2013 Liepos 18

Žemės ūkio ir maisto pramonės pažanga stulbinama, bet vartotojui naudos nedaug

veidas.lt


Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau žemės ūkio darbininkų keičia robotai, sovietinius kombainus ir traktorius – kosminius laivus primenanti technika. Didžiųjų maisto produktų gamintojų cechai taip pat kompiuterizuoti ir automatizuoti. Kam technologinė pažanga šiose srityse duoda daugiausiai naudos?

Prieš šešiolika metų Širvintų rajono Griciūnų kaime iš senelio paveldėtose žemėse ožkų ūkį pradėjusi kurti Dalia Ėmužytė prisimena, kad tada nuo melžimo rankos būdavusios tarsi medinės, pienas sūriui gaminti, šildomas bidonuose ant vadinamųjų buržuikų, dažnai prisvildavo. Be to, rankomis reikėdavo susivežti šieną, tręšti laukus. O sūrius tekdavo gaminti tiesiog namų virtuvėje.
Užtat dabar D.Ėmužytės ūkis – vienas moderniausių ekologinių ūkių Lietuvoje, niekuo nenusileidžiantis austrų ar prancūzų ožkų augintojų valdoms. Čia įrengta moderni sūrinė, kurioje sumontuoti ne tik naujausi įrenginiai, bet yra ir sūrių brandinimo bei šaldymo patalpos.
Ožkų, kurių ūkininkė šiuo metu augina penkis šimtus, melžimas rankomis taip pat praeitis – maždaug šešerius metus tai daroma melžimo aparatais. „Dabar vienu metu galima melžti dvylika ožkų, tad tiek kartų padidėja ir darbo našumas, atpinga sąnaudos. Lengviau ir dirbti, nes nereikia su šakėmis po mėšlą braidyti, mat tvartas rekonstruotas, įsirengėme modernias mėšlides, nusipirkome įvairių žemės ūkio padargų: apvyniotuvą, žolės surinktuvą, grėblį“, – vardija ūkininkė, gaminanti apie 40 rūšių sūrius.
Vien tik sūrinei įrengti reikėjo milijono litų investicijų, tad ponia Dalia pabrėžia, kad be ES paramos modernizuoti ūkio nebūtų įstengusi – iš ES fondų buvo padengta 60 proc. išleistų lėšų.
Tokių kardinaliai per dešimtmetį pasikeitusių ūkių kiekviename Lietuvos rajone yra šimtai. Europos regioninės politikos instituto direktorius, Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas dr. Gediminas Radzevičius skaičiuoja, kad pasinaudoję ES parama pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ 2007–2013 m. naujausios technikos ar šiuolaikinių maisto produktų gamybos įrenginių įsigijo apie 4 tūkst. ūkininkų. Šiai programai buvo skirta 1,5 mlrd., o išmokėta 1,4 mlrd. Lt.
„Maždaug 10 proc. realiai ūkininkaujančių ir 80 proc. gaminančių produkciją ūkininkų pasinaudojo parama. Tad pažanga akivaizdi ir produktų gamybos, ir gyvulininkystės ar augalininkystės ūkiuose“, – tvirtina G.Radzevičius.

Ūkininkai jaučiasi lyg iš zaporožiečio persėdę į mersedesą

Šakių rajono Bizierių kaime 20 metų ūkininkaujantis Antanas Blockis, 1300 ha plote auginantis kviečius, cukrinius runkelius ir rapsus, sako, kad šiandieninės darbo sąlygos sunkiai palyginamos su buvusiomis prieš dešimtmetį ar anksčiau. „Dabar traktoriuje sėdi kaip lengvajame automobilyje – jame sumontuota ir klimato kontrolė, ir automatinis valdymas. Per grumstus važiuoji ir nesikratai. Be to, tai dvigubai našesnė technika, ji rečiau genda, kelis kartus mažesnės degalų sąnaudos“, – dėsto A.Blockis.
„Anksčiau, kai dirbdavo sovietiniu traktoriumi, traktorininkas iš jo išlipdavo kone juodas nuo dulkių. Jeigu lauke 30 laipsnių karščio, tai kabinoje būdavo keturiasdešimt. Kad veiktų langų valytuvai, viduje tekdavo nuolat laikyti specialią rankenėlę. Skirtumas tarp modernių ir sovietinių traktorių – lyg važiuotum su zaporožiečiu ir mersedesu, – lygina penktus metus senelio ūkyje Panevėžio rajone ūkininkaujanti Jurga Juškienė. – Be to, anksčiau ūkininkui pusę dienos tekdavo praleisti laukuose, o kitą pusę – taisyti techniką. Pavyzdžiui, atsitrenkė plūgas į akmenį, ir reikia taisyti. Dabar ir plūgai, ir šienapjovės turi specialias apsaugas.“
Svarbu pabrėžti, kad naujoviška technika kompiuterizuota. Tarkim, prieš penkiolika metų mūsų šalyje naudotos sėjamosios į dirvą vienoje vietoje neretai suberdavo visą saują sėklų, o dabar užprogramuojama tiksliai ir beriama po grūdą. Taip pat tiksliai išbarstomos ir trąšos, pesticidai. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas pasakoja, kad dabar vienu išvažiavimu į laukus žemė ir išdirbama, ir apsėjama. O anksčiau vieną dieną būdavo kultivuojama, kitą – žemė voluojama ir galiausiai sėjama. Taip išsitęsdavo darbų laikas ir būdavo gerokai didesnės degalų sąnaudos.
Galingos šienapjovės tą patį plotą, kurį anksčiau 50 žmonių pjaudavo kelias dienas, moderniuose ūkiuose įveikia per porą valandų. Tad reikia mažiau darbo jėgos, kurios ūkininkai sunkiai randa šiandieniniame kaime.
Ženklūs pokyčiai – ir vaisių bei daržovių ūkiuose. Daugelis stambesnių augintojų turi modernius sandėlius su šiuolaikiška atvėsinimo, šaldymo ir fasavimo įranga. Tad vaisius bei daržoves šviežius gali išlaikyti iki pat pavasario.

