2016 Balandžio 10

#Veidoarchyvas

Miesto vizija – detalus planavimas ir realus įgyvendinimas

veidas.lt

 

Urbanistika. Vakarų Europos miestai, jau seniai išsikėlę ambicingus urbanistinius planus, juos nuosekliai ir planingai įgyvendina, svajones paversdami realybe. Deja, Lietuvoje, architektų teigimu, iki šiol dar nė vienas miestas nėra parengęs tikros vizijos, miestai turi tik jų užuomazgas. Lietuvoje miesto plėtros perspektyva – dar gana naujas dalykas.

„Olandija turi seniausias urbanistines tradicijas, todėl atvykus čia jaučiamas labai didelis kontrastas: pas mus viskas vyksta dar spontaniškai ir chaotiškai“, – teigia urbanistai Tadas Jonauskis ir Justina Muliuolytė, įmonės PUPA steigėjai. Jie penkerius metus mokėsi ir dirbo Olandijoje, ten įkūrė PUPA („Public Urbanism Personal Architecture“ trumpinys). Jau dveji  metai, kai PUPA veikia Vilniuje. Save jaunieji specialistai vadina novatoriška urbanistų komanda, dirbančia su urbanistiniais projektais ir bandančia pritaikyti tai, ką išmoko Olandijoje.

PUPA jau turi svarių įvertinimų – tai pirmoji vieta tarptautiniame konkurse „Europan“. „Pradžioje, kai visiems šnekėjome, kad kuriame ir norime kurti miestų vizijas, visi į mus žiūrėjo kaip į neaiškius žmones, nesuprasdami, kas ta vizija“, – tokia, pasak urbanistų, buvusi jų darbo pradžia.

Pašnekovai teigia, kad skirtumai tarp Vakarų Europos ir Lietuvos miestų atsiskleidžia pradėjus dirbti, nors išoriškai juos taip pat galima pamatyti, nes jei išvažiuoji į bet kurį Europos miestą, žinoma, ne buvusio Rytų bloko šalių, iš karto matai, kad yra kažkokia bendra tvarka. Gali pastebėti tarp šalių vyraujančius skirtumus, bet vis tiek viskas atrodo valdoma.

„Technokratinėje miestų valdymo, vizijos kūrimo kultūroje, kai viskas daroma dėl praktiškumo, pragmatiškumo, tai sukuria keistų vietų, keistų sprendinių, atsižvelgiama tik į vieną kažkurį aspektą, o kiti aspektai, paprastai socialiai teisingi, atsakingi dalykai, kaip gyvenimo aplinkos gerovė, lieka pamiršti ir apie juos nėra kalbama“, – sako T.Jonauskis. Nėra siekiama ambicingesnių planų, dėmesys skiriamas tik šios dienos problemoms, pavyzdžiui, stengiamasi lopyti duobes, spręsti automobilių aikštelių, spūsčių klausimą ir panašiai.

Problemų pas mus, pašnekovų teigimu, nėra daugiau nei Vakarų Europos šalyse, žmonės ten tokie patys, pinigų visiems projektams taip pat nepakanka, vienintelis skirtumas – planavimo kultūra, tam tikras pasitikėjimas savivaldybėmis, miestų planuotojų darbu. Tas pasitikėjimas laikui bėgant yra labai padidėjęs, nes kai miestai sistemingai siekia užsibrėžtos vizijos, ją ir pasiekia. „Vakarų Europos miestai turi išsikėlę ilgalaikes vizijas, o Lietuvoje ne tik bendrų miesto vizijų, bet ir atskirų teritorijų nėra“, – teigia pašnekovai.

Jų nuomone, Lietuvoje labai sunku įgyti pasitikėjimą, nes visi viskuo abejoja, vyrauja toks pesimizmas, kad esą galima tik užsienyje, bet ne čia. Iš tikrųjų, pasak J.Muliuolytės, žmonės visur panašūs, reikia tik noro.

