2011 Kovo 27

Julio Cortazar

Žaidimo pabaiga

veidas.lt

"Veido" archyvas

Knyga “Žaidimas baigtas” pagrįsta skaitytojui siūlomu žaidimu. Ji suskirstyta ė kelias dalis pagal sudėtingumo lygmenį – nuo paties paprasčiausio iki sudėtingiausio

Po savaitės Lietuvos knygynuose pasirodys leidyklos “Baltos lankos” išleista Julio Cortazaro knyga “Žaidimo pabaiga”. Tai vienas reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Lotynų Amerikos literatūros apsakymų rinkinių. O dabar pateikiame ištrauką iš šio kūrinio.

Nėra ko kaltinti

Atšalus orams, amžinai viskas susijaukia, vasarą žmogus jautiesi glaudžiai susijęs su pasauliu, junti jį savo kailiu, tačiau dabar, pusę septynių vakaro, žmona jo laukia parduotuvėje, norėdama parinkti vestuvių dovaną, jau vėlu, jis susivokia, kad lauke vėsu, reikėtų vilktis mėlynąjį megztinį, bet ką, kas tiktų prie pilkos eilutės, ruduo – tai metas, kai tenka rengtis megztiniais, įsigūžti, atsiriboti. Atsainiai švilpaudamas tango, jis nueina nuo atviro lango, ima iš spintos megztinį ir velkasi stovėdamas prieš veidrodį. Ne taip jau lengva apsivilkti, ko gero, dėl tų marškinių, limpančių prie vilnos, nelengva prakišti ranką, jis palengva stumia, kol pagaliau pro rankogalį išlenda pirštas, tačiau vakaro prietemoje pirštas atrodo lyg susiraukšlėjęs, trumpesnis, smailiu nagu ir juoda panage. Jis ūmai išplėšia ranką iš rankovės ir žiūri, lyg ne jo ji būtų, tačiau dabar, ištraukta, ji atrodo kaip buvusi, jis nuleidžia ją ir taria sau, gal geriau kitą ranką kišti į kitą rankovę – gal būtų paprasčiau. Deja, regis, jis klysta, nes vilnonis megztinis vėl prilipo prie marškinių, be to, neįpratus pradėti nuo kitos rankovės, rengtis nelengva, ir nors jis vėl ima švilpauti, norėdamas atsipalaiduoti, vis dėlto jaučia, kad ranka vos stumiasi ir kad, nesugalvojus ko nors gudresnio, niekada nepavyks jos iškišti pro rankovę. Verčiau mautis megztinį iš karto, palenkti galvą ties megztinio apykakle, laisvą ranką kyštelėti į kitą rankovę, staigiai ištiesti abi rankas ir krestelėti galvą. Staiga stojusioje mėlynoje prieblandoje atrodo kvaila toliau švilpauti, jis jaučia, kaip kaista veidas, nors pakaušis jau turėtų kyšoti lauke, tačiau kakta ir visas veidas tebėra megztinyje, o rankos pralindusios vos ties rankovių viduriu, ir kad ir kaip jis stengiasi, jų negali iškišti, ir dabar jam dingteli mintis: turbūt bus suklydęs ir, pagautas ironiško pykčio, pradėjo viską iš naujo, tačiau vėl per kvailumą įkišo galvą į rankovę, o ranką – į apykaklę. Jei tai tiesa, tai ranka turėjo pralįsti laisvai, tačiau, kad ir iš visų jėgų tempdamas, nesugeba iškišti nė vienos rankos, o juk galva, regis, priešingai, skinasi kelią, nors ta mėlyna vilna nemaloniai lenda į nosį ir burną, dusina taip, jog sunku net apsakyti, ir jis priverstas giliau įkvėpti – vilna nuo garo iš burnos drėksta, ko gero, dar ims blukti ir išmargins veidą mėlynomis dėmėmis. Laimė, nedelsiant dešinioji ranka išlenda lauk, į vėsą, bent viena jau laisvėje, nors antroji tebėra įstrigusi rankovėje, turbūt dešinioji pataikė į megztinio apykaklę, todėl tai, ką jis manė esant apykakle, taip veržia veidą, vis labiau dusina, o