2015 Gegužės 23

Vito Di Bari

„Ateityje dauguma daiktų taps išmanūs“

veidas.lt

TEO

 

Vizija. Lapė žingsniuoja sniegu vienodu tempu, tačiau staiga sustoja ir ilgokai klausosi. Tada šoka kasti sniego ir netrukus dantyse turi laimikį – žiurkėną. Kuo žmonija panaši į šią lapę, gilinamės su vienu žymiausių technologijų futurologų prof. Vito Di Bari.

VEIDAS: Kone kiekvieną savaitę išgirstame apie į rinką išleistas technologines naujoves, tačiau atrodo, kad neateina nieko revoliucingo. Kada liausimės žingsniuoti vienodu žingsniu ir pribręsime žaidimą keičiančioms inovacijoms? Kokios technologijos tai galėtų būti?

V.B.: Sustokime ties vienu pačiu svarbiausiu dalyku, kuris nutiks ateityje. „Login 2015“ konferencijoje „Teo Business Summit“ mano sakyta kalba vadinosi „Smartification“ – „Išmaninimas“. Žinoma, tai nėra tikras žodis. Sugalvojau jį tam, kad labiau pabrėžčiau tai, jog atkeliauja vadinamasis „Internet of Things“ – daiktų, bežmogis internetas. Dėl jo ateityje daiktai taps išmanūs.

Tai padaryti nėra sudėtinga, nes visos tam reikalingos technologijos jau yra. Reikia vos trijų dalykų, kad objektą padarytum išmanų. Pirmiausia į daiktą reikia įdėti mikroprocesorių, kad, pavyzdžiui, šis stalas galėtų apdoroti duomenis. Mikroprocesorius yra svarbiausia kompiuterio dalis, ir jei daiktas gali apdoroti duomenis, jis pats yra tarsi kompiuteris. Tada jam reikia suteikti komunikavimo įgūdžių. Kai daiktas sugeba komunikuoti, jis gali naudotis belaidžiu internetu, mobiliosiomis komunikacijomis (beje, juk Vilnius yra tarp miestų, turinčių greičiausią belaidį ryšį). Trečias dalykas, kurio reikia, yra jutikliai, kad daiktas galėtų fiksuoti ir suvokti aplinką.

Tai vadinama adaptyviomis technologijomis. Vadinasi, jeigu stalas gali apdoroti duomenis, jis ima tam tikra prasme suprasti tai, ką darau. Pavyzdžiui, jei stalas pastebi ir supranta, kad kiekvieną kartą gerdamas kavą aš paslenku puodelį į tą pačią vietą, po kurio laiko man to jau nebereikės daryti. Stalas, adaptyvi technologija, prisitaikys prie mano įpročių ir pats pastums puodelį į mano norimą vietą.

Vis dėlto, jei stalas geba apdoroti duomenis tarsi kompiuteris, gali komunikuoti su manimi ir kitais stalais, bet neturi pojūčių (negali nei užuosti, nei girdėti ir pan.), nieko nebus. Pojūčiai būtini, o jutikliai šiandien jau tapo labai pigūs. Vadinasi, už keletą papildomų eurų stalui galiu suteikti savo penkis pojūčius ir net daugiau. Kitaip tariant, galiu ne tik padaryti stalą, girdintį muziką fone, bet ir suteikti jam tiek pojūčių, kiek tik noriu, kiek manau, kad jų reikia. Labai paprastas pavyzdys: sakykime, jis galėtų žinoti, kokia temperatūra yra lauke, galėtų suvokti, kad štai šioje vietoje po valandos bus daug žmonių, ir pasiūlyti judėti kitur ar panašiai. Tokiu atveju objektas jau būtų išmanus. Visa tai įmanoma – dabartinės technologijos tai jau leidžia. Jas tiesiog reikia integruoti į objektus.

VEIDAS: Kaip manote, kaip tokias technologijas priims visuomenė?

V.B.: Nesu prieš tradicinius dalykus, bet jei galėtume turėti išmanius daiktus, kas tada norėtų turėti senuosius? Padėtis tokia pat, kaip atsiradus elektrai. Mums nebereikia naudoti žvakių, nes jas pakeitėme elektros lemputėmis. Ar manote, kad kas nors būtų norėję skalbimo lentų, jei būtų galėję turėti skalbimo mašinas?

VEIDAS: Turėdami tiek daug išmanių daiktų, turėtume ir milžiniškus kiekius duomenų. Kaip juos laikyti ir saugoti, be to, kaip susitvarkyti su tokiais iššūkiais, kaip žmogaus privatumo apsauga?

