2015 Vasario 04

Benediktas Vanagas: „Nemaža bėda ta, kad esu žmogus-orkestras“

veidas.lt

 

„Kiekviena svajonė turi savo kainą. Didžiausias klausimas, ar esi pasiruošęs ją sumokėti“, – įsitikinęs vienas žymiausių Lietuvos automobilių lenktynininkų.

Vaiva Sapetkaitė

Sekinantis karštis ir kylančios Atakamos dykumos dulkės. Nuolatinis nuovargis, skaudami raumenys, įtampa ir nepertraukiamas žvilgsnis į lygesnį žemės ruožą, kuris čia vadinamas keliu. Taip pat didžiulis greitis ir niekada nedingstanti rizika, kad padaryta klaida gali kainuoti vienuolikos mėnesių pasirengimo darbą…

Dakaro ralis tikrai nėra maloni kelionė, tad kodėl čia kasmet susirenka gausybė automobilių, sunkvežimių, keturračių ir motociklų vairuotojų daugiau nei iš pusės šimto skirtingų šalių, ir tik mažiau nei pusei jų pavyksta finišuoti po šio dviejų savaičių iššūkio?

Lietuviai dėl Dakaro pametė galvas

Vargu ar dar prieš keletą metų buvo galima įsivaizduoti, kad tiek daug lietuvių pames galvas dėl kitame žemyne, kažkur Argentinoje, Bolivijoje ir Čilėje, vykstančio Dakaro dykumų ralio. Prie to prisidėjo ir žavaus lenktynininko Benedikto Vanago bei jo šturmano Andrejaus Rudnickio ekipažo laimėjimai – esami ir laukiami.

Šiemet B.Vanagas Dakare dalyvavo jau trečią kartą, ir nors pateko į nepavydėtiną situaciją, kai ralį teko baigti su kelių rankos kaulų lūžiais, trečias kartas nemelavo – pasiektas geriausias visų laikų lietuvių rezultatas.

2013 m. džiaugėmės, kad B.Vanago ekipažui apskritai pavyko finišuoti Dakaro ralyje ir užimti 64 vietą, 2014 m. su pasimėgavimu stebėjome, kad bendroje įskaitoje jis pasirodė dvigubai geriau ir atsidūrė 35 vietoje. Šiemet jis jau buvo vertas 24 vietos, na, o mes linguojame galvas, pamąstydami, kad jei ne ta nelaiminga lūžusios rankos istorija, tikriausiai matytume B.Vanagą ir A.Rudnickį geriausiųjų dvidešimtuke.

Kad jie tam turi parako, matėme – juk 11-ajame Dakaro ralio etape Vyčiu papuoštas automobilis atkakliai lipo ant kulnų lyderiams ir finišavo ketvirtas.

Nenuostabu, kad tokia dinamiška istorija gausybės lietuvių buvo akylai sekama tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose. Jei kas nors tuo metu būtų atlikęs apklausą, dėl ko didžiuojuosi būdamas lietuvis, tikriausiai daug kas būtų susimąstę apie per smėlio kopas besiritančius B.Vanago bei A.Rudnickio ir Antano Juknevičiaus bei Edvardo Duobos ekipažus.

Vis dėlto pats B.Vanagas šio jį užklupusio dėmesio nesureikšmina, vertindamas tai gana filosofiškai. Nors tai padrąsina ir patvirtina, kad judama teisinga kryptimi, lenktynininkas puikiai supranta, kad tai laikina ir, Dakaro karštinei atslūgus, atslūgs ir šis dėmesys. Bent jau iki kitų metų. Gal tai ne taip ir blogai, nes kol kas B.Vanago darbotvarkė perpildyta – tenka bėgioti iš vieno susitikimo ar renginio į kitą.

„Tiesą sakant, nesu tas žmogus, kuris mėgtų patirti daug dėmesio. Tiesiog suvokiu, kad tai neišvengiama žaidimo dalis. Priimu jį tik todėl, kad šitaip galiu suteikti tam tikro džiaugsmo žmonėms, – atskleidžia sportininkas. – Tai, kad Dakare didžiąją komandos dalį sudarė žmonės, dirbantys su komunikacija, buvo iš pagarbos mūsų auditorijai. Vien socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje yra per 100 tūkst. besidominčiųjų tuo, ką veikiame, todėl, manau, būtų buvę nepagarbu nesidalyti informacija.“

Svarbios ne tik sportinės ambicijos

Viskas, ko gyvenime ėmėsi B.Vanagas, pirmiausia buvo įkvėpta ambicijų. Taip pat ir Dakaras. Nors jos niekur nedingsta ir dėl sportinių rezultatų lenktynininkas tebėra pasirengęs iškęsti bei įveikti labai daug, tai tėra tik dalis platesnio požiūrio tiek į patį lenktyniavimą, tiek į tai, ko tuo siekiama. Taigi dalyvavimas tokiame puikiai išreklamuotame iššūkyje, kaip Dakaro ralis, ar kitose svarbiose ir sudėtingose lenktynėse ne tik leidžia įgyti patirties ir sustiprėti kaip sportininkui, bet ir suteikia galimybę daugybei žmonių ištransliuoti svarbių žinių.

