2011 Kovo 13

Kino pavasaris

Ypatingas dėmesys lietuvių autorių filmams

veidas.lt

Kovo 17 d. prasidedantis Vilniaus tarptautinio kino festivalis “Kino pavasaris” ypatingą dėmesį skirs lietuvių autorių filmams. Dar tik pirmuosius žingsnius žengiantys jaunieji kūrėjai prisistatys vaidybinėmis ir dokumentinėmis trumpo metražo istorijomis, o pats vyriausias ir garbingiausias dalyvis Jonas Mekas rodys asmeninio gyvenimo kronikas.

Berlyno ekranuose sėkmingai debiutavę Mantas Kvedaravičius ir Romas Zabarauskas surengs nacionalines premjeras.
Festivalio retrospektyva taip pat primins mūsų šalį labiausiai garsinančio režisieriaus Šarūno Barto filmus, kurie namuose buvo rodomi tik pavieniais proginiais seansais ir platintojų nesudomino.

Trijulė iš Berlyno

Milžinišku susidomėjimu apgaubti M.Kvedaravičiaus dokumentinis filmas “Barzakh” apie Čečėnijoje be žinios dingstančius žmones ir Jono Trukano trumpametražis istorinis filmas “Knygnešys” apie bebaimius kovotojus dėl Lietuvos nepriklausomybės “Kino pavasaryje” bus rodomi skaitmeniniu formatu kino centro “Forum Cinemas Vingis” didžiojoje salėje. Ten pramoginis kinas iš Holivudo ypač retomis progomis užleidžia ekraną lietuviškoms premjeroms.

Po puikaus starto Berlyne grįžęs režisierius M.Kvedaravičius jaučia itin didelį kolegų ir kritikų dėmesį, bet naujam filmui kol kas nesiruošia. Pirmiausia jam rūpi kuo profesionaliau parodyti tautai trejus metus filmuotą ir iš šimto valandų medžiagos sumontuotą šiurpinantį “Barzakh” (šis terminas apibūdina žemę tarp gyvųjų ir mirusiųjų). Vos valandą trunkantis kūrinys vertas būti pamatytas kuo platesniu mastu. Ne veltui jis jau skaičiuoja kvietimus į tarptautinius dokumentinio kino festivalius. O jaunoji “Knygnešio” kūrybinė komanda maloniai stebina entuziazmu ir profesionaliais užmojais.

Tuo tarpu ambicijomis persipildžiusiai “Pornomelodramai” apibūdinti taikliausiai tiktų W.Shakespeare’o teiginys “Daug triukšmo dėl nieko”. R.Zabarauskas nestokoja drąsos afišuotis sukūręs pirmą filmą apie gėjus ir siekia aiškaus tikslo – atkreipti dėmesį į netobulus ir homofobiškus Lietuvoje galiojančius nepilnamečių apsaugos įstatymus. Tačiau protingai sustyguotos reklamos kampanijos išpūstas muilo burbulas sprogo, kai dideli norai virto tuštoku mėgėjišku filmu, kuriam tikrai netinka skrajutėse vartojami palyginimai su Jeanu Lucu Godard’u ir Francois Truffaut.

Mažai patirties sukaupęs režisierius per 30 minučių stengėsi sumaišyti kelis skirtingus žanrus ir pabandė sudėti per daug idėjų, tad nė viena iš jų nesuveikė taip, kaip turėtų. Skausmingiausia dialogą provokuoti mėginančios dramos problema – tiesmukiškai suvaidintų situacijų neįtikinamumas, kuris ypač akis bado chaotiškame, prastai suplanuotame, su elementaria logika prasilenkiančiame ir daug neatsakytų klausimų paliekančiame finale.

Aktualios realijos

Poetinės dokumentikos filmu “Žmogus-arklys” pasižymėjęs režisierius Audrius Mickevičius bene trejus metus puoselėjo debiuto vaidybiniame kine idėją. Apie vaikų vienišumą pernelyg užsiėmusioje ir susvetimėjusioje šeimoje kalbančią dramą “2 indeliai jogurto” pagaliau pavyko realizuoti su svarbų vaidmenį atlikusia aktore Gabija Ryškuviene ir muzikinį garso takelį įrašiusia Jurga Šeduikyte.