V.B.: Asmenų privatumas – iš tiesų didelis rūpestis, bet egzistuoja ir mechanizmų, kaip tai užtikrinti. Natūralu, kad plėtojamos technologijos kelia naujų iššūkių, bet abejoju, kad kas nors dėl to norėtų atsisakyti jų teikiamos naudos. Ar žinote, kaip paslaptys būdavo saugomos viduramžiais, tai yra tais laikais, kai neturėjome interneto ir negalėjome siųsti elektroninių laiškų? Sakykime, esu karalius ir noriu nusiųsti princesei žinutę, bet nenoriu, kad kiti žinotų, ką parašiau. Ką man daryti? Taigi, tais laikais jie turėdavo pasiuntinius, kurie būdavo labai trumpai nukirpti, ir slaptas žinutes rašydavo jiems ant galvų, tada laukdavo, kol užaugs plaukai, ir tik tada, kai nieko nesimatydavo per paaugusius plaukus, pasiuntinį išsiųsdavo su žinute pas adresatą. Pilyse būdavo laikomi kirpėjai, kad būtų galima perskaityti tokias žinutes. Kiek laiko užtrukdavo nusiųsti informaciją tokiu būdu?! Reikėdavo bent mėnesio! Dabar galima tai padaryti tuoj pat, tik, žinoma, paaštrėja informacijos privatumo problema.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį dėl technologijų kaitos: žinote, kad didžioji dalis miestuose tvyrančios taršos atsiranda dėl automobilių, bet ar žinote, jog praėjusio amžiaus pradžioje, tuo metu, kai buvo išrasti automobiliai, centrinėmis Londono gatvėmis vargiai buvo galima vaikščioti. Dėl ko? Dėl arklių mėšlo. Buvo tiek daug arklių, kad mano „Gucci“ batai tokio pasivaikščiojimo tikrai nebūtų ištvėrę. Sakoma, kad Londono centre kiekvienam žmogui to būtų tekę po 80 kilogramų. Tada tai buvo laikoma problema, mes dabar turime taršos problemą. Kiekviena karta turi savų rūpesčių.

Tęsiant kalbą, skaičiuojama, kad apie 42 proc. urbanistinės taršos atsiranda ne iš automobilių, važiuojančių į tam tikrą tikslą, o ieškant, kur galima tą automobilį pasistatyti. Gal Vilniuje tai padaryti ir lengviau, bet vis tiek, kai nukeliauji į miesto centrą, tai nėra jau tokia lengva užduotis. Galima įsivaizduoti, koks košmaras tai padaryti Niujorke ar Paryžiuje: tenka sukti ir sukti aplink.

Vis dėlto su technologijomis šią bėdą galima išspręsti. Kiekviena stovėjimo vieta galėtų tapti išmani jau dabar. Tereikia jutiklių, kad būtų galima matyti, kur yra laisvos vietos, o kur užimtos. Viskas veiktų taip: kai tik automobilio stovėjimo vieta atsilaisvina, tai iš karto pranešama ir visi duomenys keliauja į „debesį“, o iš jo informacija siunčiama mums, sėdintiems automobiliuose. Realiu laiku žinotume, kokia yra artimiausia laisva automobilių stovėjimo vieta. Paprastai sakant, stovėjimo vietos „kalbėsis“ su mūsų automobiliais. Žinote, kas nutiks, kai taip padarysime? Miesto tarša sumažės nuo 42 iki 8,3 proc. Technologijos gali būti naudingos planetai.

Dar pridurčiau, kad manoma, jog per trejus ateinančius metus automobiliai apskritai taps trečiuoju komunikavimo prietaisu po telefonų ir kompiuterių. Ar galite patikėti, kad automobilį naudosime kaip telefoną?

VEIDAS: Ar išmanūs daiktai labai nutolę nuo dirbtinio intelekto?

V.B.: Dirbtinis intelektas – kompiuterių evoliucijos žingsnis. Išmanūs daiktai yra sankryžoje tarp kompiuterių ir telefonų evoliucijos. Dirbtinis intelektas filmuose parodomas panašus į žmones – pamirškite tai. Atsiminkite, kad yra vienas dalykas, kuriuo mes, žmonės, skiriamės nuo gyvūnų: mes vieninteliai galime naudotis įrankiais – niekas kitas negali konstruoti daiktų, kuriais palengvintų sau gyvenimą. Bet kokios technologijos būtent tai ir yra – įrankiai. Kartais žmonės technologijomis naudojasi taip, kad jų gyvenimas tampa apgailėtinas. Vis dėlto jos gali padaryti jį ir daug lengvesnį.

