2016 Vasario 10

Ūkis

Žirgai išeina į dausas

veidas.lt

 

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Prieš kelerius metus Vilniaus rajono ūkininko Algio Kaušakio žirgyne nugaišo daugiau kaip 20 žirgų, o likusieji 108 buvo konfiskuoti. Tačiau ir jie netrukus pateko po mėsininko peiliu. O vienas garsiausių ir gražiausių Lietuvoje Žagarės žirgynas, kuriame išliko grafo Dmitrijaus Naryškino laikų klinkerio plytomis klotos grindys, po privatizavimo pateko į rankas verslininkui, norėjusiam staigiai praturtėti. Paskui Žagarėje šeimininkavo vokietis, kol galiausiai žirgynas atiteko dabartiniam savininkui Gediminui Gutkauskui.

Tuoj po nepriklausomos valstybės at­kūrimo į šalies žirgynus įsisuko giltinė. Tūkstančius Lietuvoje augintų arklių priglaudė Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos mėsinės. Kol mūsų žemdirbiai už ES paramą pirko techniką žemei arti ir akėti, užsieniečiai trynė rankas, iš importuotos arklienos darydami aukščiausios klasės dešras. Kiek arklių perėjo per šią mėsmalę?

Žirgų katastrofiškai mažėja

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė nemato nieko blogo, jei mėsinė arklininkystė taptų labiau plėtojama ir Lietuvoje, ypač jei tokia mėsa būtų skirta eksportui. Ar ši nuomonė susijusi su žirgų skaičiaus mažėjimu, ar ne, bet tendencijos – įspūdingos. 1927 m. Lietuvoje auginta 617 tūkst. arklių, 1985 m. jų  dar buvo 85 tūkst., 2006 m. arklių sumažėjo iki 60 tūkst., 2014 m. liko 30 tūkst., o pernai – vos 18 tūkst.

„Veislinių žirgų – dar mažiau, apie 47,3 proc. Metų pradžioje turėjome 8277 žirgus, kurie dalyvauja pripažintų veislininkystės institucijų veisimo selekcinių programų veikloje“, – pasakoja Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Arklininkystės skyriaus vedėjas Juozas Barisevičius.

Pasak jo, Lietuva arklių skaičiumi tūkstančiui gyventojų tarp Europos Sąjungos šalių užima 15 vietą (1 tūkst. gyventojų turime 9,1 arklio). Tarp ES šalių pagal laikomų arklių skaičių pirmauja Prancūzija – 840,259 tūkst. arklių. Vertinant pagal arklių skaičių, tenkantį 1 tūkst. šalies gyventojų, pirmauja Belgija – 47,8 arklio. Antroje vietoje yra Rumunija (36,5 arklio), trečioje – Airija (34,6), ketvirtoje – Švedija (23,7). Iš viso ES šalyse pernai buvo 6,69 mln. arklių.

Pagal 1 tūkst. gyventojų tenkančių arklių skaičių Lietuva lenkia Italiją (7,7 arklio), Vengriją (7,8), Lenkiją (7,2), Graikiją (6,4), Estiją (6,3), Vokietiją (5,9), Latviją (5,5).

„Veislės, kurias anksčiau puoselėjome, šiandien atsidūrusios prie išnykimo ribos. Žirgininkai dėl tokios situacijos labai sunerimę, tačiau valdžiai ir visuomenei tai mažai rūpi“, – neslepia buvusio Vilniaus žirgyno direktorius 81 metų Stasys Svetlauskas.

Žirgininkas prisimena, kad po nepriklausomybės atkūrimo jis buvo surengęs arklienos degustaciją ir Lietuvos valdžiai: „Visiems patiko arklienos konservai, bet kumeliena įspūdžio nepadarė.“

„Lietuviška arkliena domina lenkus, italus, vokiečius, bet šalyje susidomėjimas menkas. Vis dėlto Vilniuje yra viena arklienos gaminių parduotuvė“, – pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė Vilma Kliševičiūtė.

Arklienos nugarinės kilogramas Europoje kainuoja 13 eurų. Arkliena yra sveika, lengvai virškinama. Dešroms tinka ir senesnių gyvulių, kepsniams ir troškiniams – pageidautina jaunesnių arklių mėsa.

Specialiai mėsai auginami arkliai užauga per pustrečių metų, tačiau Lietuvoje šios veislės nėra, o į mėsines dažniausiai siunčiami Lietuvos sunkieji.

Žirgininkų tvirtinimu, būtent ši veislė labiausiai ir nukentėjo nuo mėsos eksporto, todėl jau yra priskirtini prie saugomų rūšių.

„Sunkieji žirgai jau mažai naudojami žemės ūkyje, šiandien juos pakeitė technika. Bet kaip lietuviška veislė yra saugotina ir laikoma Lietuvos paveldu, kaip ir žemaitukai“, – sako 100 Lietuvos sunkiųjų arklių savo žirgyne Biržų rajone auginantis ūkininkas Vigantas Indrašius.