Žinoma, pas mus per 20 metų daug kas keitėsi, Lietuvoje nėra tinkamos įstatymų bazės, įstatymais nėra apibrėžta, kad miestai privalo turėti viziją. Yra tik bendrasis planas, galima sakyti, žemės panaudojimo, o ne ambicijų, vizijų planas. Čia ir būtų didžiausias skirtumas. Strateginis miesto plėtros planas yra privalomas, tik jis daugiau parengtas per finansinę prizmę, to plano rengėjai dažnai net architektų savo komandoje neturi. Tas planas retai kada būna susietas su erdvine struktūra, su gyvenimo aplinkos kokybės gerinimu – būna tiesiog suplanuoti biudžeto pinigai, ką, kaip ir kur reikėtų daryti, pavyzdžiui, kurią gatvę sutvarkyti, kokias paslaugas užtikrinti ir panašiai. Taigi dažnai strateginis planas – tik skambus pavadinimas.

T.Jonauskis miesto viziją apibūdina kaip ambicijų planą, kuriame susieti įvairūs aspektai – ekonominiai, kultūriniai, socialiniai, erdviniai, bet kartu tai realios ambicijos, kurias reikia įgyvendinti ne per vienus ar kelerius metus, o galbūt per 20 ar 30 metų. Ir tik turint išgrynintą viziją jos pagrindu rengiama strategija.

Pavyzdžiui, Olandijoje kiekvienas miestas privalo turėti struktūrinę viziją, ir ta vizija yra susieta su apibrėžta miesto erdvine vizija bei ekonominiais, socialiniais, kultūriniais aspektais, kai bandoma išgryninti, kokie elementai mieste – patys svarbiausi. Ta vizija būna gana abstrakti, kad dar būtų galima palikti vietos interpretacijai, nes yra rengiama 30-iai metų į priekį. Paskui, jei reikia, ji šiek tiek koreguojama. Miestas apsibrėžia, kas ir kur yra svarbiausia, atsižvelgiant į minėtus aspektus ir numatant, kaip po pakeitimų galėtų vystytis verslas, socialinė, kultūrinė aplinka. Ir tik po to rengiami bendrieji atskirų teritorijų planai, kuriuose nurodoma, kas konkrečiai turėtų būti tvarkoma, kokio masto darbai atliekami ir kas turėtų dalyvauti. Iki statybos pradžios parengiama net 10–15 dokumentų, galimybių studijų, apžvalgų ir pan., kad miestas išsigrynintų, jog tai tikrai teisingas kelias ir verta skirti tam visą energiją.

Deja, Lietuvoje, PUPA atstovų nuomone, to nėra, o tai, kas daroma, daroma po truputį, gana chaotiškai. Vizijos būtinumas, priešingai nei kitose Europos šalyse, čia nėra reglamentuotas, todėl kartkartėmis iškeliami tam tikri šūkiai, tokie kaip „sveikas miestas“ ar „laimingos visuomenės miestas“, tampa viešųjų ryšių akcija. Tai dažniausiai nėra susieta su jokia kita veikla, taip sprendžiamos šiandienos problemos. „Situacija yra tokia: tu neturi pinigų, bet bandai gražiai atrodyti ir prisiperki gražių sagų, tačiau drabužis vis tiek lieka senas. Geriau būtų, jei bandytum bent jau naujus marškinius nusipirkti“, – lygina pašnekovai.

Tarkim, Vilnius, nors ir turi iš visų Lietuvos miestų labiausiai sustruktūrintą miesto viziją, ji vis tiek yra per plati, nesisteminga, neraiški, neaišku, ar plečiamas centras, ar aplinkkeliai, ar mikrorajonai, ar užmiestis, ir visiškai neaišku, kuria linkme miestas judės. Miestas, neturėdamas tokios aiškios vizijos, netikslingai investuoja pinigus, vėliau tai paveikia ir verslą. Pavyzdžiui, norima atgaivinti centrą, bet investuojama į aplinkkelius, taigi išeina, kad labiau padedama užmiesčiui.

