2014 Kovo 13

Vladimiras Socoras

„Baltijos valstybėse reikia įkurti nuolatines karines bazes ir padidinti karinių pratybų skaičių“

veidas.lt

Rusija imsis naujų įrankių ir sieks be jėgos panaudojimo paversti Ukrainą į Vakarų struktūras dar ilgai negalėsiančia integruotis valstybe.

Praėjusių metų pabaigoje dar prieš Vilniuje vykusį Europos Sąjungos viršūnių susitikimą politikos analitikai bandė spėlioti, kur – į Rytus ar Vakarus pasisuks Ukraina. Nepaisant gausybės mėginimų, mažai kas, o gal ir apskritai niekas, neprognozavo, kad Asociacijos sutarties nepasirašymas bei Euromaidano protestai prives iki revoliucijos ir faktinės Krymo pusiasalio okupacijos.
Dabartinė krizinė situacija taip pat nežada ramybės: ne tik baiminamasi, kaip seksis dirbti naujajai Ukrainos valdžiai, bet ir neatmetama regiono stabilumą sugriausiančio karo galimybė. Ieškodamas bent dalies atsakymų į kylančius klausimus „Veidas“ kalbėjosi su vienu žymiausių Rytų Europos ir Rusijos ekspertų, JAV analitinio centro „Jamestown Foundation“ atstovu Vladimiru Socoru.