„Aš žirgą geriau pakasiu, nei į mėsinę vešiu“, – piktinasi Lietuvos žirginio sporto federacijos teisėja ir trakėnų veislės žirgų augintoja Raminta Sakalauskienė.  Giedrai­čiuose vaikus elgtis su žirgais mokanti trenerė žino, kad ne visi šalies žirgininkai jai pritartų.

Žemaitukai – prie išnykimo ribos?

Romano Žebenkos premija už žemaitukų veislės arklių išsaugojimą apdovanotas S.Svetlauskas sutinka, kad lietuviui žirgas visais laikais buvo šventas, todėl nei viduramžiais, nei tarpukariu arkliai mėsai nebūdavo atiduodami. Bet Žaliųjų ir valstiečių partijos pirmininkas ir stambus žemvaldys Ramūnas Karbauskis sako, kad Lietuvoje jam dar neteko sutikti valdininko, kuriam rūpėtų žirgininkystė, o kalbėdamas apie tradicinę Lietuvos žemaitukų veislę jis esamą padėtį prilygina šios veislės genocidui.

Nors Lietuvoje net šimtas ūkininkų augina žemaitukus, šios veislės žirgų yra tik apie 600, tačiau ne visi jie tinkami veisimui. Jų bandų yra Vilniaus valstybiniame, Baisogalos gyvulininkystės instituto žirgynuose, R.Karbauskio žemaitukų veislyne Naisiuose ir Mindaugo Sekmoko žirgyne Panevėžio rajone.

„Rauname savo praeitį ir stumiame užmarštin tai, kuo privalėtume didžiuotis. Liūdniausia, kad nei Lietuvos, nei ES valdantiesiems asociacijos pastangos gelbėti žemaitukus neįdomios. Lietuva arabų veislės žirgams skiria kur kas didesnę paramą nei genofondiniams žemaitukams, o derėdamiesi dėl ES paramos šiai veislei mūsų veikėjai sužiba kaip paskutiniai kvailiai, nurodydami, kad žemaitukų veislė auginama mėsai. Jų dėka parama sumažėja. Absurdas, nes žemaitukų niekas mėsai niekada nepjovė“, – svaidosi kaltinimais R.Karbauskis.

Privatūs žemaitukų augintojai iš ES gauna keliskart mažesnę paramą, nei Lietuva skiria valstybiniams žirgynams. O kitų pajamų šaltinių jie neturi. Tų ašarų, kurias žemaitukų augintojai gauna teikdami jodinėjimo, kaimo turizmo ar kitas paslaugas, jų augintojų tvirtinimu, neužtenka net apkaustams ir treniruočių procesui.

Suaugusio, gerai parengto žemaituko kaina siekia 870–1450 eurų, kumeliuko – 435 eurus. Kitų veislių žirgai – nepalyginti brangesni. Lietuvoje nesukurta ir žirgų pardavimo sistema. Jei nuspręsite įsigyti tam tikros veislės žirgą, kurio asociacijos šalyje nėra, negalėsite jo įregistruoti, kitaip sakant, jis taps Lietuvos jojamuoju, o tai numuša kainą.

Politiniuose postuose – arklio nematę kandidatai

Paradoksali situacija šalies žirgininkystės sektoriuje ėmė klostytis sujungus tris iki tol savarankiškus Sartų, Vilniaus ir Nemuno žirgynus bei įkūrus valstybinę bendrovę „Lietuvos žirgynas“, kurios 90 proc. akcijų atiteko Žemės ūkio ministerijai.

Senieji žirgynų vadovai neslepia, kad jau iš pradžių buvo aišku, jog tokia valstybinė įmonė bus pasmerkta nuostoliams. Ją imta šelpti iš valstybės biudžeto. Žirgyno vadovo vieta tapo vos ne politiniu postu.

Panaši situacija klostosi ir mokslo sektoriuje. Pasibaisėję ten esančia politika darbą palieka ne vieną dešimtmetį mokslinius tyrimus arklininkystės srityje kuravę mokslininkai. Viena jų – gražiausius gyvenimo metus žemaitukų išsaugojimo darbui paskyrusi ir mokslinį vardą iš šios veislės tyrimų apgynusi dr. Valė Macijauskienė. Ilgą laiką LMSU Gyvu­lininkystės institute Baisogaloje dirbusi moteris praėjusią žiemą kalbėjo apie minusinėje temperatūroje laikomus genofondui priklausančius žirgus.

Neapsikentusi ir iš Baisogalos universiteto išėjusi mokslininkė šiuo metu ieško darbo. „Kur pasisuksi, ten nekompetencija ir neišmanymas. O jei mokslininkas kelia aliarmą, ieškoma būdų, kaip jo atsikratyti“, – sako V.Macijauskienė.

Žirgininkams kelia nerimą ir tai, kad veterinariją studijuojantys jaunuoliai pasišovę gydyti kates ir šunis, bet tik ne žirgus. Kas juos gydys po kelerių metų?