ranka, priešingai, lengvai išnėrė. Šiaip ar taip, jis galės tuo įsitikinti tik skindamasis kelią toliau, giliai įkvėpdamas ir po truputį iškvėpdamas orą, nors tai ir absurdiška, niekas jam netrukdo normaliai kvėpuoti, nebent tik įkvepiamas oras pilnas vilnos šerelių nuo apykaklės arba rankovės, ir, be to, burnoje megztinio skonis, tas mėlynas nuo garo drėkstančios vilnos skonis, ir veidas tikriausiai išmargintas mėlynai, ir, nors jis to nemato, nes vos atsimerkus blakstienas skaudžiai graužia vilna, jis neabejoja, kad mėlyni dažai dažo jo drėgnas lūpas, smelkiasi į nosį, teka skruostais, ir tai jam kelia baimę, norėtųsi pagaliau apsivilkti megztinį, jau nekalbant apie tai, kad laikas bėga ir žmona nekantrauja prie parduotuvės durų. Jis taria sau, kad protingiausia būtų sutelkti dėmesį į dešinę ranką, nes ši ranka, išnėrusi iš megztinio, jaučia kambario vėsą, tai lyg ir ženklas, jog nedaug beliko, ir, be to, ji gali pagelbėti – iš užpakalio siektelėti apatinio megztinio krašto ir klasikiniu judesiu, kokiu paprastai gelbstimasi velkantis bet kokį megztinį, stipriai patempti jį žemyn. Visa bėda, kad, nors ranka ir užčiuopia nugarą, graibydamasi megztinio krašto, visas megztinis susisuko apie kaklą, ir ranka nieko kita neužgriebia, tik marškinius, vis labiau besiglamžančius ir išsipešusius iš kelnių, ir bergždžia, permetus ranką, stengtis tempti megztinį iš priekio, nes ant krūtinės nieko nėra, išskyrus marškinius, megztinis, tikriausiai vos siekęs pečius, ten ir liko, susisukęs ir išsitempęs, lyg jo pečiai būtų pernelyg platūs šiam megztiniui, aiškus įrodymas, jog jis apsirikęs vieną ranką įkišo į apykaklę, o kitą – į rankovę, tad atstumas nuo apykaklės iki rankovės lygus pusei atstumo nuo vienos rankovės iki kitos, štai kodėl galva šiek tiek palinkusi į kairę, į tą pusę, kur ranka tebėra įstrigusi rankovėje, jeigu tai iš tikrųjų rankovė, o dešinė ranka, išlindusi lauk, priešingai, laisvai juda, nors jai nepavyksta patempti žemyn megztinio, susisukusio viršuje. Jam dingteli paika mintis, kad, jeigu šalia būtų kėdė, jis galėtų prisėsti ir atsipūsti, kad pagaliau galėtų užsitempti tą megztinį, tačiau jis prarado orientaciją, kai be paliovos sukosi vienoje vietoje, darydamas tą euforišką gimnastiką, šiek tiek primenančią užslėptus šokio judesius, kurių niekam nevalia smerkti, nes tai daroma praktiniais sumetimais, o ne tenkinant gėdingus choreografinius polinkius. Apskritai teisingiausia būtų nusivilkti megztinį, jeigu jau nepavyko žmoniškai jo apsivilkti, ir patikrinti, kur rankovės, o kur apykaklė, kad žinotum, kur kišti rankas, o kur – galvą, tačiau dešinė ranka blaškosi, lyg sakydama, kad juokinga būtų trauktis, kai taip toli pasistūmėta, ir kai tarpais net paklūsta ir pakyla iki galvos, ir tempia megztinį aukštyn, tačiau jis laiku nesuvokė, jog megztinis prilipo prie veido, burnos garui sumišus su mėlynais vilnos šereliais ir susidarius glitėsiams, ir kai ranka ima tempti apykaklę aukštyn, perveria toks skausmas, lyg jam kas plėštų ausis ar pešiotų blakstienas. Vadinasi, reikia nepersistengti, vadinasi, reikia paleisti į darbą ranką, įstrigusią kairėje rankovėje, jeigu tai iš tikrųjų rankovė, o ne