„Pavyzdžiui, manau, kad mūsų tauta tikrai puiki, turinti labai daug įvairiausių gebėjimų. Deja, dažnai ji nėra tinkamai motyvuota ir tarsi skendi tam tikrame dumble. Tikiuosi, kad mes su savo svajonėmis ir rezultatais galime paskatinti ją nusipurtyti nuo savęs bent truputėlį to dumblo ir imti daryti kažką daugiau. Aš žvelgiu į tai, ką darau, kaip į motyvavimo priemonę, galimybę parodyti, koks yra tikrasis lietuvis, – aiškina B.Vanagas. – Noriu parodyti, jog nereikia niurzgėti, kad esame maža tauta, nes vis vien galime padaryti labai reikšmingų, net unikalių dalykų. Tik dėl to reikia imti judėti ir būti pasiruošusiems sumokėti kainą.“

Jam tikras lietuvis yra savo srities profesionalas, prieš akis turintis aiškią kryptį ir atkakliai siekiantis savo tikslų. Jis ir pats ne kartą įsitikino, kad turint aiškią kryptį ir nestokojant atkaklumo galima pasiekti bet ko. Nebuvo nė vienos svajonės, kuri nebūtų išsipildžiusi. Žinoma, sportininkas pakartoja anksti supratęs, kad viskas gyvenime turi savo kainą.

„Prieš porą metų kalbėjausi su vienu žurnalistu ir jis man pasakė: „Benediktai, daug žmonių norėtų gyventi tavo gyvenimą ir būti tavo vietoje.“ Tuo metu man galvoje tarsi užsidegė lemputė: suvokiau, kad jie gal ir norėtų turėti tokį gyvenimą kaip mano, bet ar norėtų mokėti kainą, kurią aš moku, – didelis klausimas“, – dėsto B.Vanagas, pridurdamas, jog iš šono viskas gali atrodyti kur kas paprasčiau, nei yra, nes norėdamas įgyvendinti savo siekius jis turėjo daug ką paaukoti, gyventi tuo, ką daro, ir nepaliaujamai eikvoti energiją, kad tik judėtų pirmyn.

Nors daugelis žmonių mano, kad vykstant lenktynėms sportininkas atlieka didžiausią darbą, tai netiesa. Lenktynės tik vainikuoja ilgą ir varginantį parengiamąjį darbą. Vadinasi, tie sportininkų išbandymai, kuriuos per lenktynes stebi gerbėjai, tėra ledkalnio viršūnė.

Tarkime, organizaciniai darbai rengiantis 2016 m. Dakaro raliui jau vyksta. Tiesą sakant, jie jau buvo prasidėję B.Vanagui dar nestartavus 2015 m. lenktynėse. Kadangi tai sudėtingas procesas, jei viską nori padaryti gerai, vienų metų neužtenka. „Jei kas nors mano, kad dešimt mėnesių yra pakankamas laiko tarpas pasiruošti Dakarui, tai ta komanda tikrai neužims aukštesnės nei 50-os vietos“, – tvirtina sportininkas.

Kaip pripažįsta B.Vanagas, kadangi jis yra labiausiai suinteresuotas kuo geresniu rezultatu, neretai ima panašėti į žmogų-orkestrą, stengdamasis viską sužiūrėti, o tai, žinoma, reiškia nuolatinį didelį krūvį.

O ar niekada nebuvo kilę noro viską mesti ir pasirinkti lengvesnį, stabilesnį gyvenimo kelią su mažiau išbandymų?

„Matyt, aš visada stipriai tikėjau tuo, ką darau. Jei žinai, kur eini, pašalinių minčių nekyla, – paaiškina lenktynininkas ir pateikia pavyzdį, kodėl tai yra taip svarbu: – Dabar visi kažkur nuolat skubame. Įsivaizduokite, jei mūsų gyvenimas būtų dangoraižis: mes lekiame į jį, bėgame laiptais aukštyn, o kažkuriuo momentu (ir taip atsitinka daugeliui žmonių) apsidairę suprantame, kad dangoraižis – ne tas, kurio mums reikia. Vadinasi, tai, ką darei, buvo nereikalinga, ir turi nusileisti į apačią, kilti į kitą dangoraižį.“

B.Vanagas pabrėžia, kad turėti kryptį – kur kas vertingiau, nei planuoti. Susikurti ilgalaikiai planai vis vien sugrius, na, o turėdamas išsigrynintą kryptį, savo švyturį tolumoje, pakeliui sutikęs kliūtį rasi, kaip ją įveikti, nesvarbu, ar pasirinksi ją apeiti, ar pramušti kiauriai, ar perplaukti, ar pasikasti.