Administraciją išplėtė žirgų stipimo sąskaita

Pasidomėjus Lietuvos žirgininkystės situacija „Lietuvos žirgyno“ filialuose, bene daugiausia nusiskundimų iš „Veido“ šaltinių sulaukė Nemuno žirgynas. Po Seimo rinkimų nesaikingai išsiplėtus žirgyno administracijai ir neproporcingai sumažėjus darbininkų skaičiui ėmė kristi geriausi žirgai. Jų tiesiog neliko kam prižiūrėti.

Pakanka palyginti Vilniaus ir Nemuno žirgynus, gyvūnams sudarytas sąlygas, ir skirtumai akis bado. Pirmajame žirgai nupenėti, blizgančiu kailiu, o antrajame – sulysę, kone peršviečiamais kaulais. Šerti žirgus ir valyti gardus patikėta traktorininkams, kurie tokių darbų kratosi. Taip laikomi 360 trakėnų ir 60 Lietuvos sunkiųjų.

„Privatininkas nėra ir nebus saugojimo garantas, jis neprivalo geriausio eržilo išlaikyti ateičiai, o valstybės remiamas žirgynas yra flagmanas, užtikrinantis veislinės medžiagos plėtrą. Jis dalyvauja genetinių išteklių saugojimo programoje“, – primena J.Barisevičius.

Po atlikto „Veido“ tyrimo aiškėja, kad nė kiek ne mažesni iššūkiai žirgų mylėtojų ir augintojų tyko veislininkystės sektoriuje. „Lobistų grupės buvo tiek suįžūlėjusios, kad leido sau už užsienietiškus arklius nustatyti 10 kartų didesnį įkainį nei už lietuviškus. Matydama nelygią konkurencinę kovą raginau šalies žirgininkus nepasiduoti, neapsikentę parodėme skaičius ministrei V.Baltraitienei, ji mus išgirdo, įkainius suvienodino. Situaciją šįkart dar suvaldėme“, – niūriai konstatuoja V.Macijauskienė.

Biržietis žirgų augintojas V.Indrašius sako pasigendąs valstybės pozicijos, kuria kryptimi juda šalies žirgininkystė. Bandome išsaugoti vietines veisles ar metamės į sportinę žirgininkystę? Pastaraisiais metais ritamės žemyn ir rizikuojame, kad arkliai išnyks su didžiaisiais šalies ūkiais.

„Arklininkystės sektorius pasmerktas, bet veislinių žirgų palengva daugėja“, – tikina mokslininkė V.Macijauskienė.

Žirgininkystė sunkiai prognozuojama

Brangiausiai už žirgus moka arabai, taip pat pirkėjai iš Prancūzijos, Vokietijos, Ny­derlandų. Bet norint, kad jie atkreiptų dėmesį į vietinės veislės žirgą, būtina patekti į pasaulinį reitingą ir išlieti ne vieną kilogramą prakaito žirgą treniruojant.

Vakarų Europoje žirgų kainos nustatomos aukcionuose, kur mažiausias kumeliukas vertinamas nuo 3 tūkst. eurų, o veislinio žirgo spermos dozė kergimui prasideda nuo tūkstančio eurų. Lietuvių auginamus vidutinės klasės žirgus laisvalaikiui perka skandinavai. Vokiečiams svarbi ne tik žirgo sveikata, bet ir jo išvaizda, aplinka, kurioje augo.

Siekiant, kad žirgas taptų čempionu, reikia labai daug sąlygų. Po kergimo tenka laukti 11 mėnesių, kol kumelė atsiveda kumeliuką. Jaunas žirgas mokytis pradeda nuo ketverių, o suauga 7–8 metų, tačiau dalyvauti varžybose gali tik nuo 12 iki 16 metų. O juk visą tą laiką tenka jį šerti, prižiūrėti, treniruoti, jei nėra nuosavo maniežo, pakloti už jo nuomą, už trenerio paslaugas.

Ne iš kiekvieno kumeliuko išeina čempionas, žirgininkai mėgsta juokauti, kad žirgas čempionu tampa tik tada, kai ant jo sėdi čempionas. Žinoma, vieną dieną, jei ristūnas sužiba tarptautinėse sporto varžybose, tai atsiperka, o kas, jei ne? Per treniruotes patiriama traumų, žirgus užpuola ligos. Labai daug problemų, o pelnas – aukštai danguje.

Bet ne visi paiso sunkumų. Regis, kaip tik Žagarės žirgynui nusišypsojo laimė. „Nus­prendžiau žūtbūt dalyvauti Žagarės žirgyno aukcione ir koncentruoti čia žirginio sporto veiklą, garsinti Žagarės vardą“, – yra sakęs žirgyno ūkininkas Gediminas Gutkauskas. Jį įkvėpė senoviniai dvaro mūrai ir liepų alėja. Žirgininko keliu pasuko ir jo sūnus Benas Gutkauskas, jau žinomas raitelis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...