Vienintelį pasaulinio pripažinimo lietuvišką prekės ženklą sukūręs ir milijonus uždirbę kaunietis verslininkas to pasiekė ne tik darbu ir gebėjimais, bet ir išnaudodamas pavaldinius.

Praėjusį ketvirtadienį, kai vienos didžiausių šalies verslo grupių – „Vičiūnai group“ įmonių Plungėje darbuotojai rengėsi protestams, grupės valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis kandidatavo į Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentus. Tačiau kolegos pramonininkai jo kandidatūroje neįžvelgė aukštos reputacijos verslininko etalono, kokiu buvo laikomas ankstesnis LPK prezidentas a.a. Bronislovas Lubys, ir 55-erių metų kaunietis verslininkas rinkimus triuškinamai pralaimėjo – tegavo 28 iš 144 balsų.
Kodėl ne tik V.Matijošaičio valdomų įmonių darbuotojai, bet ir jo kolegos nepalaiko verslininko, vienintelio sugebėjusio plačiai pasaulyje įtvirtinti lietuvišką prekės ženklą?

Krizė imperiją tik dar labiau išplėtė
Naujos įmonės, nauji verslai, nauji eksporto adresai… Tuo metu, kai sugebėjusieji išgyventi krizę dar laižosi žaizdas, V.Matijošaičio „Vičiūnai“ šaute šovė į viršų. Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje prieš savaitę oficialiai pradėta „Baltic fish export“ gamyklos, perdirbsiančios Baltijos jūroje sugaunamas žuvis, statyba. Investicijos į ją – 37 mln. Lt, joje dirbs 200 žmonių. Pernai įsteigtame kitame žuvies pramonės fabrike „Baltic food partners“ dirba 245 darbuotojai. Telšiuose planuojama 80 mln. Lt investuoti į šiuolaikišką paukštidę ir kiaušinių perdirbimo įmonę, mat „Vičiūnų” bendrovės per parą sunaudoja apie 800 tūkst. kiaušinių baltymų, todėl nuspręsta patiems pasirūpinti šia žaliava. Dar dvi tris modernias gamybos įmones planuojama statyti 2014–2015 m.
„Vičiūnų“ plėtra sulaukia net gąsdinimų: V.Matijošaitis paskelbė, kad kitas kaunietis verslininkas, „KG Group“ vadovas Tautvydas Barštys net grasino jį užkasti, sužlugdyti jo verslą, jei neatsisakysiąs planų investuoti į Vievio paukštyną.
„Vičiūnų“ šūkis „Gimę Lietuvoje. Įvertinti pasaulyje“ vis labiau atitinka prasmę. Įmonės eksporto žemėlapyje – 40 šalių. Dabar „Vičiūnų“ grupės įmonių yra septyniolikoje šalių. Naujausias adresas – Afrika, Mauritanija, kur nutarta atidaryti žuvies perdirbimo cechą, o vėliau gal ir fabriką.
V.Matijošaičio valdoma įmonė – surimio produktų gamybos lyderė pasaulyje, bet verslininką pagal pagrindinę jo gamybos sritį vadinantieji Krabu netrukus gali būti priversti sugalvoti jam kitą pravardę: „Vičiūnai“ žiojasi vis daugiau verslo sričių. Be krabų lazdelių gamybos, „Vičiūnų“ restoranų grupės, autoservisų ir kt., nutarta imtis žemės ūkio produkcijos gamybos ir perdirbimo.
Šiuo metu V.Matijošaičio vadovaujama verslo imperija – 47 įmonės su 6,5 tūkst. darbo vietų. Jis ne tik vadovauja verslui, bet ir kartu su žmona valdo stambius įmonių akcijų paketus – nuo 40 iki 60 proc. Pernai su didele prabanga naujojoje Kauno „Žalgirio“ arenoje „Vičiūnai“ atšventė savo veiklos 20-metį. Nedaug įmonių sugebėjo ne tik taip ilgai išgyventi, bet ir taip išsiplėsti. Dalis tokių – buvusių sovietinių įmonių direktorių privatizuotos ar „prichvatizuotos“. V.Matijošaičio kelias į verslo šlovę kur kas proziškesnis.