Darbininkus su šakėmis pakeitė robotai

Beje, ne tik mūsų ūkininkų turimi kombainai ar traktoriai panašūs į kosminius laivus – vaizdas didžiųjų ūkių tvartuose taip pat primena epizodus iš fantastinio filmo. Pasak A.Stančiko, kas antrame stambiame ūkyje jau ne vienus metus darbininkus su šakėmis yra pakeitę modernūs pašarų dalytuvai, kurie ne tik pristumia, tarkim, karvėms šieno, bet ir patys apskaičiuoja, kiek jo reikia. Kiekvienai kiaulei robotai apskaičiuoja dienos racioną, įvertina, kiek jai reikia maistinių medžiagų.
Štai Plungės rajono ūkininkų Vandos ir Edvardo Kesminų karvės jau penkerius metus laisvai vaikšto po aptvarą, o kai nori gardesnio pašaro, prieina prie specialaus įrenginio, kuris nuskenuoja karvės numerį ir nustatęs, kad jau laikas ją melžti, uždaro vartelius, įdeda pašaro, nuplauna tešmenį ir pamelžia. Jeigu karvė atėjo per anksti, jos nemelžia. Tokį melžimo robotą, kainuojantį beveik milijoną litų, pirmieji Lietuvoje įsigiję Kesminai įsitikino, kad dabar pamelžti 180 laikomų karvių – kur kas lengviau ir greičiau. Be to, robotas iš anksto įspėja apie karvei gresiančias ligas, parodo pieno riebumą, baltymų kiekį, laktozę.
Vis dėlto šį rudenį, kai Kesminams baigiasi penkerių metų įsipareigojimas ūkininkauti už ES suteiktą 600 tūkst. Lt paramą, jie 25-erius metus puoselėtą ūkį žada likviduoti. „Dirbti su robotais lengviau, tačiau sunaudojama daugiau elektros bei šilumos energijos. Dėl to litro pieno savikaina išauga 12 centų, o supirkimo kaina nuo 2006 m. nepadidėjusi. Už toną pieno uždirbam vos 50 Lt. Galą su galu sudurti vis sunkiau, nei ES, nei mūsų pačių investicijos neatsipirko. Galbūt nemokėjome ūkininkauti, tačiau stengėmės, kad pieno kokybė būtų aukščiausia“, – tvirtina V.Kesminienė.
G.Radzevičiaus žodžiais, pastaraisiais metais bankrutavo vos vienas kitas smulkesnis ūkininkas, kuris neįvertinęs savo galimybių skolinosi iš bankų nemažas sumas, kad galėtų pasinaudoti ES parama. Tačiau Kesminų istorija patvirtina, kad milijoninės investicijos ne visuomet pasiteisina. Be to, „Veido“ kalbinti ūkininkai neslepia, kad dalis po milijoną litų kainavusių kombainų ar traktorių stovi nenaudojami.
A.Blockis, turintis tris moderniausius kombainus ir penkis traktorius, sako visos technikos efektyviai taip pat neišnaudojantis. Tačiau ūkininkas neabejoja: jos būtina turėti daugiau, kad sugedus vienam traktoriui į laukus iškart galėtų išvažiuoti kitas, ir nenorint patirti nuostolių nebūtų vėluojama atlikti darbus.
„Dalį laiko brangi technika smulkesniuose, 100–300 ha, ūkiuose tiesiog prastovi. Mat nedidelis plotas galingais kombainais ar traktoriais apdirbamas greitai. Norėdami išnaudoti visus technikos pajėgumus, ūkininkai turėtų kooperuotis, tačiau to daryti nenori – daugelį vis dar persekioja kolūkių baimė. Mano, kad dalininkas netausos technikos“, – aiškina G.Radzevičius.
Jo žodžiais, technologinė pažanga Lietuvos ūkiuose, tokia pat kaip Vakarų Europos ūkininkų naudojama technika padeda mūsų žemdirbiams išlaikyti konkurencingumą ES, leidžia mažesnėmis sąnaudomis įdirbti daugiau žemės, tad mažėja dirvonuojančių laukų.
Šakių rajono meras Juozas Bertašius patvirtina, kad per pastarąjį dešimtmetį visi šio rajono ūkiai pasikeitė neatpažįstamai: nebeliko ne tik senos sovietinės technikos, bet ir nė vieno dirvonuojančio žemės lopinėlio. „Dėl technologinės pažangos derlius padidėjo pustrečio karto. Pavyzdžiui, anksčiau iš hektaro buvo prikuliama 40, o dabar – 70 centnerių grūdų. Tai paskatino ūkius stambėti. Dabar retai rasi ūkį, kuriame auginama viena karvutė ar keli paršeliai“, – tikina J.Bertašius.