Negalima sakyti, kad miestai visai neturi vizijų, – jų strateginiuose planuose jos įrašytos. Pavyzdžiui, Vilniaus vizijos keitėsi nuo „veržlaus miesto“ iki „laimingos visuomenės miesto“. Pasak pašnekovų, gerai, kad apie tai galvojama, miesto tikslas ir turėtų būti toks, kad jame gyventų laimingi žmonės – geroje, švarioje aplinkoje. Tačiau, urbanistikos specialistų nuomone, didžiausias strateginių planų trūkumas, kad jie nesusiję su erdviniais dalykais. Politikai tarsi pamiršta apie gerovės didinimą, architektai, o ir gyventojai taip pat apie tai mažai kalba. „Kai apie tai mažai kalbama, niekas ta linkme ir nevyksta, nėra bandoma sukurti geresnės aplinkos“, – įsitikinę pašnekovai.

Pavyzdžiui, jei yra gyvenamieji rajonai, turi būti ir parkai, sutvarkyti šaligatviai, įrengti dviračių takai, o centre galbūt reikia kitų aspektų, kurie turi būti planuojami ir įgyvendinami. Gyventojai savo lėšomis nepajėgūs susitvarkyti, o miestas nesugeba sistemingai skirti finansavimo aplinkai gerinti. Dėl to senų daugiabučių rajonai jau tapo tikra bėda. Taip yra visuose miestuose, ir dabar jau reikia nežmoniško kiekio pinigų šiai problemai spręsti. T.Jonauskis ir J.Muliuolytė tai pateikia kaip akivaizdų tinkamo planavimo trūkumo pavyzdį, kai problema nenumatyta iš anksto ir jai neužbėgta už akių.

Kitas pavyzdys – Vilniuje buvo pradėti statyti namai užmiestyje, tačiau nepasirūpinta aplinkkeliais, ir tai vėlgi iš anksto nenumatyta problema. Taip buvo sprendžiamos to laikmečio trumpalaikės problemos. Nebuvo tokios vizijos, kad reikia kurti kompaktišką miestą, kuriame būtų mažiau kelių ir su tuo susijusių problemų. Tai aktuali visų Lietuvos miestų problema. Visa grandinė tokių nenumatytų dalykų, pašnekovų nuomone, rodo miesto neūkiškumą, nors Vilnius dabar jau išsikėlė uždavinį riboti plėtrą periferinėse zonose, ten, kur nėra išplėtota inžinerinė, transporto bei socialinė infrastruktūra, ir skatinti centrinės dalies plėtrą. Vilnius ir kiti Lietuvos miestai, palyginti su daugeliu Europos miestų, nėra tankiai apgyvendinti, ir tai taip pat neūkiškumo padarinys.

„Pagal miestų plėtros teoriją, jei nori suvaldyti miestą, pirma reikia galvoti, kokią infrastruktūrą nutiesti, ir numatyti, kad aplink ją bus gyvenama, nes tai bus patogu“, – aiškina T.Jonauskis. Visa tai turi būti tikslinga: jei įrengiama kokia nors pravažiavimo linija, tai turi būti ir gyvenamoji teritorija.

Pašnekovų nuomone, Lietuvoje taikomi ydingi planavimo metodai: miesto bendrasis planas, detalusis, techninis ir statybų. Taigi iki statybų reikalingi tik keturi žingsniai, o Olandijoje ir kitose šalyse iki statybų jų yra apie penkiolika. Lietuvoje dėl ydingo planavimo pradingsta ir vizija, jei ji ir buvo išsikelta, nes kiekvienas savo žemėje stato ką nori: vienas sklypo savininkas sako statysiąs namą, po to sklypą nusiperka kitas ir jau planuoja statyti parduotuvę. Taip atsiranda elementariai išdarkyta miesto struktūra, ką jau kalbėti apie bendros vizijos kūrimą. O štai užsienyje miestas, turėdamas viziją, daro įtaką tokiems dalykams: aiškiai pasakoma, jog, pavyzdžiui, čia namo ar parduotuvės negali būti arba čia turi būti verslo koncentracija, ir tada stengiamasi suburti verslininkus, kad jie čia statytų savo objektus.