Dešimt metų milicijoje, dvidešimt pirmi – savam versle
Norint atsekti šiandien milijonieriaus verslininko gyvenimo kelią iki pernai vykusių savivaldybių tarybų rinkimų, buvo sunkoka – juk savo pirmą CV jis ir parašė tik susirengęs kandidatuoti į Kauno miesto tarybą. Kaip pats juokauja, anksčiau neprireikė, nes jau dvidešimt pirmi metai dirba savo paties įmonėje.
Apie savo vaikystę V.Matijošaitis pasakoja tiek: „Tėvas gyveno atskirai, o mama turėjo išlaikyti tris vaikus ir savo nedirbančius tėvus. Negeras tėvo pavyzdys mūsų šeimą savotiškai subūrė. Mama buvo labai tvirta, ji mane išmokė visko, ką moku šiandien.”
Baigęs Kauno Šančių vidurinę mokyklą, jis studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą. Metus dirbo “Lietkoopsąjungos” Kauno autobazėje, bet tai nebuvo pirmoji jo darbovietė: būdamas moksleivis, vasarą yra darbavęsis statybose, nes norėjo motociklo, o studijuodamas – vaikų darželyje kiemsargiu, vėliau ugniagesiu.
Dešimtmetį dirbo vidaus reikalų sistemoje: kriminalinėje paieškoje, patrulinėje tarnyboje, kadrų skyriuje, K.Požėlos (vėliau Santakos) vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotoju.
V.Matijošaitis pasakoja, kad juodu su žmona tuomet dirbdavo ir papildomai: dieną valdiškame darbe, o vakarais – namie. „Auginome gėles, dirbome nežiūrėdami į laikrodį tam, kad gyventume geriau. Pradėti savarankišką gyvenimą, kaip ir daugeliui, nebuvo lengva”, – pasakoja verslininkas. Bet didžiuodamasis prisimena, kad pirmą namą pasistatė būdami 23-ejų, prieš tai pardavę turėtą seną.
O 1991-aisiais įregistruoti savi „Vičiūnai“, tik anuomet, kaip ir daugelis, V.Matijošaitis verslą pradėjo nuo įvairių prekių prekybos. Beje, pasirinko tokį įmonės vardą, nes Vičiūnuose, vienoje gražiausių Kauno vietų, jis, šeštos kartos kaunietis, ir gimė, čia ir dabar gyvena. Su bendraamže žmona visur kartu jau trisdešimt trečius metus – ir darbe, ir Kauno savivaldybės taryboje, ir medžioklėje. Sūnūs Dainius ir Šarūnas taip pat dirba kartu su tėvais.
Verslas šeimą padarė milijonieriais: Matijošaičių turtas vertinamas 195 mln. Lt. „Gal ir tapau šiek kiek turtingesnis nei kiti, bet tik todėl, kad dirbau, ir ne vienas – visa komanda“, – yra sakęs „Veidui“ verslininkas, vis pakartodamas, kad didžiausią atsakomybę jaučia dėl savo bendrovės darbuotojų: juk jei kas nutiktų, tai pajustų 6,5 tūkst. žmonių, kuriems jis darbdavys.
Tačiau jo valdomų įmonių darbuotojai, bent jau iš eilinio, ne vadovaujamo personalo, darbdavio jaudulio dėl jų nejaučia – atvirkščiai, mano esantys išnaudojami. Gal ne iš piršto laužta, kad V.Matijošaitis kiekvieną rytą pradeda ironišku klausimu, ko čia dar jis neišsunkęs. O išsunkti gali ir akmenį.