VEIDAS: Daiktų interneto koncepcijoje minima ir tai, kad gyvūnai bei žmonės taip pat galėtų būti sujungti į bendrą tinklą, kaip ir negyvi daiktai. Ar tai protinga? Kokį potencialą tai turėtų?

V.B.: Mes jau ir taip esame sujungti. Galime skambinti, siųsti vieni kitiems žinutes ar elektroninius laiškus. Vienintelis skirtumas būtų tas, jog imtume naudoti pažangesnius būdus susijungti į bendrą tinklą. Anksčiau apsikeitus telefonų numeriais buvo galima skambinti tik iš namų, nes telefonas buvo pritvirtintas laidais prie sienos. Dabar gali paskambinti eidamas gatve, nes turi mobilųjį telefoną, o vieną dieną mums nereikės nė mobiliojo telefono: tarkime, galėsime surinkti numerį ore, nes turėsime savo kūne tam tikrą mikroschemą.

Daiktai juk yra dėl mūsų. Čia kaip Alexandre’o Dumas „Trijuose muškietininkuose“: pagrindinis knygos veikėjas yra d’Artanjanas, o jo nėra pavadinime. Taigi kaip galima kalbėti apie daiktų internetą, išmetant žmones? Vis dėlto kaip humanistinis technologas manau, jog visos technologijos turėtų būti aplink mus, kad tarnautų mums, pagerintų mūsų gyvenimo kokybę, o jei to nedaro – mums jų nereikia.

Kol vienas „Apple“ įkūrėjų ir vadovas Steve’as Jobsas dar buvo gyvas, dirbau su juo prie projekto, kurio metu kūrėme išmaniuosius ateities objektus. Jo planas buvo pirma paleisti išmanųjį laikrodį „iWatch“, kas kaip tik dabar ir vyksta, ir dirbti prie ateities daiktų. Aš dirbau prie „iKitchen“. Ši virtuvė buvo įrengta kaip paprasta namų virtuvė, tik buvo kaip didžiulis planšetinis kompiuteris. Galėjai liesti įvairius virtuvės paviršius ir iš karto gauti, pavyzdžiui, muzikos grojaraščius, patiekalų receptus, taip pat galėjai kur nors išeiti, o tuo metu pati virtuvė prižiūrėjo, kad maistas būtų gaminamas tinkamai. Taigi dirbome eksperimentuodami, kaip skirtingus objektus galime padaryti išmanius. Žinoma, kol kas tai tik projektas. Paskui Steve’as mirė ir viskas ėmė vykti chaotiškai. Vis dėlto jis buvo tikras vizionierius.

Beje, jis man kartais sakydavo, ko tada nesupratau: „Mes nesiliaujame gyventi kitų gyvenimo.“ Geriau pagalvojus, tai tiesa: juk žiūrime televizijos žaidimus, kai norime, kad būtų smagu; kai norime išgirsti pasikeitimą nuomonėmis, įsijungiame pokalbių laidą; norime nuotykių – įsijungiame filmą… Mes vis žiūrime, kaip gyvena kiti žmonės, užuot gyvenę patys. Taigi, nors mums patinka iššūkis tobulinti technologijas, perkelti jas į aukštesnį lygį, bet negalime būti jų pavergti. Tai yra pasyvu, o mes neturėtume būti pasyvūs – turime tik vieną gyvenimą. Kitaip tariant, naujų technologijų užduotis yra padėti man išlaisvinti daugiau mano laiko, o ne užimti jį.

VEIDAS: Ar gerai supratau, kad jei daiktų internetas sujungtų ir žmones, tai daugiausia būtų susiję su komunikacija tarp jų?

V.B.: Daugiausia, bet nebūtinai. Pavyzdžiui, didelis potencialas yra sveikatos apsaugos srityje. Vadinasi, jei kalbame apie ryšius tarp žmonių, tai pirmiausia susiję su bendravimu, o jei kalbame apie santykį tarp žmogaus ir jo kūno, tai galėtų būti, tarkime, mažutis prietaisėlis, galintis patekti į organus, pamatyti, ar kas yra blogai, ir, jei reikia, iškart paleisti vaistus.

Taip, pasaulis keisis, tačiau dalykas, kurio žmonės dažnai nesupranta, – kad jis jau yra stipriai pasikeitęs. Praeities pokyčiai priimami kaip natūralūs. Taip pat linkstama žiūrėti į neigiamus pokyčių aspektus – turime daug automobilių ir jų keliamą taršą. Tai tiesa, na, bet anksčiau turėjome arklius. Nenorite nei arklių, nei mašinų? Gerai, kuriamos naujos mašinos, kurios išspręs tas problemas, tačiau žinote, kas tada atsitiks? Jos sukurs naujų problemų. Gal prie to artėjame, bet kol kas nėra nieko tobulo.

