEIDAS: Bet ką reikėtų daryti, kad Lietuva bent vienoje srityje iš tiesų taptų jūsų minėtu nišiniu traukos centru? Juk biotechnologijos, sukurdamos mažiau nei vieną procentą šalies BVP, vargu ar gali pretenduoti į tokį vardą.
R.Ž.: Tos mažosios, labai inovatyvios pramonės pagrindinė užduotis nėra didžiąja prasme paveikti BVP. Tų centriukų vaidmuo – užkrėsti savo pavyzdžiu tradicinės pramonės šakas, kad jos diegtų technologijas, inovacijas. Aš nesitikiu, kad turėsime vieną įmonę, tokią kaip „Nokia“, kuri sugeba stipriai stumti šalį į priekį. Kalbu apie keletą centrų ir manau, kad jie formuojasi.
Mano manymu, tekstilė yra parodžiusi labai daug gyvybingumo Lietuvoje ir plaukusi prieš srovę. Nors dešimt metų buvo sakoma, kad visa tekstilė turi būti Kinijoje, tad visa valstybės bei Europos politika buvo į tai nukreipta, mūsų tekstilės pramonė šitam spaudimui atsilaikė, ir matome, kaip dabar pereina į didesnės pridėtinės vertės kūrimą.
Didelis mokslinis potencialas ir lazerių srityje, bet čia neturime aiškaus verslinio aspekto, nes lazerininkai pirmiausia dar galvoja apie universitetus, o į pramonę juda gerokai lėčiau.
Daug dalykų planuojame 2014–2020 m. finansinėje perspektyvoje. Sieksime padaryti, kad tai, ką investavome į infrastruktūrą – milijardus kainavusius slėnių projektus, veiktų verslui ir būtų verslo bei mokslo susitikimo vieta.
VEIDAS: Siekiame tapti inovatyvia šalimi, bet Lietuvoje komercializuojama tik keli procentai išradimų, tarp mokslo ir verslo bendradarbiavimo požiūriu – praraja. Be to, ir kuriant minėtus slėnius pinigai sudėti į pastatų statybą, o ne į bendradarbiavimo skatinimą.
R.Ž.: Manau, tai mokymosi procesas. Daug vilčių sieju su atviros prieigos centrais, su idėja, kad verslas galėtų išnaudoti universitetų infrastruktūrą. Turėjome susitikimų Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje, kur apžiūrėjome nuostabią infrastruktūrą, – katedra turi trijų dimensijų modeliavimo įrenginius. Juos naudodami baldininkai galėtų iš medžiagos išpjauti kėdę ir pasitikrinti, ar ji patogi, o ne tikrinti pradėję gamybą. Tokios aparatūros – vienetai visame regione, įskaitant Skandinaviją, todėl norime pasiekti, kad ji dirbtų ne nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro, o 24 valandas per parą. Kodėl tai svarbu? Nes tai ir yra tikrasis verslo ir mokslo sąlytis.
Aš labai aiškiai matau, kad turime atskirų dėlionės gabaliukų, bet jie nėra susidėlioję tinkama tvarka. Dirbame, kad sudėliotume aiškias universitetų, įmonių motyvacijas. Pavyzdžiui, kodėl visas pasaulis sako, kad inovacijos gerai, o įmonės jų nediegia? Kodėl jos ima užsakinėti mokslinius tyrimus tik tada, kai mes paleidžiame inovacinius čekius už 10 tūkst. Lt, – tai juokinga pinigų suma, bet konkurencija dėl jų milžiniška. O pačios įmonės to nedaro.
Dabar didelę prasmę teikiame paskatoms: liepos mėnesį tikimės paleisti naują bangą inovacinių čekių, kurių tikslas šįkart bus ne padengti kažkieno sąnaudas, o paskatinti užsakyti reikiamą tyrimą, dizainą, kad verslas imtų dirbti su dalykais, keliančiais jų pridėtinę vertę.
VEIDAS: Be menkos orientacijos į inovatyvumą, ko dar trūktų mūsų įmonėms?
R.Ž.: Didelis išbandymas visam Lietuvos verslui bus atominės elektrinės statyba: 15–18 mlrd. Lt investicija yra milžiniškas, visą šalį, regioną keičiantis dalykas. Jei turėsime 6 tūkst. žmonių, dirbančių atominės statybose, tai jų aprūpinimas bus didžiulė galimybė. Bus įdomu pamatyti, ar mūsų verslas pasirengęs išnaudoti galimybes, kurios tiesiog nukrinta. Aš šiek tiek bijau, kad netikime galimybe, kol ji netampa akivaizdi, o kai tai įvyksta, būna gerokai per vėlu.
Kai prasidės statyba, o tu būsi nepasirengęs, uždirbsi daug mažiau, nei uždirbtum pasirengęs. Turime keletą metų iki darbų piko, todėl šiandien pats laikas ruoštis.