Reikia ne labdaros, o uždirbto atlyginimo
„Žmonės rengiasi didelei akcijai, nori streikuoti, stabdyti gamybą. Visose keturiose „Vičiūnų“ įmonėse Plungėje padėtis ne tik negerėja, bet vis blogėja. Darbininkų vidutinė alga – 900 Lt, tiesa, operatoriai uždirba daugiau, apie 1500 Lt. Darbas sunkus, tenka dirbti ir naktinėmis pamainomis. Be to, vienas dirba trijų darbą, nes žmonės atleidinėjami: kur dirbdavę 70, likę 40 darbuotojų“, – piktinasi „Vičiūnų“ grupės įmonių Plungėje profesinės sąjungos komiteto pirmininkė Vilma Kūrienė, pridurdama, kad jei kas randa kitą darbą, į “Vičiūnus” niekada negrįžta.
Profsąjungos lyderė pasakoja, kad šiuo metu konfliktinė situacija susidariusi „Plungės duonoje“: žmonės nuolat verčiami dirbti viršvalandžius, kurie neapskaitomi, žadant, bet netesint kompensuoti kitu laiku. Tad dabar visą mėnesį kasdien papildomai dirbtos valandos fiksuojamos specialiame žurnale.
V.Kūrienė piktinasi, kad mainais į mažą algą ir viršvalandžius „Vičiūnų“ įmonių žmonėms pasiūlyta 20 proc. „Čili picos“ nuolaida: „Tai pasityčiojimas. Mums reikia ne labdaros, o užsidirbto atlyginimo. Bet įmonių vadovai užsiciklinę tik siekti gerų rodiklių.“
Vis dėlto profsąjungos lyderė nelinkusi tiesiogiai kaltinti V.Matijošaičio. Ji daro prielaidą, kad nuo jo slepiama, kokia kaina tie geri rodikliai pasiekiami. Bet „gyvą“, ne televizoriaus ekrane, savininką pamatyti ir su juo pasikalbėti pastarąjį kartą profsąjungos lyderei buvo pavykę senokai, dar prieš savivaldos rinkimus.
Sklinda kalbų, kad dar sunkesnė padėtis „Vičiūnų“ valdomame  restoranų tinkle, kur vidutinis atlyginimas tesiekia 657 Lt. Tačiau ten nėra profsąjungos, tad niekas darbuotojų interesų negina, o žmonės neanonimiškai bijo kalbėti.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė sako, kad „Vičiūnų“ grupės darbuotojams rojumi nekvepia, tačiau darbuotojų atlyginimai, deja, daugmaž atitinka atlygį kitose panašiose lietuviško kapitalo įmonėse. Tačiau, kaip pabrėžia G.Gruzdienė, „Vičiūnų“ grupės savininkas – vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, tad galėtų svarstyti algų pakėlimo klausimą.
Plungiškiai sako, kad „Vičiūnų“ įmonės – paskutinė vieta, kurioje norisi dirbti. Deja, tenka pripažinti, kad pasirinkimas tikrai nedidelis. Tad, viena vertus, reikėtų lenkti galvą prieš V.Matijošaitį, kad jo įmonės sugebėjo išgyventi, taip išsaugodamos bent šiokias tokias darbo vietas. Antra vertus, „Vičiūnų“ grupės pagrindinių akcininkų Matijošaičių valdomų įmonių ir milijonų daugėja, tad galimybių realizuoti bendrovės tinklalapyje viešai išeksponuotą siekį būti patraukliu darbdaviu tikrai yra galimybių.
Tačiau viename interviu jis taip įvardijo savo poziciją: „Privatus verslas niekada neužsiims labdara ir norės uždirbti kuo daugiau pelno.“ Tik nepridūrė, kokia sąskaita: neteisėtų viršvalandžių, menkų algų? Socialiai atsakingo verslo, koks vis labiau akcentuojame demokratinėse šalyse, kai žmonės įmonės rezultatus kuria ne vergovės sąlygomis, „Vičiūnų“ realybėje nematyti. Ir nors V.Matijošaitį visi giria – ir pelnytai – už darbo vietų kūrimą, tačiau mokesčių, taip pat ir gyventojų pajamų valstybei dinamika, ją analizavusių verslininkų teigimu, nekyla aukštyn taip smarkiai, kaip jo verslas. Tai rodo, kad įmonės klestėjimo aukso smiltelių iki eilinio darbuotojo nenukrinta.
