2011 Rugsėjo 19

Zaira

veidas.lt


Catalin Dorian Florescu

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys vertinga knyga – S.D.Florescu romanas “Zaira”. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Pirmoji svaigi kelionė mano gyvenime buvo motinos kūnu. Išvydusi mane, gleivėtą ir smailia galva, tetos rankose, ji sušuko: “Kokia atgrasiai bjauri mergaitė!” Teta nuramino ją, uždėjo delnus man ant kaukolės ir atsargiai suteikė jai gražią formą. Tai ji gebėjo. Vėliau buvau jai dėkinga už tai, kad visi vyrai, vos tik spėdavau su jais susipažinti, iškart panūsdavo mane vesti. Nors su kiaušinio formos galva galbūt šis tas būtų buvę paprasčiau. Dabar būčiau sena merga ir tuo visai patenkinta. Arba nepatenkinta, bet niekados to nepripažinčiau.
Niekuomet nebūčiau išvykusi už mūsų dvaro ribų, – kaip ir senelė, o teta tik kartą, kai studijavo Vokietijoje. Būčiau senusi pas tetą iki jos mirties ir baigusi karšti vienut viena. Senelė mirė, kai buvau dar visai maža. Nesėdėčiau čia ir nespoksočiau į namų duris priešais, į kurias nesiryžtu paskambinti.

