2010 Gegužės 21

Diana Leesalu

Žaidimas yra tikrovė

veidas.lt

Jaunos estų rašytojos romanas “Žaidimas yra tikrovė” skirtas jaunimui, bet tikrai ne vien jam. Tiks kiekvienam, norinčiam suprasti, kas dedasi labai jauno žmogaus galvoje. Šia ištrauka su “Veidu” dalijasi knygą išleidusi leidykla “Tyto alba”.

"Veido" archyvas

Jūs nežinote, koks tai sumautas jausmas. Tiesiog negalite šito žinoti. Arba, tebūnie, galite, bet tik tada, jei esate turėję mažą brolį, kuris yra visiškas beprotis. Rimtai. Beprotis arba genijus, arba paprasčiausiai suknistas nesveikas prietranka. Iki šiol negaliu apsispręsti kas. Galite žinoti ir tada, jei įstojote į universitetą ir dėl patiems nesuprantamų priežasčių nutūpėte kokiame nors prakeiktame teologijos fakultete. Bet ne todėl, kad turite nors pačią menkiausią savo nuomonę apie religiją. Ir ne todėl, kad būtumėte nusprendę iš esmės pakeisti gyvenimą, save visam laikui patikėdami visagalio globai. Atsidūrėte ten paprasčiausiai todėl, kad tik tam užteko sumautų balų ir jūsų būtų nepriėmę niekur kitur, tik į teologiją. O stoti į universitetą buvo privalu, nes jūsų tėvas – mokyklos direktorius ir slaptas alkoholikas – nebūtų susitaikęs su jokiu kitu variantu.

Jums irgi taip buvo? Aišku. Tada galite žinoti. Taip pat ir tada, jei turite kokią nors įtartiną kambariokę hipę, o kambaryje už sienos gyvena jaunas a la satanistas. Taip, tada, manau, galite žinoti, koks tai suknistas jausmas. Nors net ir tada negalite būti visiškai tikri. Turbūt aš ir pati nebesu…

Nežinau, ar sugebėsiu papasakoti viską detaliai. Galbūt aš ir nežinau absoliučiai visko. Galbūt ne viską labai gerai supratau. Galbūt tam, kad papasakotum, kas nors yra per bjauru arba per painu. Velniai žino. Na, matysim.

Kad ir kaip ten būtų, reikėtų pradėti tikriausiai nuo mano brolio. Jo vardas Mikas. Mikas Janteris. Bet mokykloje visi jį vadino Taškeliu. Dėl strazdanų. Galiu prisiekti, gyvenime nesate matę žmogaus, kuris būtų buvęs labiau strazdanotas nei mano brolis. Arba turėjęs raudonesnius plaukus, arba didesnes ausis. Garbės žodis. Mikas nekentė savo pravardės. Tiesą sakant, dėl tokios žodžiais sunkiai nusakomos beprotiškos išvaizdos jis nekentė ir savęs.

Prisimenu, kaip kartą grįžęs iš mokyklos virtuvėje iš spintelės jis pasiėmė kažkokį popierinį maišelį, iškirpo jame dvi skyles akims ir užsimaukšlino ant galvos. Beviltiškai vaikiškas poelgis, ar ne? Viskas, žinoma, baigėsi tuo, kad tėvas supyko ir ėmė rėkti. Tai Miko nepaveikė. Rėkavimai mano brolio niekada neveikdavo. Jis tą prakeiktą popierinį maišą nusimovė nuo galvos tik tada, kai galiausiai mama pradėjo verkti. Visa tai buvo taip suknistai tipiška.

Ai, iš tiesų tai jūs viso šito nė nesugebėsite įsivaizduoti. Manot, sugebėsit? Na, nežinau. Ar galite įsivaizduoti, pavyzdžiui, didelį kabinetą šviesiomis sienomis, šiek tiek pradvisusį dantisto vaistais? O tame sumautame kabinete ar galite įsivaizduoti tamsaus gymio vyriškį, kuris atrodo lygiai taip, kaip koks širdies chirurgas, tik kad be balto chalato? Ar pajėgiate įsivaizduoti tame pačiame kabinete dar ir mažą berniuką? Šiek tiek atstumiančios išvaizdos, negražų, bet rimtomis šaltą drebulį varančiomis akimis, snarglių, kuris įžūliai, rankos už nugaros, po kabinetą vaikštinėja pirmyn atgal?