Beje, „Vičiūnų“ grupė yra „Baltosios bangos“ judėjimo, kuriame dalyvaujančios įmonės remia skaidrų verslą ir mokesčių mokėjimą, narė. Tačiau „Vičiūnų“ galva nė neslepia, kad prabangų „Maserati” registravo Estijoje, o „Audi“ – Belgijoje. Vis dėlto negražu milijonieriui bandyti išvengti tegu ir neprotingų mokesčių Lietuvoje mokėjimo.

Politikos debiutantas joje daug nenuveikė
Pastaruosius porą metų V.Matijošaitis siekia plėsti savo įtaką ne tik versle, bet ir politikoje: milijonierius įkūrė visuomeninį judėjimą „Vieningas Kaunas“ ir pelnė penkis mandatus Kauno taryboje – sau, žmonai, dar vienam „Vičiūnų“ darbuotojui, šeimos draugei ir kaimynei, garsiai sportinių šokių trenerei Jūratei Norvaišienei. Žinoma, galima svarstyti, ar taip atstovaujama visuomeniniam judėjimui, – o gal tik vienai verslo grupei?
Verslininkas net turėjo ambicijų tapti laikinosios sostinės meru. Netapo – miesto vairą dėl politinių intrigų gavo Liberalų sąjūdžio atstovas Rimantas Mikaitis, bet, daugelio politikų teigimu, iš tikrųjų tą vairą sukiojo jis. Tačiau netrukus vėl įvyko valdžios perversmas, ir V.Matijošaičiui teko tenkintis opozicijos politiko vaidmeniu.
Kauno mero postą susigrąžinęs konservatorius Andrius Kupčinskas V.Matijošaičio debiutą politikoje vertina nevienareikšmiškai. Jis sako neįžvelgiąs interesų konflikto, kurio baimintasi prieš rinkimus: svarstyti keli V.Matijošaičio verslo detalieji planai, bet jis svarstant nusišalino. Tiesa, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad Matijošaičiai supainiojo savo verslo ir viešuosius interesus, balsuodami dėl svarbaus jų verslui nekilnojamojo turto mokesčio, ir teismas sprendimo nepakeitė.
Vis dėlto meras neįžvelgia, kad aptariamas verslininkas būtų nuveikęs ką svaraus politikos srityje, o kartais jo viešojo ir privataus intereso supratimas būna labai keistas. Pavyzdžiui, jis siūlė atleisti kai kurias miesto įmones nuo dividendų mokėjimo. „Savo nuosavame versle jis taip nesielgtų“, – neabejoja A.Kupčinskas.
Kad V.Matijošaičio politinės ambicijos siekia aukščiau Kauno valdžios, galima suprasti iš ketinimų jo įkurtam „Vieningam Kaunui“ kartu su Artūro Zuoko TAIP debiutuoti Seimo rinkimuose, bet pats V.Matijošaitis lyg ir nežada kandidatuoti.
Verslininkui akivaizdžiai norisi ir svaresnio visuomeninio statuso. Iki savivaldos rinkimų jis per daug nesiafišavo, bet dabar V.Matijošaitį galima pamatyti net TV žaidimuose spėliojantį, kokios spalvos apatinius drabužėlius tuo metu dėvi greta sėdinti jo žmona.