VEIDAS: Prisiminkime tai, nuo ko viskas prasidėjo, – Euromaidaną. Ar galima teigti, kad šis judėjimas tapo Ukrainoje pagaliau susiformavusios ir reformas skatinsiančios pilietinės visuomenės ženklu?
V.S.: Kijeve viešėjau sausio pabaigoje, lankiausi ir Maidano aikštėje, tačiau tai man visiškai nepatiko. Man buvo sunku suvokti, kaip kažkas gali organizuoti didelę jaunų žmonių grupę, aprūpinti ją lazdomis, šalmais bei Molotovo kokteiliais tam, kad būtų kovojama prieš policiją. Tai nėra pilietinė visuomenė.
Be to, Maidanas dar nesibaigė. Dalis šių kovinių būrių vis dar bazuojasi Maidane, kita dalis laksto po Kijevą ir Vakarų Ukrainos miestus su lazdomis. Dalis atskilusiųjų po prezidento Viktoro Janukovyčiaus išvykimo iš šalies nuvyko į pietinės ir rytinės Ukrainos miestus. Tai destabilizuoja padėtį: dėvėdami kaukes ir būdami ginkluoti vėzdais, jie sukūrė labai neigiamą įspūdį apie protestuotojus šių regionų gyventojams. Tai davė priešingą rezultatą. Taikusis Maidanas, kuris truko nuo gruodžio iki vasario, jau yra istorija.
VEIDAS: Pastarosios savaitės žymėjo svarbius bei sudėtingus įvykius: pralietas kraujas, atstatydintas prezidentas, Kryme ėmė šeimininkauti trečiosios valstybės kariuomenė, susiformavo nauja valdžia ir pan. Kokie esminiai iššūkiai, jūsų nuomone, šiandien kyla Ukrainai?
V.S.: Noriu pabrėžti, kad Ukrainos nepriklausomybė buvo didžiausias Vakarų geopolitinis laimėjimas regione po SSRS griūties. Jei Ukraina praras nepriklausomybę, visam regionui kils didžiulė grėsmė, todėl privalome remti dabartinę Ukrainos valdžią. Šiuo metu ji susiduria su saugumo dilemomis visose srityse. Galima pradėti nuo vidinių problemų – pavyzdžiui, policija yra praktiškai sužlugdyta. Visuomenė ja visiškai nebepasitiki, todėl neliko legitimumo atlikti savo pareigas, visoje Ukrainoje smarkiai išaugo nusikaltimų mastas. Dalis tų nusikaltėlių yra panašūs į Maidano kovotojus: vaikšto su kaukėmis, apiplėšinėja žmones.
Taip pat Ukraina prarado ir specialiąsias policijos „Berkut“ pajėgas, kurios buvo išformuotos naujojo vidaus reikalų ministro. Todėl dalis šių pajėgų pareigūnų išvyko į Krymą ir parėmė perversmą ten įvykdžiusią valdžią. Maidano protestų metu nemaža dalis policijos ir armijos pastatų, ypač vakarų ir centrinėje šalies dalyje, buvo užimti Maidano kovotojų. Dalis jų buvo tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai, besinaudojantys esama padėtimi. Iš ten dingo nemažai ginklų, kurių nerandama iki šiol.
Iki V.Janukovyčiaus pasitraukimo į Rusiją rytinės ir pietinės Ukrainos teritorijos buvo ganėtinai ramios. Neramumai vyko tik Kijeve ir Ukrainos vakaruose, tad didžioji Ukrainos dalis gyveno stabiliai. Tačiau po V.Janukovyčiaus pasitraukimo situacija dramatiškai pasikeitė: dauguma šių regionų gyventojų teigia, kad Kijeve buvo atstovaujami V.Janukovyčiaus ir Regionų partijos, todėl valdžios nuvertimui nepritarė.
Naujosios Ukrainos valdžios padėtis yra labai pažeidžiama. Dar prieš keletą dienų buvo nemažai tuščių pozicijų, ypač susijusių su gynybos bei saugumo politika. Galima teigti, kad tai paaiškina, kodėl Ukrainos valdžia buvo nepasirengusi Rusijos karių įžengimui į jos teritoriją.
Galiausiai Maidano kovotojai iki šiol yra mobilizuoti ir mano, kad turi veto teisę valdžios atžvilgiu. Maidanas jaučia moralinę pergalę ir mano, kad turi teisę tvirtinti arba atmesti ministrų sudėtis ar naujosios valdžios priimtus sprendimus. Tai labai negera situacija, nes valdžia turi elgtis itin atsargiai, ypač turint omenyje, kad iki šiol policijos veikla nėra atkurta. Tačiau reikia pripažinti, kad valdžia elgiasi išties išmaniai: dalį Maidano kovotojų laipsniškai priskiria prie veikiančių policijos būrių, kad išmoktų deramai prižiūrėti viešąją tvarką.
Todėl Ukrainos valdžiai kyla daug iššūkių, tačiau būtina pabrėžti, kad mes turime visomis išgalėmis ją remti, nes ji šiuo metu yra vienintelė teisėta jėga.
VEIDAS: Kurią dieną galėtumėte pavadinti nulėmusia lūžį?
V.S.: Esminė pokyčių data – vasario 22-oji, kai Rusijos pozicija pernakt kardinaliai pasikeitė. Nuo tos dienos rusiški informacijos kanalai pradėjo milžinišką prieš Ukrainą nukreiptą propagandos kampaniją, skirtą pilietiniam konfliktui tarp vietos gyventojų išprovokuoti.
Ši propagandos banga pasiekė neregėtą mastą. Ji sąmoningai kiršino Ukrainos žmones, kad prasidėtų kovos tarp Vakarų ir Rytų ukrainiečių, tarp skirtingų partijų atstovų, ukrainietiškai bei rusiškai kalbančių gyventojų. Mano nuomone, tai unikalus atvejis Europos istorijoje, kurį galime vadinti naujo tipo saugumo iššūkiu. Tai nėra nei karinė, nei kibernetinė ataka, taip pat ir ne tam tikra terorizmo forma. Ši kampanija buvo skirta konkrečiam tikslui – pilietiniam konfliktui kitoje valstybėje išprovokuoti. Esu įsitikinęs, kad būtinas tarptautinio masto susirūpinimas šia nauja saugumo dilema: turi būti įvestos bausmės valstybėms, siekiančioms išprovokuoti nestabilumą tarp kitos šalies piliečių.
VEIDAS: Rusija naująją Ukrainos valdžią vadina neteisėta ir atsisako pripažinti. Kokią politiką ši turėtų vykdyti, kad stabilizuotų padėtį?
V.S.: Iš tiesų vyriausybė kol kas veikia tikrai protingai. Tačiau jai reikia rasti būdą sudaryti koaliciją su nuversta Regionų partija. Iš esmės tai jau vyksta – maždaug pusė Regionų partijos frakcijos narių Aukščiausiojoje Radoje balsuoja kartu su buvusiomis opozicinėmis partijomis, nes tik taip įmanoma suformuoti konstitucinę daugumą. Tad be šių Regionų partijos frakcijos narių nebūtų įmanoma priimti svarbiausių sprendimų, nors ji ir nėra įtraukta į vyriausybės veiklą.
Nors dabartinė valdžia laikoma „vienybės vyriausybe“, taip iš tiesų nėra, nes rytiniams Ukrainos regionams praktiškai neatstovaujama. Dabar vyriausybėje dominuoja laikinojo premjero Arsenijaus Jaceniuko Tėvynės partijos žmonės, nedidelę jos dalį užima nacionalistinės Laisvės partijos atstovai, o Vitalijaus Klyčko partijos UDAR narių joje nėra nė vieno. Tad negalima sakyti, kad tai visus ukrainiečius vienijanti valdžia. Nesu tikras, ką esant šiai situacijai derėtų daryti: išplėsti vyriausybę, paįvairinti dabartinę jos sudėtį ar laukti artėjančių pirmalaikių prezidento rinkimų.