VEIDAS: Kaip prognozuotumėte, ar tobulėjančios technologijos bus pajėgios išspręsti šiuo metu pasauliui aktualias problemas?

V.B.: Mano vizija, mano filosofija yra paprasta: noriu padaryti viską, ką galiu, kad savo vaikams palikčiau geresnę planetą, negu radau. Manau, visi turėtume bandyti suprasti, kaip galime tai padaryti. Kol kas mes sistemingai griauname šią planetą. Aš pats daug dirbu su miestais, su tuo, kas vadinama emociniais miestovaizdžiais, ir suprantu, kad turime grįžti prie emocijų. Tai labai paprasta: to, kas iš tikrųjų yra vertinga, negalima nusipirkti už pinigus. Ekonomika nemėgsta to, ko negalima pakeisti pinigais. Aš slepiu technologijas, jų niekada nesimato (naudoju pažangias naujos kartos technologijas, bet paslepiu jas daiktuose). Esu labai humanistinis technologas ir noriu, kad technologijos padėtų žmonėms sugrįžti prie to, kokie jie iš tiesų yra.

VEIDAS: Kaip manote, ar tokia nedidelė šalis kaip Lietuva gali sėkmingai įšokti į ateities technologijų kūrimo ir plėtros traukinį?

V.B.: Atkeliavęs čia pamačiau technologinę šio miesto, Vilniaus, viziją. Tai mano asmeninė nuomonė, bet, patikėkite, žinau, ką sakau. Vilnius yra tobula vieta tapti gyvenamąja laboratorija, kur būtų galima eksperimentuoti, koks turėtų būti ateities miestas. Galiu apie tai kalbėti, nes esu daręs įvairių projektų visame pasaulyje.

Pirmiausia gerai, kad šalies sostinė yra palyginti mažas miestas. Gyvenamosios laboratorijos negali sėkmingai sukurti didelėje teritorijoje, nes kiekis nužudo eksperimentus. Šiuo metu yra vos keletas vietų, kuriose bandoma eksperimentuoti kuriant ateities miestą: Barselonoje, Londone, Singapūre… Pabrėžtina, kad jose visose tam panaudojamas ne visas miestas, o tik nedidelė jo dalis. Panašiai toks yra visas Vilnius, todėl situacija tam tobula, procesus būtų galima nesunkiai suvaldyti.

Antra, dėl daiktų interneto. Esminis „išmaninimo“ veiksnys yra ryšys, o jūsų interneto ryšys labai greitas, todėl galite suteikti ateities miestui gyvybingumo. Jei interneto ryšys yra lėtas ir viskas negali vykti realiuoju laiku, nieko neišeis. Sakykime, automobilis manys, kad stovėjimo vieta yra laisva, nors ji jau bus kieno nors užimta. Jei nėra greito interneto ryšio ar „debesis“ nėra pakankamai didelis, negalima suvaldyti didelių duomenų kiekių.

Trečia, drąsiam eksperimentui reikia kovotojų kartos – atvirų verslininkų be prietarų. Tam tikra prasme jūs „perkraunate“ šią šalį nuo ankstesnės patirties, o verslas save išranda iš naujo.

Ketvirta, Lietuvos minusas yra ir pliusas: esate nedidelė šalis, neturite daug gamtinių išteklių, todėl neišgyvensite konkurencijos sąlygomis orientuodamiesi tik į vidinę rinką. Jums reikia eksportuoti. Jei pasiryžtumėte eksperimentui pastatyti ateities miesto laboratoriją, galėtumėte daug ko išrasti, sukurti, ką vėliau parduotumėte pasauliui.

Penkta priežastis – turite daug žadančią jaunąją kartą. Daug jaunuolių keliauja į užsienį – žinau, nes sutikau jų daugybėje vietų ir jie buvo tarp geriausių tokiose kompanijose, kaip „Google“, „Amazon“. Ar ketinate išsiųsti į užsienį visus savo geriausius vaikus? Duokite jiems priežastį sugrįžti, kad galėtų didžiuotis tuo, ką daro. Sukūrus ateities miesto laboratoriją šie vaikai sugrįžtų, nes tik čia galėtų daryti kai ką svarbaus visam pasauliui.