Urbanistai pateikia labai tikslingo planavimo pavyzdį, kai Hamburgas užsibrėžė tikslą per 10 metų pasiekti, kad miesto centre visai neliktų automobilių. Tam tikslui jau prieš priimant planą pradėta ruoštis – buvo mažinamas parkavimo vietų skaičius ir panašiai, tai yra viskas daroma po truputį. Dabar jie jau tvirtai žino ir gali drąsiai teigti, kad po 10 metų tikrai pasieks tokį tikslą, nes žmonės su tuo susitaikė – dauguma naudojasi viešuoju transportu ar dviračiais.

Panašia kryptimi eina ir kiti Europos miestai. Pavyzdžiui, Helsinkis užsibrėžė tikslą iki 2025 m. sukurti sąlygas gyventi be nuosavo automobilio, ir šis siekis tapo pagrindiniu kriterijumi visiems planams. Kuriant tokią viziją buvo maksimaliai įtraukti ir miesto gyventojai – jie galėjo siūlyti savo idėjas.

Panašios vizijos laikosi ir Kopenhaga: miestas turi tarnauti žmonėms, o ne automobiliams. Toks planas įgyvendinamas jau ne vieną dešimtmetį ir miesto centre jau įdiegta daug pokyčių: automobilių gatves pakeitė pėsčiųjų, daugiau vietos skiriama dviračiams, viešosios erdvės pritaikomos gyventojų socialiniams, kultūriniams poreikiams.

Pašnekovai pastebi, jog Lietuvoje, deja, nė vienas miestas neturi net mažiausio noro mažinti automobilių srautą. Atvirkščiai, vyksta priešingi procesai, tarkime, Kaune rekonstruojant Laisvės alėją nutarta į ją grąžinti transportą. „Tai absurdas. Kaip profesionalai gali taip leisti, kai visas pasaulis eina priešinga linkme?“ – stebisi J.Muliuolytė ir T.Jonauskis.

Nors rekonstrukcijos rengėjai automobilių grąžinimą bando aiškinti tuo, kad dabar yra blogas įvažiavimas į kiemus, taip lyg ir galima būtų padėti gaivinti verslą Laivės alėjoje, tačiau pašnekovai vienareikšmiškai tai vertina kaip problemą, kylančią dėl nekompetencijos, neteisingai architektams suformuluotų užduočių, netinkamo planavimo iš savivaldybės pusės. Tokiu sprendimu patenkinamos kažkokios asmeninės ambicijos ir pagerinamos sąlygos kokiems 20-iai žmonių, dėl to aukojant viešąjį interesą, kuriam atstovauja nepalyginti daugiau žmonių.

Dauguma Kauno gyventojų, išgirdę apie šį sprendimą, buvo tiesiog šokiruoti. T.Jonauskis primena, kad kiti Europos miestai jau pergyveno tą problemą 1970–1980 m., kai pėsčiųjų gatvės vėl buvo atvertos automobiliams, siekiant gaivinti verslą. Tačiau tai nepasiteisino, todėl buvo nuspręsta tas gatves grąžinti pėstiesiems ir plėsti pėsčiųjų teritorijas. Pastebima, kad Lietuvoje retai bandoma pasitelkti užsienio patirtį, nors gerų pavyzdžių tikrai daug.

Kauno problema – tai ir miesto plėtros kultūros nebuvimas, ir verslo nebranda, projektai trumpalaikiai ir nepelningi, nėra didelių investicinių kompanijų, kurios plėtotų teritorijas ir valdytų objektus apie 50 metų. Tai aktualu ir kitiems miestams. „Jei miestas nėra aktyvus proceso dalyvis, jis neturi įrankių tam kontroliuoti“, – teigia urbanistikos specialistas. Kaune, pasak jo, akivaizdu, kad nėra Laisvės alėjos ir miesto plėtros vizijos, trūksta vientisumo, neaišku, kur link einama.

