2012 Vasario 15

Danas Arlauskas

Vyriausybė pasirinko supriešinimo taktiką

veidas.lt

Lietuvoje visada buvo madinga klijuoti etiketes įvairiems žmonėms ir jų grupėms. Dabar to ėmėsi ir aukščiausieji valdžios pareigūnai.

Prieš keletą metų Amerikos prezidentas Barackas Obama, atvykęs į Maskvą, pirmoje savo kalboje ypatingą dėmesį skyrė pilietinės visuomenės, kaip demokratijos garanto, vystymuisi Rusijoje. Pilietinis aktyvumas šioje šalyje įgauna vis didesnį pagreitį, nors kol kas labiau demonstracijų forma. O Šiaurės Afrikos valstybes su socialinių tinklų pagalba apėmusios revoliucijos nereikėtų laikyti organizuotos pilietinės visuomenės veiklos rezultatu. Bent jau dabartiniai įvykiai Egipte to nepatvirtina.
O Lietuvoje? Ar mūsų visuomenė jau pilietinė? „Snoro“ įvykių kontekste galima įsitikinti, kad ekonominiai sukrėtimai priimami ramiau, jeigu visuomenė yra pilietiškai aktyvi, o valdžios aktyvumas jos neerzina. Kaip klostėsi valdžios ir visuomenės dalies, kurią tiesiogiai palietė „Snoro“ bankrotas, santykiai?
Pirmomis dienomis po „Snoro“ nacionalizavimo įmonės, laikiusios šiame banke savo lėšas, inicijavo asociacijos, kuri ne rūpintųsi atskirų oligarchų interesais, bet būtų naudinga visiems kreditoriams, sukūrimą. Pradžioje, žinoma, buvo ieškančiųjų „adatos skylučių“, per kurias norėtųsi ištraukti pinigus. Tačiau tokie žmonės greitai suprato, kad yra tik keli racionalūs keliai: banko veiklos atnaujinimas akumuliuojant valstybės institucijų kituose bankuose laikomas lėšas; ieškinys audito kompanijai ir banko savininkams dėl žalos atlyginimo; galimas ieškinys, nukreiptas prieš atsakingus Lietuvos banko pareigūnus, kurie aplaidžiai vykdė jiems patikėtas funkcijas; valstybinės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID) ir kreditorių, nepatenkančių į draudžiamuosius atvejus (ND) įsipareigojimų sulyginimas.
Tačiau asociacijai, sutelkusiai per 1 mlrd. Lt kreditorių reikalavimų, dalykinio pobūdžio kontaktų su valdžia ar banko administratoriumi Neilu Cooperiu užmegzti nepavyko. Tik š.m. vasario 3 d. įvyko iš esmės pirmas racionalus pokalbis su finansų ministre Ingrida Šimonyte.
Deja, asociacija kaltinama veikla, nukreipta prieš visuomenės interesus. Neva ji siekia savanaudiškų tikslų kitų mokesčių mokėtojų sąskaita. Kaltinama ir tuo, kad neva veikia Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko naudai. Kaltinama net sąsajomis su KGB. Jeigu taip pliaukštų gatvės vaikėzai, tiesiog nereikėtų kreipti dėmesio, tačiau taip kalba anaiptol ne vaikėzai. Todėl norime ne ginčytis ar kovoti, kaip dabar tapo madinga, o ramiai išdėstyti savo poziciją.
Jeigu valdžios atstovai turėtų noro kartu su kreditorių asociacija kantriai ir atsakingai analizuoti siūlomas alternatyvas, galbūt opozicijos rankose nebūtų tiek svertų inicijuoti laikinąją komisiją „Snoro“ įvykiams tirti. Bet buvo pasukta kovos keliu – kaltinant, diskredituojant ir supriešinant.
Dėl savanaudiškumo. Tai „brandžiausias“ kaltinimas. Visuomenei diegiama mintis, kad visi indėlininkai, kurių lėšos „Snoro“ banke neviršijo draudžiamosios 345 tūkst. Lt sumos, yra sąžiningi, o kiti, investavę į obligacijas, sertifikatų indėlius, yra už tos nubrėžtos moralumo ribos. Neva asociacija, siekdama sulyginti indėlių draudimo ir už tos moralumo ribos esančius kreditorinius reikalavimus, nuskriaus visus mūsų šalies gyventojus, nes juk valstybė paskolino indėlių draudimui apie 2 mlrd. Lt. Šią sumą IID turės susigrąžinti pardavus „Snoro“ turtą ir grąžinti ją valstybei, o sulyginus indėlininkų ir kreditorių teises nebebus iš ko grąžinti.