Šiandien – mūsų brendimo laikotarpis, kurio viena iš dalių yra tapti atviresniems pasauliui. Lietuva vis dar ganėtinai uždara visuomenė, mums dar reikia laiko, kad pradėtume mažiau bijoti pasaulio, kad imtume drąsiau konkuruoti, drąsiau kalbėti apie save ir tikėti savimi.
VEIDAS: Nuo 2013 m. ES parama sumažės milijardu. Ar rinkoje nelikus tokios sumos pinigų pavyks išlaikyti BVP augimą? Kaip reikės kompensuoti šį praradimą?
R.Ž.: Sąžiningai sakant, aš dėl to iš viso nesijaudinu. Dabar labai aiški mūsų strategija – ne daryti vietoj verslo kažką, o sukurti paskatas. Tyrimai rodo, kad daug struktūrinių fondų pinigų išstūmė privačius pinigus. Per apklausas verslininkai sako, kad būtume darę tą projektą, net jei būtume negavę struktūrinių lėšų. Esminis dalykas, kurį turime pasiekti, – šitas struktūrinių fondų lėšas panaudoti ten, kur verslas nebūtų pats investavęs. Tada, kai reikia paskatinti –  kaip inovaciniai čekiai, kad verslininkas atrastų mokslininką, ar sumažinti riziką – kaip galimybė nuvažiuoti į kažkurią šalį, parodą ir susirasti klientų.
Parama verslui yra nenatūralus procesas. Tai tam tikras bandymas auginti jį greičiau, negu jis auga savaime, todėl tokios paramos mažėjimas natūralus. Mes sakome, kad kitoje finansinėje perspektyvoje paramos – dovanotų pinigų iš viso nebebus.
Mano nuomone, didelė dalis pinigų labai pasitarnavo krizės laikotarpiu, kai reikėjo didelių finansinių paskatų, kad rinka atsistotų ant kojų. Bet jei žiūrėsime į ankstesnes investicijas, ženkli jų dalis buvo tokios, kam aš asmeniškai būčiau nedavęs.
VEIDAS: Vis dėlto šalyje problemų daug: didelė emigracija, vieni mažiausių atlyginimų, vienas didžiausių nedarbo lygių, struktūrinio nedarbo problema, kai bedarbių daug, o kvalifikuotų konkrečių specialistų įmonėms trūksta. Kokių matote galimybių įveikti šias problemas?
R.Ž.: Aš labiausiai tikiu konkurencijos vaistais. Turime sukurti sąlygas, kad verslas galėtų konkuruoti: valstybė turi užtikrinti lygias sąlygas, mažus ėjimo į rinką barjerus, turi ne saugoti nuo užsienio, o leisti išeiti į užsienį. Esu tikras, kad padarę šituos dalykus matysime augančius verslus ir kylančius atlyginimus. Barjerų eliminavimas yra pats didžiausias vaistas, galintis atgaivinti ekonomiką.
VEIDAS: O ko galime pasimokyti iš kitų mažų šalių, kurių ekonomika – tarp pirmaujančių ES?
R.Ž.: Visų pirma reikėtų pasimokyti profesionalumo. Kas skiria sėkmingiau besitvarkančias šalis nuo tų, kurios tai daro mažiau sėkmingai? Manau, kad idėjos, kurių turi tos šalys, nesiskiria. Visos pasaulio šalys nori turėti Silicio slėnį, visos kalba apie inovacijas, geresnį kontrolės institucijų darbą, valstybės valdomų įmonių reformą, geresnį išsilavinimą, mokslo sujungimą su verslu. Esminis skirtumas – gebėjimas įgyvendinti šitas idėjas.
Tai sritis, kurioje turime daugiausiai trūkumų ir privalome stipriai pasitempti: gerokai sustiprinti valstybės tarnybą, padaryti ją daug kvalifikuotesnę. Dabartinė tvarka neleidžia skatinti gerai dirbančių, pritraukti geresnės kompetencijos darbuotojų. Reikėtų smarkiai reformuoti valstybės tarnybą – orientuoti ją į rezultatus, o ne į procesą, gerokai palengvinti priėmimą į darbą ir atleidimą, leisti dirbti susimažinant etatus ir priimant aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų.
Turime pereiti prie planavimo sistemos, kaip Kanadoje ar Naujojoje Zelandijoje: po kažkurio laiko biudžetas žiūrimas ne pagal praėjusius metus, o nuo nulio – ar šita funkcija reikalinga, ar ją galima atlikti kitaip, efektyviau. Didžiausias Olandijos, Suomijos ar Danijos turtas – šių valstybių institucijos, gebančios įgyvendinti tikslus, kuriuos išsikelia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...