Ūkininkų sąnaudos mažėja, tačiau produktai nepinga

Deja, valgytojas dėl to, kad ūkininkas kombaine gali dirbti su baltais marškinėliais ir priaugina kelis kartus daugiau produkcijos, realios naudos nejunta. Produktai modernėjant ūkiams neatpigo, o ir jų kokybe dažnas abejoja.
„Tiek ūkininkams, tiek vartotojams kailį lupa perdirbėjai ir prekybininkai. Kilogramą grūdų superka po maždaug 80 ct, o kilogramas duonos parduotuvėje kainuoja 6–9 Lt“, – kodėl vartotojai nejaučiau jokios naudos, paaiškina Šakių rajono meras.
„Pernai pieno supirkimo kainos nuo 84 ct buvo nukritusios iki 50 ct, tačiau parduotuvėje nė vienas pieno produktas neatpigo. Šiemet mums supirkėjai už litrą moka po 94 ct, bet dėl to planuoja branginti produktus“, – antrina karvių ūkį turinti J.Juškienė.
Užtat G.Radzevičius įžvelgia ir pranašumų, kurių vartotojai patiria dėl to, kad mūsų ūkiai modernėja: „Naujoviška technika ūkininkams leidžia apskritai išlikti, tad galime valgyti Lietuvoje išaugintus produktus.“
Ožkų augintojos D.Ėmužytės nuomone, dėl naudojamų modernių technologijų ant stalo atkeliauja kur kas saugesni produktai nei anksčiau. Pasak ūkininkės, dažnas nusipirkęs jos gaminamų sūrių ar pieno stebisi, kad produktai neturi ožkų pienui būdingo specifinio kvapo. Pasirodo, naudojant pažangias technologijas yra atskiriami riebalai ir kvapo nelieka, tačiau, ponios Dalios žodžiais, produkto kokybė dėl to nė kiek nenukenčia. Be to, kai ožkas ar karves melžia specialūs aparatai, nelieka sąlyčio su žmogumi ir sumažėja rizika į pieną patekti įvairių ligų sukėlėjams. Šiuolaikiniai įrenginiai pieną iškart atšaldo ir jis švarus bei saugus keliauja į perdirbimo cechą.
Tačiau D.Ėmužytė pabrėžia, kad modernizuojant žemės ūkį ir maisto produktų gamybos procesus turi būti išlaikyta riba. Mat pačios savaime technologijos kokybės nemažina, bet gamintojai, kuriems svarbiausia kuo daugiau uždirbti, taupo aukščiausios rūšies žaliavų sąskaita, keičia receptūrą, kad produktas kuo ilgiau galiotų. Būtent modernios technologijos, kurios per pastarąjį dešimtmetį šviesmečiais pažengė į priekį ir maisto pramonėje, leidžia mažomis sąnaudomis pagaminti kelis kartus daugiau produkcijos nei anksčiau.
Bet čia ir vėl laimi gamintojas, o valgytoją pasiekia išpūsta, nenatūralaus skonio duona, ledai be pieno ar grietinėlės, kumpis, kuriam dūmo skonio suteikia stiprikliai, pienas, kuriame natūralaus pieno riebalai pakeisti augalinės kilmės aliejumi.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...