Kaip yra iš tikrųjų? Kaip atrodo tie „savanaudžiai“? Štai viena Vilniaus įmonė, gaminanti lazerių detales ir eksportuojanti produkciją į kitas šalis, laikė „Snore“ keletą milijonų litų. Už juos įmonė planavo pirkti dar keletą staklių. Įmonės savininkas ir vadovas liūdnai pasiguodė visą gyvenimą kūręs šį verslą, sąžiningai mokėjęs visus mokesčius, ribojęs savo, kaip savininko, poreikius, tačiau dabar valdžios tapatinamas su tais sukčiais, kurie, tai pačiai valdžiai deramai jų neprižiūrėjus, išvogė banką.
Kitas pavyzdys. Šiauliečio Broniaus gyvenimo istorija tiesiog graudi: pokario laikais visa jo šeima buvo ištremta, o turtas – kelios dešimtys hektarų žemės ir namai – konfiskuotas. Visai neseniai, po varginančių vaikščiojimų žemėtvarkos koridoriais, jis pagaliau galutinai įteisino tuomet nusavintą turtą. Vėliau pardavė, o gautus apie 700 tūkst. Lt keliems mėnesiams investavo į indėlių sertifikatus. Tik tol, kol jo du vaikai grįš iš emigracijos Anglijoje, nes tėvas planavo nupirkti kiekvienam po nedidelį butuką. Bronius įsitikinęs, kad jį išbuožino du kartus: aną kartą svetimi, o dabar savi.
Bet kaip čia su tuo savanaudiškumu? Prisiminkime, kad „Snoras“ nusinešė apie 2 mlrd. Lt. Tai atitinka apie 2 proc. šalies BVP. Todėl tiesiogiai sumažės užimtumas, padaugės bedarbių. Valstybei padidės poreikis skolintis, kad užlopytų padidėjusias socialines skyles. Kas būtų, jeigu būtų sulygintas, kaip mes siūlome ir dėl ko esame kaltinami savanaudiškumu, IID ir kreditorių eiliškumas? Nagrinėdami šį pasiūlymą, netgi ekonomikos profesionalai klaidina mažiau išsilavinusius gyventojus.
Taigi, kaip IID finansuojamas. Tai daroma ne viešaisiais finansais, o kredito įstaigų, daugiausia bankų, lėšomis. Pagal įstatymą IID gauna 0,45 proc. jų įsipareigojimų dalies. Valstybės kaltė, kad nesugebėjo surinkti į IID fondą pakankamo kiekio pinigų. Buvęs ilgametis vyriausiasis bankų prižiūrėtojas Reinoldijus Šarkinas privalėjo tuo pasirūpinti. Tačiau begalinis pataikavimas didiesiems bankams privedė valstybę prie šios sudėtingos situacijos – IID fondui ji perskolino skolintus pinigus, o ekonominis šalies ateities scenarijus nedžiugina. Todėl suprantamas valdžios noras kuo greičiau parduoti „Snoro“ turtą. Bet kodėl meluojama, kad esą kreditorių asociacija nori pasipinigauti visų mokesčių mokėtojų sąskaita? Juk būtent bankų klientai per tuos pačius bankus finansuoja IID fondą. Kuo čia dėti viešieji finansai? Todėl mūsų pasiūlymas logiškas – IID turi būti eilėje šalia savo finansuotojų, t.y. kreditorių, o ne aukščiau jų.
Atrodo, kol kas valdžia tiesiog nenori analizuoti kitų variantų, išskyrus kuo greitesnį likusio „Snoro“ turto pardavimą. O kokie galimi tie kiti variantai? Gal tiesiog pasinaudokime kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, Norvegijos „Nordea“ bankas taip pat turėjo sunkumų, kuriuos įveikti padėjo Norvegijos vyriausybė, nepalikusi banko skęsti. Beje, panašų scenarijų susitikime su I.Šimonyte ir pasiūlėme. Neįtikinamas pasiūlymas? Diskutuokime, bet neklijuokime apkerpėjusių ir nedorų etikečių. Tačiau bėda ta, kad diskusijose neretai apsinuogina pareigūnų nekompetencija, ir jie instinktyviai pradeda vengti tiesioginių kontaktų.
Grįžkime į straipsnio pradžią. Esame pilietinės visuomenės formavimosi pradžioje. Labai svarbu, jog formuojantis pilietinėms iniciatyvoms valdžia nebijotų parodyti, kad ir ji ne visada teisi. Aktyvus dialogas su pilietine visuomene laipsniškai sumažintų abipusių kaltinimų srautą, padėtų greičiau suformuoti racionalius ir subalansuotus sprendimus.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Danas Arlauskas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...