Mažesnių miestų ir miestelių problema – jų savivaldybių bandymas nusikopijuoti vizijas, dažniausiai iš kurortinių miestų, ir siekis tapti turizmo, sveikatingumo kompleksų centrais, užuot atsižvelgus į savo miesto išskirtinumą ir pagal tai planavus plėtrą. Kitas pavyzdys gali būti laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) paskelbimas neturint net sąlygų tinkamai infrastruktūrai. Taip, pasak pašnekovų, prasilenkiama su realybe, tai kažkokia vizija be konteksto, o ji turi būti reali ir kontekstuali.

Problemų kyla ir dėl to, kad praktiškai nėra regioninės plėtros: miesto savivaldybės numato savo planus iki tam tikros ribos, o rajonų savivaldybės – iki savo ribos. Tada gali būti ir taip, kad koks nors kelias nepratęsiamas, nes baigėsi teritorijos ribos. Tiek miesto, tiek rajono vizijos turi eiti išvien. Gyventojams juk visai nesvarbu, kur baigiasi teritorija, – jiems reikia gerovės. Regioninis planavimas turi įtraukti ir aplinkinių rajonų miestus, nes priešingu atveju turime ne iki galo išplėtotą turistinį, rekreacinį potencialą. „Savivaldybėms tiesiog trūksta regioninio mąstymo, tam tikros kultūros“, – problemos priežastis apibendrina pašnekovai.

Taip pat atsigręžiant į praeitį pastebima, kad kažkada nebuvo skirta finansavimo regioniniams planams. Nenumatyta, ką daryti su regionais, kurie traukiasi, nes mažėja gyventojų.

Pabrėžiamas ir geras dalykas, kad gaudami ES paramos lėšų miestai privalėjo apsibrėžti tikslines teritorijas, tačiau tai dar nereiškia, kad buvo pasirinkti tinkamiausi rajonai miesto problematikos atžvilgiu. Tikslingiausiai problemines teritorijas apsibrėžė Klaipėda.

T.Jonauskio nuomone, Vilnius turi geriausias sąlygas plėtoti regioną, nes aplinkiniai miestai susieti geležinkeliu. Pavyzdžiui, Olandija dėl išplėtotos geležinkelių sistemos bando konkuruoti net su tokiais pasauliniais miestais, kaip Londonas, Paryžius ir net Niujorkas. Olandai puikiai žino, kad bendra regioninė plėtra didina konkurencingumą tarp kitų didžiųjų miestų, miestai vystydamiesi atskirai tikrai nebūtų tokie konkurencingi.

Klaipėdos regionas – vienintelis, kuris pradėjo galvoti apie regioninę plėtrą. Buvo parengta regioninė galimybių studija „Vakarų krantas“, tačiau, urbanistų nuomone, tikslai galbūt per daug ambicingi ir realiai neapskaičiuoti. Nors jie tikrai pažangūs: elektra varomo transporto sistemos sukūrimas bei siekis skatinti gyventojus naudotis viešuoju transportu.

Pašnekovai sutinka, kad vienintelis Lietuvoje sėkmingas miesto, įgyvendinančio savo viziją, pavyzdys – Druskininkai. Šis miestas užsibrėžė tikslą būti kurortu ir nuosekliai jį įgyvendina: jei jau kurortas, tai ne tik vasaros, bet ir žiemos. Jo pavyzdžiu dabar seka ir Birštonas. Anykščiai taip pat priskiriami prie gana sėkmingų pavyzdžių, kai, galima sakyti, iš nieko tapo kažkuo.

Taip pat ir Vilniaus dešiniojo Neries kranto vizijos plėtra yra gana sėkminga, o ir anksčiau išsikeltą veržlaus miesto viziją urbanistai laiko iš dalies sėkmingai įgyvendintu projektu, tačiau ne be trūkumų – trūksta viešųjų erdvių ir gyvybingumo. Pavyzdžiui, Olandijoje toks projektas būtų pradedamas nuo viešosios gerovės planavimo, būtų kuriamos vietos socializacijai, kultūrai ir tik po to sprendžiami technokratiniai dalykai, o Lietuvoje – atvirkščiai. „Deja, miestietiška kultūra Lietuvoje vis dar nėra kuriama, formuojama“, – pripažįsta T.Jonauskis.