Galiausiai jūs, lietuviai, esate įpratę daryti dalykus, neturėdami beveik nieko, tačiau visada rasdavote būdų, kaip išsisukti. Esate užsispyrę. Būtent tokie žmonės gali sukurti kažką svarbaus. Pažiūrėkite į mus, italus. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų padėtis buvo panaši kaip dabar jūsų ir mums reikėjo „perkrauti“ šalį. Mes taip pat turėjome mažai gamtinių išteklių, tačiau irgi buvome įpratę kurti dalykus, beveik nieko neturėdami, kaip ir jūs. Ką gi tada padarėme? Jūs esate labiau užsispyrę, o mes buvome kūrybingesni, todėl pasukome į madą, baldų, automobilių dizainą. Kitos šalys turėjo medžiagų, o mes tapome dizaineriais, kūrėjais ir pakeitėme žmonių skonį.

Vaiva Sapetkaitė

Apie ekspertą

Vienas žymiausių pasaulyje technologijų futuristų (greta Johno Naisbitto ir Alvino Tofflerio), inovatorius prof. Vito Di Bari pasitelkia mokslinius metodus, kad atpažintų ateinančių 5–15 metų technologijų tendencijas, ir pasinaudoja tuo, kad išplėtotų kūrybiškus sprendimus, pagrįstus naujos kartos technologijomis, naujomis medžiagomis. Technologijų futuristo teigimu, per šį laiką įsitvirtins daiktų internetas. Jis šią inovaciją pažįsta ne tik iš teorinių apmąstymų – yra prie tokio projekto dirbęs kompanijoje „Apple“. Jo sritis buvo išmanioji virtuvė – „iKitchen“.

V.Di Bari yra išleidęs vienuolika knygų apie ateities inovacijas. „The Financial Times“ jį yra pavadinęs naujuoju Europos inovacijų guru, na, o Nobelio ekonomikos premijos laureatas Kennethas Arrow yra pasakęs: „Vito Di Bari konstruoja svajones. Galimas svajones, pagrįstas konkrečiais faktais.“

Įdomu tai, kad vienas garsiausių pasaulio futuristų savo kelią pradėjo visai ne nuo technologinių mokslų, o nuo filologijos, negana to – senosios literatūros studijų, per kurias nagrinėjo graikų, lotynų, taip pat viduramžių rašytojų darbus. Jo ankstyvoji karjera daugiausia buvo susijusi su inovacijų kūrimu komunikacijų srityje, o vėliau pasisuko prie produktų dizaino ir urbanistinių projektų vykdymo.

V.Di Bari jau 20 metų dėsto inovacijų dizainą ir vadybą, yra konsultavęs daugybę įmonių dėl jų strategijos, ryšių technologijų ir produktų dizaino. Jis yra Milane (Italija) vykstančios parodo „Expo 2015“ inovacijų dizaineris, taip pat yra buvęs Tarptautinio multimedijos instituto vykdomuoju direktoriumi UNESCO.

Futuristas daug bendradarbiauja su žiniasklaida, pavyzdžiui, šiuo metu rašo „Harvard Business Review“, technologijų žurnalui „Wired“ ir kitiems.

Šaltinis: vitodibari.com

Apie daiktų internetą trumpai

Daiktų, arba bežmogio, interneto („Internet of Things“) koncepcija orientuota į išmaniuosius tarpusavyje internetu sąveikaujančius įrenginius (o galbūt net gyvūnus ar žmones). Taigi viskas veiktų taip: kiekvienas šaldytuvas, dulkių siurblys, žoliapjovė, laikrodis ar net automobilis turėtų aplinkos jutiklius, tam tikrus unikalius identifikatorius ir nedidelius prietaisėlius su galimybe jungtis prie interneto. Kiekvienam jų kas sekundę kilobaitais ar net megabaitais būtų siunčiami duomenys. Kadangi atminties tokie prietaisai patys neturėtų, visi duomenys veikiausiai būtų saugomi „debesyje“. Skaičiuojama, kad jau 2020-aisiais pasaulyje bus 50 mlrd. tokiu būdu sujungtų prietaisų.

Nors idėja nėra nauja, tačiau tik šiuolaikinės technologijos suteikė jai gyvybingumo. Tam išsiplėtoti leido išpopuliarėjęs internetas, ištobulintos ir atpigusios belaidės technologijos, mikroelektromechaninės sistemos, jutikliai.

Tiesa, tai kelia ne tik didelį entuziazmą, bet ir nerimą dėl tokių iššūkių, kaip duomenų privatumas ar jų saugojimo atsakingumas.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...