Kūrybiniu produktyvumu išsiskirianti ir minimaliais biudžetais apsiribojanti Ramunė Čekuolytė dokumentiniame filme “Chebriarchatas” pakalbino Andrių Mamontovą, Petrą Geniušą, Algimantą Mikutėną, Deimantą Narkevičių, Šarūną Bartą. Režisierė apžvelgė Lietuvos kultūros finansavimo politiką, kurioje lengva įžvelgti užburto rato sindromą, kai arčiau finansavimo lovio įsitaisę kūrėjai jaučiasi lygesni už kitus, nenorom įsileidžia į savo draugiją naujus pretendentus ir įpranta gyventi iš valstybės kišenės.

Avangardo šėlsmas

Pavydu stebėti, kaip 88-erių metų sulaukęs ir nepailstantis avangardinio kino krikštatėvis J.Mekas spinduliuoja neišsemiama energija ir originalių idėjų šaltiniais. Tiesiog kūrėju prisistatantis menininkas toliau keliauja po pasaulį ir maža skaitmenine kamera filmuoja kasdieninio gyvenimo situacijas, kuriose niekas nevyksta atsitiktinai. Berlyno kino festivalio programai “Jaunojo kino forumas” jis atvežė “Tūkstančio ir vienos nakties pasakų” motyvais apipavidalintą videodienoraštį “Bemiegių naktų istorijos”.

Beveik dviejų valandų eksperimentinis filmas prasideda naujajame J.Meko bute Niujorko Bruklino rajone. Jis ką tik persikėlė ir dar nespėjo išsipakuoti dėžių, todėl įsijungia kamerą, filmuoja menkai pažįstamą aplinką, retkarčiais atsuka objektyvą į save ir guodžiasi, kad sunkiai sekasi užmigti. J.Meką kamuojanti nemiga tampa esmine priežastimi imtis filmo, kuris sumontuotas iš užfiksuotų asmeninio gyvenimo akimirkų, kelionių nuotykių, įdomių susitikimų su intelektualiais draugais, humoristinių provokacijų ir pokalbių prie vyno.

Vienu kameros įjungimu nufilmuotuose ir dažniausiai nemontuotuose epizoduose mes matome J.Meką diskotekoje šokantį su Yoko Ono, o Reikjavike dainininkė Bjork pasisiūlo jį pavėžėti iki oro uosto. Paryžiaus kavinėje Jonas sutinka aktorių Louis Garrelį ir leidžia pažaisti su kamera.

Nepratusiems prie J.Meko stiliaus žiūrovams bus sunku stebėti “Bemiegių naktų istorijas” ir nenuobodžiauti. Tai aiškiai įrodė abu seansai Berlyne, kai salėse nebelikdavo nė vienos laisvos vietos, o prie įėjimo dar būriuodavosi gausi minia pageidaujančiųjų patekti į vidų. Bet po pirmo pusvalandžio nekantriausieji bėgo iš salės ir šis procesas tęsėsi iki seanso pabaigos, kurios sulaukė tik ištvermingiausi ir smalsiausi žiūrovai.

Ten žinomas – čia nematytas

Dauguma Lietuvos žiūrovų neturėjo galimybių įvertinti režisieriaus Š.Barto filmų, kurie garsina mūsų šalies vardą prestižiniuose kino festivaliuose, bet namie pasirodo tik ypač retomis progomis ir tik epizodiniais seansais. Atrodo, kad visi žino arba yra girdėję apie Š.Bartą, bet mažai kas matė jo kūrybos. Iš dalies šis priekaištas turėtų būti adresuotas režisieriaus prodiuseriams, kuriems mažiausiai rūpi viešumas ir filmų sklaida.

Todėl ir susidaro paradoksali situacija, kad Š.Bartas dalyvauja Venecijos festivalio pagrindiniame konkurse (“Laisvė”), laimi kino kritikų žiuri FIPRESCI ir Ekumeninės žiuri prizus Berlyne (“Trys dienos”, “Koridorius”) ar yra kviečiamas į kitus renginius (Maskvos kino festivalio žiuri narys, Minsko kino festivalio žiuri prezidentas), o Lietuvos platinimo kompanijos nuolat ignoruoja jo filmus.