Pasak lenktynininko, nėra taip svarbu, ką veiki gyvenime, – kur kas svarbiau principai, kuriais vadovaujiesi tai darydamas. Net jei nebūtų lenktynininkas, esą veikiausiai vis vien laikytųsi tokio požiūrio.

„Turiu puikų pavydį iš kitos srities – savo tėtį, žymų Lietuvos chorvedį Juozą Vanagą. Tai žmogus su begaline aistra tam, ką daro, ir šiuo požiūriu jis gyveno lygiai taip pat kaip aš, nors yra visai iš kitos srities, – sako B.Vanagas. – Dabar, kai nutiko ta istorija su mano ranka, išgirdau pasakojimą, kad vienoje Dainų šventėje tėčiui teko diriguoti sulaužytu raktikauliu. Diriguoti jis pradėjo viena ranka, bet baigė dviem. Kai jo paklausė, ar neskaudėjo, jis atsakė, kad kai dirigavo, neskaudėjo. Manau, esame užsikasę tam tikrų įsitikinimų pasaulyje. Ribos svarbios tik tiek, kiek jas pieši galvoje. Savo ribas galima peržengti, jei tik yra aistros.“

Pinigai svarbūs, bet ne svarbiausi

Kad ir koks stiprus sportininkas būtum, daug ką lemia žemiški dalykai. Tarkime, pinigai. Dabartinis B.Vanago ekipažo automobilis atsiėjo apie 400 tūkst., o visos Dakaro ralio išlaidos sudarė 800–900 tūkst. eurų.

„Sakykime, Dakare, žymiausiose tokio tipo lenktynėse pasaulyje, dalyvauja Benediktas Vanagas ir koks nors Krzysztofas Hołowczycas, lenktyninkas iš Lenkijos, beje, šiemet atvažiavęs trečias. Natūralu, kad man Lietuvoje surinkti 100 tūkst. eurų yra taip pat sudėtinga, kaip jam Lenkijoje surinkti milijoną eurų, nes Lenkijoje gyvena 39 mln. gyventojų, o mūsų tėra trys milijonai. Vis dėlto, nors šalies dydis potencialiai nusako, kaip gerai gali pasiruošti, Atakamos dykumai nesvarbu, iš kur tu esi“, – niuansus paaiškina sportininkas ir prideda, kad dėl to partnerių ieško jau ne tik tarp Lietuvos, bet ir tarp užsienio įmonių.

Dar nedrąsiau pasidaro, kai paminimi skirtumai tarp privačių ir vadinamųjų gamyklinių komandų. Pasirodo, vienam ekipažui skiriamos lėšos gali skirtis ne keletu, bet net dešimtimis kartų. Negalima neįvertinti ir to, kad gamyklinė komanda yra ypač gerai valdoma organizacija, kurioje surinkti geriausi reikalingi specialistai, daug investuojama į sportininkų tobulėjimą, procesų tobulinimą. Tuo metu privačios komandos dažnai neturi tiek gebėjimų, dėl to ten viskas vyksta kur kas chaotiškiau. O lenktynes, kaip pabrėžia B.Vanagas, laimi ta komanda, kuri geriausiai susitvarko su daugiausiai detalių ir pavyzdingiausiai atlieka namų darbus.

Vis dėlto Dakaras yra per daug sudėtingas projektas, turintis daugybę niuansų, tad net gamyklinės komandos iš pradžių tikriausiai nepasieks įspūdingų rezultatų (geras šių metų pavyzdys – gamyklinė „Peugeot“ komanda).

Tik kaupdamas patirtį ir po truputį analizuodamas situaciją gali tapti geresnis. „Pirmas Dakario ralis buvo vienas sudėtingiausių išbandymų mano gyvenime. Tikrai dariau labai daug klaidų, bet kartu gavome didžiausią įmanomą informacijos kiekį“, – prisimena lenktynininkas.

Neabejotiną pažangą rodo tai, kad B.Vanagui ir A.Rudnickiui jau teko pasigalynėti su pačiais stipriausiais Dakaro dalyviais. O kaip šie reagavo į tokius išsišokėlius? Pasak B.Vanago, kai suvoki, kas iš tiesų yra Dakaro ralis, imi gerbti savo varžovą ir netgi džiaugiesi sulaukęs daugiau konkurencijos. Juk čia niekas nevažiuoja lengvai laimėti (tam galima dalyvauti vietinėse kaimo lenktynėse) – į Dakarą visi susirenka kovoti dėl sunkiausios įmanomos pergalės. Čia vidutinybėms ne vieta. Nors 80 proc. dalyvių yra lenktynininkai mėgėjai, tai nereiškia, kad jie nėra stiprūs. „Susirenka arba geriausi pasaulio pilotai, arba sėkmingiausi pasaulio verslininkai, kurie gali sau tai leisti, arba didžiausi avantiūristai. Bet kuriuo atveju čia daugiausia dalyvauja stiprios asmenybės. Paprasti žmonės į Dakarą nevažiuoja“, – patikina B.Vanagas.