Jei kalbėtume apie laikinąjį prezidentą ir parlamento pirmininką Oleksandrą Turčynovą, turiu pasakyti, kad jis daro labai gerą įspūdį. Pastarasis itin protingas žingsnis – paskirti kelis stambiuosius verslininkus, oligarchus, rytinių ir pietinių regionų gubernatoriais. Kai kuriems Maidano atstovams tai nepatinka, tačiau, mano nuomone, šis žingsnis labai apgalvotas. Taip užtikrinama, kad tų regionų piliečiai, kurių didžioji dalis – rusakalbiai, nesukels neramumų, nes jų regione yra jiems patikimas valdžios atstovas. Rytinių regionų žmonių mentalitetas giliai persmelktas paternalizmo, noro turėti tvirtą valdžią, ir šiuo veiksmu užtikrinamas stabilumas bent jau tuose regionuose.
VEIDAS: Kokį, jūsų nuomone, galima prognozuoti konflikto dėl Krymo scenarijų? Ar Ukrainos teritoriniam vientisumui kyla reali grėsmė?
V.S.: Turime atskirti du dalykus: situaciją Kryme ir Ukrainos konstitucinės sąrangos svarstymus. Abiem aspektais Rusijos įtaka kelia didelę grėsmę. Pirmuoju atveju Rusija įvedė kariuomenę, kuri nepriklauso Juodosios jūros laivynui, todėl negali būti Kryme. Juodosios jūros laivyno padaliniai buvo išvesti iš savo bazių – taip Rusija pažeidė tarptautinius susitarimus. Kryme taip pat suformuota nauja Rusijai lojali valdžia. Ankstesnė valdžia buvo sudaryta iš Regionų partijos deputatų ir buvo pavaldi Kijevui bei Doneckui.
Krymo valdžia pareiškė, kad nepripažįsta naujos valdžios Kijeve, ir paskelbė referendumą – pirmiausia dėl didesnės autonomijos, o vėliau – ir dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos teritorijos. Tačiau Ukrainos konstitucija neleidžia tokio tipo regioninių referendumų – jie gali būti organizuojami tik visos valstybės mastu, todėl Kryme skelbiamas referendumas yra antikonstitucinis. Bet Krymas ragina ir kitus Ukrainos regionus prisidėti prie šios iniciatyvos ir paversti Ukrainą federacine valstybe. Tai labai pavojinga situacija.
Dabartinė padėtis Kryme sudėtinga. Pavyzdžiui, Sevastopolio miestas turi ypatingą statusą: administraciškai ir politiškai jis nėra Krymo Autonominės Respublikos su centru Simferopolyje dalis; jis tiesiogiai pavaldus Kijevui, taigi yra atskiras subjektas. Krizės metu Sevastopolis atskirai nuo Krymo Autonominės Respublikos paskelbė, kad nenori būti Ukrainos dalis, ir netgi sukūrė savus policijos dalinius, nors Krymo Autonominė Respublika tą draudžia.
Jei kalbėsime apie kitus Ukrainos regionus, akivaizdu, kad Rusija mėgina pasinaudoti nestabilumu ir paversti šalį federacija. Tai nėra nauja idėja – Kremlius ją naudojo ir anksčiau, ypač per neramumus. Tai buvo siūloma ir po Oranžinės revoliucijos, siekiant suteikti daugiau teisių rytinei Ukrainos daliai. Rusija tikisi, kad ši idėja sulauks tarptautinės bendruomenės pritarimo, ir tokių pažymių esama: Vokietijos kanclerės atstovas kovo pradžioje teigė, kad Ukraina galėtų virsti federacija. Juk pati Vokietija – sėkmingai funkcionuojanti federacija.
Apskritai yra tik dvi šalys, kurias Rusija norėtų paversti federacijomis: Ukraina ir Moldova. Todėl bandoma suteikti daugiau galios tam tikruose šių šalių regionuose veikiantiems prorusiškiems politiniams lyderiams ir kliudyti centrinei valdžiai siekti vakarietiškos integracijos. Kažką panašaus jau matėme Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur serbiški regionai kliudo valstybei suartėti su ES ir NATO.
Vienas būdų pasiekti, kad Ukraina ir Moldova pasuktų federalizacijos keliu, yra inicijuoti vietinius referendumus. Kovo pradžioje vyko prorusiškos demonstracijos Donecke, Charkove ir kituose Rytų Ukrainos mietuose, per kurias reikalauta, kad tiems regionams būtų leista pasirinkti savo kelią. Jie nesiekia atsiskirti nuo valstybės, bet, kaip patys skelbia, nori „lemti savo ateitį“ – žinoma, bendradarbiaujant su Rusija.
Tai vyksta ir Moldovoje, kur prorusiškos politinės jėgos siekia inicijuoti referendumus. Ypač didelis pavojus kyla per rinkimų kampanijas: Moldovoje artėja parlamento, Ukrainoje – prezidento rinkimai.
Reikia suvokti, kad tokios „federacijos“ tebūtų butaforinės, nes esminis tikslas būtų paralyžiuoti valstybės vidaus ir užsienio politiką. Todėl Vakarai turi užkirsti kelią Rusijai, kuri siekia aktyviai įsitraukti į konstitucinės sistemos formavimo procesus Moldovoje ir Ukrainoje. Federacija negali būti išeitis.
VEIDAS: Kaip vertinate Vakarų reakciją? Tiek ES, tiek JAV lyderiai kritikuoti dėl to, kad yra pasyvūs ir nesiūlo konkrečių būdų Rusijos įtakai apriboti.
V.S.: Europos reakcijai trūksta vienybės, nes atskiros valstybės teigia skirtingus pasiūlymus: kai kurios pasisako prieš sankcijas, kitos, tokios kaip Vokietija, nenori, kad Rusijos neliktų G-8 formate, nors tai tebūtų minimali priemonė, ir pan. Vakaruose tikrai jaučiamas moralinis pasipiktinimas tuo, kas vyksta, todėl atsiveria proga paversti tai realiomis sankcijomis. Kalbu ne apie ekonominį embargą, nes yra ir kitų būdų, tokių kaip vizų draudimas ar asmeninių sąskaitų įšaldymas tiems Rusijos piliečiams, kurie tiesiogiai prisidėjo prie dabartinių įvykių. To paties imtis rekomenduočiau ir JAV.
Didesnį ir konkretesnį vaidmenį galėtų atlikti NATO. Pirmiausia reikėtų padidinti trijų Baltijos šalių bei Lenkijos gynybinius pajėgumus trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, oro policijos misija, kuri praėjusios savaitės pabaigoje buvo išplėsta atsiunčiant papildomų naikintuvų, turėtų būti vykdoma ne tik iš Šiauliuose įsikūrusios bazės, bet ir lygia greta Estijoje. Lietuvos ir Estijos konkurencija dėl vietos, kur turėtų įsikurti oro policijos misija, yra žalinga, nes reikia išnaudoti abi valstybes.
Vien to, žinoma, nepakanka. Baltijos valstybėse reikia įkurti nuolatines karines bazes ir padidinti karinių pratybų skaičių. Pratybos, įvykusios prieš kelis mėnesius, yra geras, bet nepakankamas pavyzdys, nes buvo per mažai karinių dalinių iš Vakarų ir JAV, dominavo lenkų pajėgos. Be to, valstybėms reikia peržiūrėti gynybos finansavimą ir pirmenybę teikti ne ekspedicinėms misijoms, bet nacionalinės teritorijos gynybai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. alikas alikas rašo:

    butina Baltijos salyse ikurti bazes,o VOK ir Olandijoje uzdaryti

  2. qua vadis qua vadis rašo:

    juokingiauisa, kad Olandija (geografija), turi apie 60 vienetu f -16! Neblogai? O NATO avantpostas Lietuva turi 0! Tikrai stirpus organizacijos gebejimas planuoti ir tureti strategijas. Bravo!!

  3. jonas jonas rašo:

    Amerika ir ES išprovokavo įvykius ukrainoje.Nepavyko taikiai,fašistinio pučo pagalba,įvykdė valstybinį perversmą.Dabar patys šaukia-rusai puola.Klausimas,o kodėl ukraina turi priklausyti vakarams?Gal koks referendumas buvo?Negirdėjau.Ko šikat į kelnias?Gaila 5 mljd.,kuriuos įkišot “demokratijai” su svastika stiprinti.

  4. jankis jankis rašo:

    jo čia eikia,kaip ukrainos debilai patys save išsisprogdintų

  5. senas kareivis senas kareivis rašo:

    Turi būti atnaujinta pastovus privalomas karinės tarnybos atlikimas ir ten taip ir sakoma—nacionalinės teritorijos gynybai pirmenybė ,o ne misijoms…reikia turėti visas savo kariuomenės rūšis ,o ne vien tik laukti NATO—NATO bus pilna ir savo problem įvairiuose kituose regionuose….be to ,kareivių skaičiaus trūkumas bus jaučiamas visose armijose–taip pat ir JAV…

  6. B. B. rašo:

    Tas turėjo būt padaryta antrą dieną po to, kai įstojom į NATO. Ir nereikia laukt, kol bus : “…jau per vėlu ką nors daryti.”


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...