apykaklė, ir todėl dešine ranka pagelbėti kairei, kad ji galėtų rankove stumtis pirmyn arba atgal ir ištrūkti, nors beveik nebeįmanoma derinti abiejų rankų judesių, tarkime, kairė ranka būtų žiurkė narvelyje, o kita žiurkė, esanti laisvėje, norėtų padėti jai pabėgti, žinoma, jeigu tik ji padėtų, o ne kandžiotų belaisvę, bet staiga jam suskausta belaisvė ranka, ir tuo metu kita ranka iš visų jėgų įsikerta į tai, kas turėtų būti jo ranka ir kas skauda, taip skauda, kad jis atsisako minties nusivilkti megztinį, nutaręs verčiau paskutinįsyk pabandyti išstumti galvą pro apykaklę, o kairę žiurkę ištraukti iš narvelio, ir bando prastumti raitydamasis visu kūnu, mindžikuodamas pirmyn ir atgal, sukdamasis vidury kambario, jeigu iš tikrųjų jis vidury kambario, nes dabar ūmai jam dingteli mintis, kad langas tebėra atidarytas ir kad pavojinga sukinėtis aklomis, verčiau sustoti, nors dešinė ranka blaškosi, nė neliesdama megztinio, nors vis labiau skauda kairę ranką, lyg visi pirštai būtų apkandžioti ar nudeginti, ir vis dėlto ši ranka jo klauso, pamažu gniauždama sužalotus pirštus, pro rankovę nutveria ant peties susisukusio megztinio kraštą, beveik bejėgiškai traukia jį žemyn, jam labai skauda, ir dešinė ranka turėtų pagelbėti, užuot tabalavusi palei kojas, užuot žnaibiusi šlaunį, o ji žnaibo, žnaibo įdrėksdama per drabužius, ir jis nieko negali padaryti, nes visa valia sukaupta į kairę ranką, ko gero, jis suklupo ir dabar jaučiasi lyg pakabintas už kairės rankos, vėl tempiančios megztinį, ir staiga per antakius, kaktą, akis padvelkia vėsa, bet kažkodėl jis nenori atsimerkti, nors ir suvokia, kad ištrūko į laisvę, ta vėsa, ta palaima – tai grynas oras, bet jis neatsimerkia, laukia sekundę, dvi, trokšdamas pabūti aname, šaltame laike, laike be megztinio, jis klūpo, kaip gera klūpoti, pagaliau jis dėkingas pramerkia akis, jau nebesulipusias nuo mėlynų vilnos glitėsių, pramerkia akis ir regi penkis juodus nagus, nusitaikiusius jam į akis, jie virpa prieš kirsdami jam į akis, ir jis spėja laiku užsimerkti ir atšlyti, prisidengdamas kaire ranka, savo ranka, tai viskas, kas jam liko, kas gali jį apsaugoti iš rankovės, patempti megztinio apykaklę aukštyn, ir mėlyni glitėsiai vėl aptraukia jam veidą kaip tik tuo metu, kai jis atsitiesia ketindamas kur nors bėgti, atsidurti ten, kur nėra nei rankos, nei megztinio, kur nėra nieko, tik spengiantis oras, dvelkiantis ir palydintis, ir glamonėjantis, ir dvylika aukštų…

Iš ispanų kalbos vertė Valdas Petrauskas

Apie knygą ir autorių

"Veido" archyvas
Julio Florencio Cortazaras (1914 08 26–1984 02 12) – argentiniečių rašytojas, vienas žymiausių XX a. autorių, lyginamas su Jorge Luisu Borgesu, Čechovu, Edgaru Allanu Poe, naujojo Lotynų Amerikos romano kūrėjas.

Knyga “Žaidimas baigtas” (“Final de Juego”, 1956), kaip ir kitas J.Cortazaro romanas “Žaidžiame “klases”, pagrįsta skaitytojui siūlomu žaidimu. Knyga suskirstyta į tris dalis pagal sudėtingumo lygmenį – nuo paties paprasčiausio iki sudėtingiausio. Tai vienas reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Lotynų Amerikos literatūros apsakymų rinkinių.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...