Pasak jo, čia nenugali ir dažnai apskritai nefinišuoja jauni lenktynininkai. Tai toks išbandymas, kuriam būtina gyvenimiška patirtis, tad esantys priekyje yra verti savo pozicijos, nes iki to yra nuėję ilgą kelią ir sukaupę nemažai vertingos patirties. „Man 37-eri, ir esu vienas jauniausių pilotų lenktynėse“, – pabrėžia B.Vanagas.

Ekstremalumas įveikiamas įgūdžiais

Vykstant Dakaro raliui ekipažai dvi savaites praleidžia mažoje erdvėje pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kokias tik galima sugalvoti. Lenktynėse užduotas ritmas taip pat neleidžia atsipalaiduoti. Nors trasos paviršius sudėtingas, B.Vanagas pastebėjo, kad teko važiuoti net 191 km/h greičiu.

Antra vertus, jis pabrėžia, kad pats greitis nežudo, ir važiuoti 200 km/h žvyrkeliu gali būti kur kas saugiau, nei 40 km/h verčiantis per kopų viršūnes. Žinoma, jei turėsi reikalingų žinių, didelio pavojaus nebus. „Žiūrint iš šono, tai gali atrodyti pavojinga, bet jei prie vairo žmogus, žinantis, ką daro, nieko pavojingo nėra. Man sako, kad užsiimu ekstremalia veikla, o mano supratimu – tai yra kažko darymas neturint reikiamų žinių. Kai lenktyniauju, aš dirbu savo darbą ir kol žinau, ką darau, nematau jokio ekstremalumo“, – savo požiūrį apibendrina sportininkas.

O kas laukia toliau? Dėl lūžusių rankos kaulų B.Vanagas negalės treniruotis tris mėnesius – ką tai gali reikšti 2016 m. Dakare? „Mes visada darome geriausiai, kaip tuo metu galime. Kada būsime verti nugalėti, taip ir padarysime“, – teigia lenktynininkas.

 

Svarbiausi B.Vanago laimėjimai

B.Vanagas automobilių sportu profesionaliai užsiima jau daugiau nei du dešimtmečius. Jis yra universalus sportininkas, pasiekęs gerų rezultatų ralio, ralio maratonų, žiedinių lenktynių ir bekelės varžybose.

Žymiame bekelės maratone „Ladoga Trophy“ net dvejus metus iš eilės užėmė antrą vietą.

2012 m. Pasaulio ralio čempionato (WRC) Švedijos etape iškovojo ketvirtą vietą klasėje ir 27 vietą bendroje įskaitoje.

2013 m. 1000 kilometrų lenktynėse Palangoje pasiekta pirma vieta absoliučioje įskaitoje.

2014 m. pelnė Kūno kultūros ir sporto departamento apdovanojimą „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

Dakaro ralyje B.Vanagas dalyvavo tris kartus ir nuosekliai gerino rezultatą: 2013 m. pradėjęs nuo 64 vietos bendroje įskaitoje, 2014 m. šoktelėjo į 35-ą, o šiemet – į 24-ą.

Apie Dakaro ralį

Dakaro ralio istorija prasidėjo dar 1978 m. Iš pradžių lenktynininkai keliaudavo nuo Prancūzijos sostinės Paryžiaus iki Senegalo sostinės Dakaro, tačiau dėl saugumo ralio maratonas nuo 2009 m. perkeltas į Pietų Ameriką. Šiemet daugiau nei 400 startavusių motociklų, keturračių, automobilių ir sunkvežimių ekipažų, atstovavusių net 53 tautybėms, teko įveikti apie 9 tūkst. kilometrų Argentinos, Čilės ir Bolivijos žemėje. Automobilių kategorijoje geriausiai pasirodė Kataro sportininkas Nasseras Al-Attiyah, sunkvežimių – rusas Ayratas Mardeevas motociklų – ispanas Marcas Coma, keturračių – lenkas Rafałas Sonikas.

Dažniausiai apie 80 proc. dalyvių sudaro neprofesionalūs lenktynininkai. Daugiau nei pusė jų nesugeba pasiekti finišo. Kiekvienais metais Dakaro ralis sutraukia apie 4–5 mln. žiūrovų auditoriją.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...