Ne ką nuveikęs politikoje, V.Matijošaitis užsimojo tapti didžiausios ir įtakingiausios pramonininkų organizacijos – LPK prezidentu. Tačiau ir čia patyrė fiasko: 28 balsai už jį, o 116 – už jo konkurentą Robertą Dargį. Verslo lyderiai neslėpė pašaipos: pretendentas būti Lietuvos pramonininkų veidu, matyt, posto siekęs tik dėl garbės ar įrašo vizitinėje kortelėje, gal nelabai ir ketinęs ginti ne tik savo, bet ir visų LPK įmonių interesus, nes prieš rinkimus, priešingai nei jo varžovas, jų problemomis net nepasidomėjo. Per rinkimus paklaustas, ką nuveiktų tapęs LPK prezidentu Lietuvos verslo labui, V.Matijošaitis sukėlė juoką, atsakydamas, kad nesuprato klausimo.
Be to, „Vičiūnių“ vadovas, švelniai tariant, nelabai kokios iškalbos, sunkiai kalba angliškai, o juk LPK prezidentui dažnai reikia ginti verslo interesus tiek Lietuvoje, tiek Briuselyje. Vis dėlto V.Matijošaitis, matyt, nelabai adekvačiai įvertina savo gebėjimus kitose srityse, nors versle jis, be jokios abejonės, – čempionas.

Flirtas su bulvarine žiniasklaida pagadino reputaciją
Nors apie save V.Matijošaitis sako: “Nuo vaikystės išmokau rūpintis kitais. Dabar, kai galiu skirti pinigų labdarai, tikiu, kad jie pasiekia tą žmogų, kuriam tuo metu labiausiai reikia”, tačiau šaipomasi, kad labdaros V.Matijošaitis turbūt duoda, kai jau negali neduoti.
Jis remia Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, įsteigė ir vadovauja „Žalgirio” paramos fondui. „Vičiūnų” grupė – pagrindinė moterų krepšinio komandos „Viči-Aistės“ rėmėja, remia ir futbolo, regbio, ledo ritulio klubus. Įmonė skelbiasi esanti ilgametė įvairių socialinių, kultūros bei verslo renginių globėja ir rėmėja.
Vis dėlto Kauno meras A.Kupčinskas tvirtina didelių mecenatystės požymių neįžvelgiąs. Kartais bandant pasirodyti renginių rėmėju, imamasi net gudravimo. Pavyzdžiui, „Vieningas Kaunas“ įdeda skelbimą, kviečiantį į renginį, lyg būtų jo organizatorius, bet iš tikrųjų tai būna miesto savivaldybės renginys.
Galima sakyti, jog per pastaruosius porą metų V.Matijošaitis, kad ir kaip norėtų įsitvirtinti politikoje, pagerinti savo renomė visuomenės akyse, įsitvirtino tik bulvarinėje žiniasklaidoje, tuo gerokai pasigadindamas reputaciją. Jis ėmė demonstruoti savo prabangą: tai atvykęs į miesto tarybos posėdį prabangiu „Ferrari” nerado smulkiųjų užmokėti už jo stovėjimą, tai net skrisdamas į Afriką medžioti kartu skraidinosi žurnalistus.
Ne vienas verslininkas apie V.Matijošaitį sako, kad, nepaisant tikrai išskirtinės verslo sėkmės, jam vis dėlto nereikėtų veržtis į politinius ar Lietuvos verslo atstovavimo postus, nes tam jis nelabai tinkąs: jam nebūdingas valstybinis požiūris, socialinis jautrumas, stinga inteligencijos, diplomatiškumo, kalbos kultūros, jis ignoruoja kitų nuomonę.
Neturtingas verslininkas – tikrai joks komplimentas. Tačiau būti verslininku milijonieriumi garbinga tik tuo atveju, jei milijonai uždirbti darbu ir gebėjimais, o ne ką „prichvatizavus“, ne pavaldinių vergiško darbo ir mokesčių slėpimo sąskaita, jei tais milijonais verslininkas sugeba plėtoti skaidrų, socialiai atsakingą verslą. Galų gale – jei tuos milijonus leidžia ne savo milijonieriaus statusui įrodyti, bet ir visuomenei svarbiausioms gyvenimo sritims paremti. V.Matijošaitis tokį milijonieriaus etaloną kol kas ne visada atitinka.