Iki šiol komerciniame repertuare sėkmę išbandė vienintelė drama “Septyni nematomi žmonės”, kurią po starto Kanų festivalio paralelinėje programoje “Dvi režisierių savaitės” bent trumpam priglaudė “Forum Cinemas”, ir autorinis filmas pardavė 1,8 tūkst. bilietų. 2009 m. kino centre “Skalvija” surengta ir kukliai anonsuota retrospektyva nesulaukė deramo dėmesio. Tuo tarpu lietuvio filmų rinkinį praėjusią vasarą parodė Maskvoje organizuojamas šiuolaikinio kino festivalis “2morrow”, o specialią retrospektyvą Liublianoje ketina surengti Slovėnijos kino centras.

Netgi pats naujausias Š.Barto trileris “Eurazijos aborigenas” po kelių seansų kviestinei publikai Kauno kino festivalio programoje kažkodėl nutilo: žadėta premjera rudenį neįvyko dėl nesutarimų su teisę rodyti įsigijusia platinimo kompanija “Acme”. Trimis “Sidabrinėmis gervėmis” apdovanotas ir jau senstantis filmas vis dar nerado durų į lietuvišką repertuarą. Ši naujiena skamba dar keisčiau, sužinojus, kad 2010 m. Berlyno kino festivalyje pasirodęs “Eurazijos aborigenas” jau buvo rodomas Prancūzijos kino teatruose, o vietinė publika Š.Barto filmą įvertino palankiau už kritikus.

Lietuviškas 3D

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo kovo 11 dienos kino centrų “Forum Cinemas” ekranus nuspalvins pirmą kartą Lietuvoje autorių sukurti trimačiai vaizdai. Prieš devynis mėnesius išradingų idėjų nestokojanti grupė “Happyendless” sumanė nustebinti savo gerbėjus precedento neturinčiu koncertu, kai gyvai atliekamas dainas kino salėje praturtins specialiai sukurti 3D filmukai. Unikalaus renginio organizatoriai stengėsi išsisukti su minimaliu biudžetu ir neturėjo lėšų profesionalios 3D kamerų sistemos nuomai iš Estijos, todėl ilgai eksperimentuodami patys kūrė novatorišką technologiją iš dviejų skaitmeninių kamerų. Gausybė nevykusių bandymų, ankstyvo ryto peržiūrų kino teatre ir pakartotinių filmavimų pagimdė įspūdingą rezultatą, kurį ne gėda rodyti trimačių pramogų gerbėjams.

Anonsiniame koncerte “Happyendless” pagrojo ir atskleidė tik keturias 3D vaizdais aranžuotas dainas iš numatomų vienuolikos, bet jos puikiai atskleidė būsimo turo veidą. 3D kino koncerto ideologai su režisieriumi Oskaru Koršunovu sutarė nesivaikyti didelių pretenzijų į kino meną, tačiau trimačiuose nespalvotuose dokumentiniuose kadruose tikrai galima įžvelgti trumpas ir įdomias kino istorijas su kompiuterinės animacijos priedais. Labiausiai stulbina “Recream” dueto kruopščiai ir sąžiningai išgautas trimačių vaizdų gylis, kokį nedažnai matome brangesnėmis technologijomis sukurtuose Holivudo filmuose. Žiūrint projekcijas ekrane net nesinori nuleisti akių ir stebėti, ką tuo metu veikia grupės nariai. Kokybiški ir puošnūs 3D efektai savotiškai apgaubia “Happyendless” muzikantus, kurie įdomiai paskęsta erdvėje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Genadijus Genadijus rašo:

    man LABAI įdomu ar “Veido” portalas turi kalbos redaktorių, nes tai kaip rašo kiną apžvelginėjantis E.Pukšta (beje, kažkodėl bijantis pasirašinėti savo straipsnius tikruoju vardu ir besidangstantis portalo pavadinimu) yra žemiau bet kokio lygio. tai nei žurnalistika, nei… literatūra? geriausiai tiktų apibūdinimas grafomaniškos klejonės.

  2. To Genadijus To Genadijus rašo:

    O tu pavydi


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...