Ne, tas mažas apgailėtinas vaikis ten kabinete nesu aš. Tai mano brolis. Tik, dėl Dievo meilės, nepradėkite manęs klausinėti, ką tas avigalvis ten veikė. Nežinau ir nenoriu apie tai nieko žinoti. Kartais galvoju, kad apie savo brolį visai nieko nenoriu žinoti.

Mano brolis beprotis. Beveik neabejoju, kad jis toks. Sumautas psichas. Šizofrenikas. Arba kažkas panašaus. Aišku, mano tėvas sako, kad Mikas viso labo yra mažasis genijus. Bet kai imu apie tai galvoti, nupurto šaltas drebulys. Suprantate, jis Kristjanui pasakė, kad šis, sulaukęs dvidešimt septynerių, netikėtai mirs, perdozavęs heroino.

Diena po dienos broliui kartojau, kad negalima štai taip kaip niekur nieko vaikščioti ir žmonėms kalbėti tokius dalykus. Nes žmonės dėl per didelio savo bukumo gali visu tuo patikėti. Velnias, tokie dalykai iš tiesų šiurpina. Tačiau Kristjanas dabar tarsi pamainytas. Jis mano, kad yra dar vienas Džimas Morisonas arba Kurtas Kobainas, arba Džimis Hendriksas, dar velniai žino kas. Na, juk yra visa krūva suknistų įžymybių, kurie užvertė kanopas sulaukę dvidešimt septynerių. Ir Kristjanas dabar elgiasi kaip koks “faking” roko žvaigždė.

Šiaip ar taip, pasakysiu, mano broliui paprasčiausiai atsisukę keli varžteliai. Aš nesuprantu, kodėl šitaip nubausta būtent mūsų šeima. Kodėl negalėtume būti normalūs? Garbės žodis, nenoriu nieko daugiau. Tik būti normali.

Šviesios to kambario sienos, matyt, turėjo veikti kaip nors raminamai, tačiau nuo šleikštaus vemti verčiančio dantisto vaistų dvoko imdavo skaudėti galvą. Maža to. Kiekvienam normaliam žmogui nuo to galėjo pradėti drebėti rankos. Arba kiekvienam nenormaliam. Nors normalūs į šį kabinetą šiaip jau nepatekdavo. Kita vertus, riba tarp normalių ir nenormalių jau seniai beveik išsitrynusi.

Mikas susimąstęs drybsojo storai apmuštame fotelyje. Atrodė palyginti ramus, tačiau iš tiesų buvo kaip reikiant susinervinęs. Laimė, berniukas dar visai mažas suprato, kad vieno žmogaus nervingumas netrunka persiduoti kitiems ir tai sukelia grandininę reakciją. Todėl Mikas ir drybsojo tame prakeiktame fotelyje, apsimesdamas, kad už nugaros jokios, kaip jau tapo įprasta, šūdinos dienos nė nebuvo.

– Kaip tau sekėsi? – paklausė gydytojas Lainsalus. Šito jis klausdavo visada.

Mikas neskubėjo atsakyti. Žvilgtelėjo pakreipęs galvą į anapus stalo sėdintį tamsaus gymio vyriškį ir gūžtelėjo pečiais. Gydytojas Lainsalus buvo eilinis visiškas mulkis su kaklaraiščiu, bandąs nutaisyti pedagogo veidą. Be kaklaraiščio visi aliai vieno jį būtų palaikę kokiu beviltišku mobiliųjų telefonų pardavėju arba kuo nors panašiu. Gydytojas Lainsalus buvo vienas iš tų vyrų, į kuriuos žiūrėdamas tiesiog žinai, kad jie, net būdami penkiasdešimties, vis dar tebegyvena su savo motina.

– Vakar pagalvojau, kad gal aš nusižudysiu, – tarė Mikas. Nors iš tiesų jis neturėjo nė minties to daryti. Pasakė vien tam, kad išvengtų pragariškai kvailų kaip-tau-sekėsi kalbų. Gydytojui Lainsalui akivaizdžiai susijaudinus, Mikas suprato pataikęs į dešimtuką.

– Nors gal vis dėlto nesižudysiu. Galbūt mirtis taip pat nuobodi. Ką tada reikėtų daryti?