Lietuvos problema yra ta, kad trūksta specialistų, kurie gebėtų kurti vizijas, rengti tokio lygmens projektus. Dabar architektai yra arba meninės krypties, arba praktiškai inžinieriai, o tokio vidurio, kad turėtų išsilavinimą ir meninėje, ir inžinerinėje srityje, nėra. Užsienyje tokie specialistai rengiami jau seniai, vadinami jie įvairiai – urbanistais, miestų planuotojais. Urbanisto profesiją bando reabilituoti ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedra, pripažindama tokių specialistų poreikį.

PUPA steigėjų nuomone, kiti pagrindiniai dalykai, trukdantys kurti ir plėtoti miestų vizijas, – tai tradicijos, kultūros, kompetencijos nebuvimas. Savivaldybės dažniausiai net nežino, kad turėtų turėti miesto viziją, ir nesupranta jos svarbos. Vizijos neturėjimas veda prie to, kad neturima prioritetų, todėl vyksta chaotiška miestų plėtra. Vizija padeda nesiblaškyti ir kurti sinergiją. Kai miestas žino, ko nori, jis gali tai ir pasiekti.

Taip pat nėra įstatymo, reglamentuojančio miesto vizijos parengimą, reikia, kad tai būtų priimta politiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Olandija kas 10 metų parengia visos šalies plėtros vizijas. Planavimas čia vyksta ministerijų lygmeniu. Lietuvoje bendrasis plėtros planas irgi privalomas, tačiau jis neatlieka tos funkcijos, kurią galėtų atlikti: jame mažai kalbama apie tai, kaip turėtų vykti miestų plėtra.

Svarbiausi aspektai rengiant miesto vizijas – tai socialiai, ekonomiškai atsakingas planavimas, regiono, miesto identiteto bei pranašumų išryškinimas, taip pat labai svarbu viešumas, skaidrumas, todėl į vizijų bei planų rengimą būtina įtraukti gyventojus. Pastebima, kad Lietuvoje savivaldybės tai daro nenoriai.

Į klausimą, ką reikėtų daryti norint pakeisti situaciją Lietuvoje, pašnekovai atsako, kad pagrindas turėtų būti švietimas. Jų nuomone, savivaldybės daug žinių galėtų pasisemti dalyvaudamos projekto URBACT renginiuose. Tai Europos miestų mainų ir mokymosi programa, kuria siekiama skatinti darnią miestų plėtrą. URBACT II sudaro galimybę įvairiems miestams ir savivaldybėms dirbti kartu, įgyvendinti projektus, dalytis patirtimi ir gilinti turimas žinias. Kiekvienas projektas orientuotas į konkrečią miestų plėtros tematiką.

Taip pat švietimu galėtų užsiimti specialiai tam sukurta organizacija, panašiai kaip „Investuok Lietuvoje“, kuri galbūt galėtų vadintis „Planuok Lietuvoje“. Turėtų būti patvirtintos programos, įsitraukti reikėtų ir ministerijoms.

Vienas naujausių ir akivaizdžiausiai su vizija susijusių PUPA darbų, kuris buvo pristatytas Roterdamo architektūros bienalėje, yra apie kolektyvinius sodus. Šiuo darbu pabandyta pažvelgti, kuria linkme turėtų plėtotis sodai. Kadangi jie urbanizuojami chaotiškai, ateityje dėl to gali kilti problemų, todėl manoma, kad vienus sodus reikėtų urbanizuoti, o kiti turėtų likti sodais. Projekte numatyta, kaip sodai galėtų plėtotis ir kokių priemonių tam reikia. Tiek Sodininkų asociacija, tiek Aplinkos ministerija sutinka, kad yra realus tokio projekto poreikis, tačiau tolesnių žingsnių nei iš savivaldybės, nei iš ministerijos pusės nėra.

Jaunieji urbanistai įsitikinę, kad gali būti geriau, kad vizijų ne tik reikia, bet jos turi būti ir privalomos, nes miestai savo ateitį turi planuoti tikslingai.

Vilija Kailiūtė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...