Dievas ir plytos

Nuo to laiko, kai palikau šį miestą, viskas jame sunyko. Nuo gretimo namo ant automobilio variklio gaubto nukrenta plyta – pokšteli tartum šūvis. Vairuotojas nepatikliai pažvelgia aukštyn, pasikrapšto pakaušį ir nusikeikia. Taip riebiai burnojant nebuvau girdėjusi visus trisdešimt metų. Vašingtone mažiau keikiamasi, ten daugiau šaipomasi. Taigi jei Vašingtone plyta būtų nukritusi nuo stogo “Chez Odett” restorano, kuriam ilgus metus vadovavau, ant vieno iš Baltųjų rūmų advokatų automobilių, ir tas būtų suknežęs, vairuotojas nebūtų sugebėjęs taip nusikeikti kaip mano kaimiečiai.
Vairuotojo žodžiai vis šiurkštesni, bet aš laiminga. Aš namuose. Net ir tai yra namai, su visais keiksmais ir nešvankybėmis, kuriuos senelė išgujo – iš pradžių iš namų, o paskui ir iš viso mūsų dvaro. Vidury kaimo ji sustabdydavo karietą ir vienam iš mūsų valstiečių atskaitydavo moralą. Jis neturįs vidury baltos dienos drabstytis tokiais purvais – visą savo įtūžį reikia patikėti sapnams. Kai sapnuoji, net Dievas vieną akį užmerkia. Nieko juk negali padaryti, jei į sapnus įsigauna velnias. Bet užtat dieną ir valstietis turįs žiūrėti padorumo ir būti tikras žmogus, o ne kažin koks pusžmogis. Mes šnibždėdavomės: “Ji vėl pamokslauja Dievo pavedimu.”
Kartą man jos paklausus, ar Dievas naktį užmerkiąs ne abi akis, pasigirdo toks trenksmas kaip tas ką tik, nukritus plytai. Trumpas, staigus ir stiprus antausis. Senelės humoro jausmas baigdavosi ten, kur prasidėdavo Dievas. Kadangi Dievas esąs visur, apie jos humoro jausmą neverta nė užsiminti. Buvo kalbama, kad šitaip nutikę dėl to, jog ji buvusi parduota seneliui. Kai senelis parsivedė ją į savo namus, daugiau ji nė kartelio nebenusijuokusi.
Kai kurie kavinės lankytojai – jiems aš, suprantama, atrodau keistai, nes sėdžiu čia jau savaitę, su plačiakrašte skrybėle ir tokiais sportiniais bateliais, kokius avi tik amerikietės per atostogas, – pakyla ir įsitraukia į vyksmą. Daugiabalsis plūdimasis aidi kaip choras. Suklūstu, skamba labai gražiai. Triukšmas kyla namo sienomis ir sruvena gatvėmis. Prisideda pėstieji, vieni žmonės iškiša galvas pro automobilių langus, kiti – pro vargingų namų kaip tas, kuris nebeatlaiko ir griūva.
Jei triukšmas dar stiprės, jis tikriausiai pravers langą, pažvelgs žemyn ir pažins mane. Arba pamatys seną keistą moterį, jos skrybėlę ir batų nosytes. Uždarys langą ir tars sau: “Sena atostogaujanti amerikietė. Ko ji čia ieško?” Kad galėtų jo ieškoti, jam net į galvą neateis.
Iš viršaus neabejotinai atrodau juokinga, didelis apskritimas – tai yra skrybėlė, du maži pusapskritimiai – batai. Vašingtonas, Robertas ir mano duktė toli, tai gerai. Arti yra durys, į kurias žvelgiau vakar, užvakar ir kiekvieną savaitės dieną, ir jis.
Tokį talentingą plūdimąsi retai tenka girdėti. Improvizuojama taip pat puikiai kaip ir gyvenime. Moterys pasideda pirkinių krepšius, pripildytus to, ką leidžia plona piniginė. Čia gyvenama taupiai, bet gyvenama. Moksleiviai stropiai mokosi keiksmų ateičiai, betrūksta, kad dar imtų juos užsirašinėti. Visi stovi apspitę automobilį ir purto galvas – gal netrukus ant mūsų iš giedro dangaus ims kristi plytos?
Jie guodžia vairuotoją: jam nusišypsojusi laimė, kad nubrozdintas automobilis, o ne jo makaulė. Jie drąsina jį veikti, tik nepasako, prieš ką ir kaip. Blogiau negu turguje, bet ramina ir nukreipia mintis nuo to, ko neprisirengiu padaryti jau kelias dienas, nors kiekvieną rytą baudžiuosi.
Kasdien tyrinėju save viešbučio veidrodyje, nors mieliau žvelgčiau pro šalį, o ne į pavargusį kūną. Tariu sau: “Šiandien nueisi ir paskambinsi į jo duris. Jis atidarys ir pamatys tave. Tada ir paaiškės, kaip elgtis toliau, – tu niekada nebijojai, nesibaimink ir dabar”. Pusryčiauju ir jaučiuosi laiminga, kad šiandien yra ta diena, kai imsiu veikti. Išeinu į gatvę, bet kas žingsnis keliai vis labiau linksta ir įstengiu pasiekti tik šį krėslą ir jame prasėdžiu iki vakaro.
O jis vis dar neprieina prie lango, nenusileidžia žemyn pažiūrėti į amerikietę. Taigi laukiu čia amžinybę arba kol plyta nukris ant galvos. Dievas, matyt, išgirsta mano mintis – kurias jis šiaip ar taip girdi, kaip sako mano senelė, nes jis visada pusiaumiga, – ir nusprendžia užbaigti triukšmą. Antra plyta su dideliu trenksmu bumbteli ant automobilio – bum, dabar vietoj vienos matyti dvi įdaužos. Minia nuščiūva apstulbusi, net girdėti dviejų meilužių pokalbis:
– Mano vyras nežino.
– Mano žmona nenori nieko žinoti.
Jie nueina tolyn, lieka vien tyla.