Tokias po kitų sielas dievinančias knaisiotis nesveikas būtybes mirties tema veikia kaip gera dozė heroino. Mikas jau seniai tai suprato. Dar jis suprato ir tai, kad gydytojas Lainsalus niekada neskyrė, kada berniukas paprasčiausiai nusišneka, o kada kalba rimtai. Iš tiesų tai buvo apgailėtinai juokinga.

– Gal laimė mums dar nusišypsos ir mudu pajėgsime, net ir būdami kokių aštuoniasdešimties, važinėtis dviračiais po miestą, na, ir apskritai gyvensime visavertį gyvenimą, – pasiūlė gydytojas Lainsalus.

Mikas su užuojauta pažvelgė į vyrą.

– Laimė su visa tuo neturi visiškai nieko bendra, – pasakė. Berniukas jautė, kaip smarkiai jis bjaurisi kiekviena minute, praleista šitoje šiurpą keliančioje patalpoje. Kaip jam bloga nuo gydytojo Lainsalaus lengvai įžvelgiamų bandymų pokalbį vis nukreipti apie mirtį. Mikas jam kartais suteikdavo tokį malonumą, o kartais ir ne.

– Man tik neramu, kad niekaip neprisiverčiu tikrai rimtai pasirūpinti tuo, kas bus po manęs, – pasakė berniukas.
Kairysis gydytojo Lainsalaus antakis pakilo iki plaukų linijos.

– Kodėl tai turėtų tau kelti nerimą? Juk nesiruoši niekur dingti. Gyvensi dar metų metus. Esu įsitikinęs, gyvensi dar daug dešimtmečių. Tu dar toks jaunas. Nelabai suprantu, kas verčia tave jaudintis dėl tokių dalykų.

– O ką, jūs žinote, kiek aš gyvensiu?

Lainsalus papurtė galvą.

– Jei ne, tai prašau nekalbėkite, ko neišmanote. Gal aš numirsiu anksčiau, nei jūs iš viso galite įsivaizduoti. Na, grynai hipoteziškai. Juk negalite atmesti galimybės, kad netikėtai nenukrisiu iš kur nors aukštai ir nesusiknežinsiu galvos į kokį geležinį vamzdį. Jūs negalite šito žinoti. Galbūt atsiras žmonių, kurie manęs taip nekęs, kad privers padaryti ką nors tokio, kas man visai nepatinka, – kaip matote, esu gana mažas ir silpnas. Gal atsitiks taip, kad aš tiesiog nepajėgsiu apsiginti. O gal jie taip pasielgs visai ne todėl, kad manęs nekenčia. Galbūt jiems tik bus nuobodu. Kalbu visai hipoteziškai. Bet juk tai įmanoma. Tai, kad kas nors netyčia mane nustums iš kur nors aukštai. Ar galite atmesti tokią galimybę? Esu tikras, kad ne. Todėl ir prašau nebekalbėti nieko panašaus. Antraip jums dar teks atsiimti savo žodžius.

Mikas matė, kai jam taip kalbant gydytojas Lainsalus – per daug dabitišku geltonu kaklaraiščiu ir mobiliųjų telefonų pardavėjo veidu – greitai kažką žymisi savo užrašuose. Berniukas atsiduso. Tai buvo taip pragariškai nuobodu. Ir, be jokių abejonių, visai beprasmiška…

Iš estų kalbos vertė Kristina Bačiauskaitė

Apie knygą

"Veido" archyvas

“Žaidimas yra tikrovė” – knyga apie gyvenimą be pagražinimų. Jaunų žmonių gyvenimą. Apie devyniolikmetę merginą Mirjam, pagaliau ištrūkusią iš tėvo kontrolės ir išsiveržusią į studentišką laisvę – ir neturinčią supratimo, ką su ja veikti. Apie dvylikametį Mirjam brolį Miką. Jo niekas nemyli, net tėvai, bet jam nestinga nei proto, nei beprotybėn varančių galių numatyti ateitį. Šioje knygoje rasi tikrą gyvenimą, papasakotą taip, kaip kalbama gatvėje. Rasi žiaurias negailestingo gyvenimo pamokas mokykloje, bendrabutyje, gatvėje, namie. Tai antrasis Dianos Leesalu, jaunos estų autorės, romanas – reta proga pažvelgti į estų gyvenimą, gilinantis ne vien į ekonomikos rodiklius. Romanas Estijoje buvo išpirktas akimirksniu. Vadinasi, jis to vertas.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. d d rašo:

    d


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...