Manęs niekas neklausė
Man gimus, motina pakėlė baisiausią triukšmą. Ji šaukė: “Po velnių, tai ne mano vaikas!” Senelei atrodė bedieviška girdėti taip kalbant savo dukrą. “Tu juk matei, iš kur ją ištraukiau”,– pasakė teta. –”Aš nieko nemačiau ir nieko panašaus matyti nenoriu.” – “Tada tu jautei.” Buvo 1928-ieji, garų apgaubtas traukinys įvažiavo į mažą provincijos geležinkelio stotį.
Mano motina visada buvo graži moteris, net ir tada, kai retsykiais tapdavo motina, daugiau ar mažiau svetima moteris, vieną du kartus per metus pasirodanti dvare. Ji buvusi tokia maža, kad būtų galėjęs ją neštis ant delno, vėliau pasakojo tėvas. Ji buvusi tokia smulki, kad netrukus ją pervėręs per vestuvinį žiedą. Tėvas kartais perdėdavo.
Jis nesiliovė tai kartojęs net ir tada, kai motina liko tik maža, bet nebesmulki. Motina dažniausiai sėdėdavo šalia jo, tvirtai įsitvėrusi jam į ranką, tartum po daugiau kaip trisdešimties metų vedybinio gyvenimo jis vis dar galėtų pabėgti.
Kai išsisukinėdavo ir šypsodavosi, ji spausdavo jam ranką arba gnybdavo į šlaunį. “Pasakyk, aš noriu išgirsti.” – “Tavo motina buvo tokia liauna, kad būtų galėjusi pralįsti pro kaminą kaip Kalėdų Senelis.” – “Ne tai norėjau išgirsti”, – juokdavosi ji kumščiais būgnydama jam per nugarą. Tėvas, augalotas kavalerijos karininkas, kurio kardas siekė motinai iki krūtinės, sudėdavo ginklus: “Tavo motina buvo tokia smulki, kad pratilpdavo pro mano vestuvinį žiedą.” – “Jau geriau.” Man regis, juodu iš tiesų vienas kitą mylėjo.
Tetos Sofijos vyras buvo pabėgęs. Nuo to laiko ji buvo tik pribuvėja visoms, tarp jų ir mano motinai. Nepasakytum, kad tai nereikšminga, juk galima ir tokiu būdu palikti pėdsakus, kaip ir ant mano kaukolės. Kartais čiuopiu galvos odą ir tariuosi radusi tą vietą, kur ji suformavo man apvalią galvą. Anuomet ji, jauna advokatė, grįžusi į Vokietiją ir pastojusi nuo savo vyro, pražydo. Vyras jos laukė tik todėl, kad senelė Dievo pavedimu reguliariai jam droždavo pamokslus.
Jis prašapo prieš pat Zizi, jųdviejų sūnui, ateinant į pasaulį,– net Dievas nebeįstengė vyriškio sulaikyti. Niekas daugiau jo nematė. Vakare teta atsigulė greta jo miegoti, ryte prabudusi nieko šalia neberado. Nuo to laiko ji labai mažai kalbėdavo, nors nebuvo liūdna. Paprasčiausiai ji nebeturėjo ką pasakyti.
Teta nieko nesakė ir mano gimimo dieną, kai motina pasišaukė ją, kad suveržtų korsetą, – mat keliauti traukiniu ji norinti būdama geros figūros. Kiek tik įmanoma nėščiai moteriai. Teta stabtelėjo ant slenksčio, į prijuostę nusišluostė rankas, priėjo prie motinos, suėmė raištelius, viena koja įsirėmė į sieną, kaip tėvas visada darydavo, ir ėmė veržti. Manęs, tūnojusios motinos kūne, niekas neklausė, ar man tai priimtina…

Iš vokiečių kalbos vertė Angelė Barkauskienė

Apie autorių ir knygą
Catalin Dorianas Florescu – 1967 m. Rumunijoje gimęs šveicarų prozininkas. Studijavo Ciuricho universitete psichologiją ir psichopatologiją, vėliau – geštalto terapiją, gydė narkomanija sergančius žmones. Nuo 2001-ųjų yra laisvas rašytojas, pragyvenantis iš kūrybos. Visas savo knygas parašė vokiečių kalba. Romanas “Zaira” (2008 m.) pirmuoju asmeniu pasakoja marionečių teatro aktorės Zairos istoriją. Rengdamasis knygai C.D.Florescu ilgai domėjosi lėlių teatrais ir jų pastatymais.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...