2014 Vasario 23

Visureigiu – sunkiai išvažiuojamais Afrikos keliais

veidas.lt


Visureigiai – tiesiog nepamainoma transporto priemonė keliauti po Afriką: tik dykrose, dykumose ar džiunglėse, persikeliant per upes ar upelius, iki soties galima pasimėgauti adrenalino kupinu bekelės važiavimu ir pamatyti kitokį – neturistinį šio žemyno gyvenimą.

„Jei nori pajusti tikrąją Afriką, važiuoti patogiais asfaltuotais keliais neužtenka – geriausia rinktis visureigius ir traukti kur akys mato. Būtent taip mes ir keliaujam. Aišku, žiūrim į žemėlapius, tačiau renkamės kelius, kuriuos tik santykinai galima taip pavadinti. Ieškom tokių kelių, kuriais būtų kuo sunkiau važiuoti mums, visureigių ir bekelės gerbėjams“, – pasakoja ūkininkas ir visureigių klubo „Off road club 4X4 Biržai“ pirmininkas Rolandas Narkus.
Keturiais visureigiais į Afriką R.Narkus su bendražygiais sportininkais ir aistringais bekelės gerbėjais iškeliavo praėjusių metų gruodžio 27 dieną, o namo grįžo daugiau nei prieš savaitę. Per 41 dieną lietuviai nuvažiavo apie 10 tūkst. km ir aplankė Maroką, Mauritaniją, Malį, Gvinėją ir Dramblio Kaulo Respubliką. Tai jau antroji tokia lietuvių kelionė. 2013 m. pradžioje jie per penkias savaites sukorė apie 8 tūkst. km – pervažiavo Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Senegalą ir Gambiją, išbandė ir dalį senojo Dakaro kelio.
Priminsime, kad Dakaro ralis, organizuojamas prancūzų „Amaury Sport“ organizacijos, iki 2009 m. vykdavo Pietų Europos šalių trasomis bei Afrikos dykumomis ir kalnais, tačiau dėl regione kilusių neramumų lenktynės perkeltos į Pietų Amerikos žemyną.
Verta paminėti, kad ponas Rolandas su bendražygiais kelionei ruošiasi atsakingai – perka visureigius ir sutvarko juos taip, kad kuo mažiau lūžtų, na, o pasiekę galutinį kelionės tašką automobilius parduoda ir skrenda namo lėktuvu. „Taip daro pusė Europos keliautojų. Tokių kaip mes ten daug, tik Afrika yra didžiulė ir žmonių mažai sutinki. Parduodamas automobilį apie pelną negalvoji, juk parsiveži įspūdžių, nuotraukų, vaizdo įrašų. Tai svarbiausia“, – pasakoja R.Narkus.
Pasak Rolando, keliaujama labai paprastai: buitinės sąlygos minimalios, stovyklos nakčiai įrengiamos kur nors prie atokių kaimų, dažniausiai miegama visureigiuose, net ir kelionės maršrutas nėra žinomas iš anksto – kur norisi, ten ir važiuojama, žinomas nebent galutinis kelionės taškas. Bekelės aistruoliai važiuodami per Afrikos šalis nepuldavo ieškoti turistinių objektų (juos apžiūrėdavo, jei pasitaikydavo pakeliui), tačiau mėgavosi gyvenimu gamtoje ir sunkiai išvažiuojamais keliukais.
„Sakoma, kad Afrika arba užkabina, arba atstumia. Mus užkabino, pernai važiavome, šiemet važiavome ir tikriausiai važiuosime kitąmet. Nors dabar dar įspūdžiai nesusigulėję, tačiau, manau, po kelių mėnesių pasiilgsiu šilumos, naujų įspūdžių, erdvės (Lietuvoje taip maža vietos), ir vėl norėsis atgal. Kuo daugiau važiuoji, tuo Afrika darosi įdomesnė ir dar labiau vilioja“, – pasakoja keliautojas.

Vis kitoks gamtovaizdis ir chaosas su taisyklėmis

Pasak Rolando, per pirmąją kelionę vos tik įvažiavus į Afriką stebino viskas. „O, Afrika – kitas žemynas! Marokas, Mauritanija, Senegalas – viskas absoliučiai stebino. O šiais metais, kai įvažiavome į Maroką, tai net nepajutome, kad mes kažkur Afrikoje“, – šypteli mūsų pašnekovas ir priduria, kad vis dėlto kiekviena Afrikos šalis yra vis kitokia. Pavyzdžiui, Mauritanijoje – beveik tik smėlis, kopos ir dykumos, Malyje atsiranda šiek tiek žalumos, o Gvinėjoje prasideda kalnai, miškai ir džiunglės.
Kiekvienoje šalyje skiriasi ir žmonės. Štai Maroko ir Mauritanijos gyventojai keliautojų ir turistų matę nemažai, taigi jau yra išlepę – pripratę, kad atvykėliai turi duoti dovanų ar padalyti pinigų. O štai šalyse už Malio vietiniai į atklydėlius, važinėjančius visureigiais per dykumas, žiūri kaip į kokius kosmonautus ar visai nematytas būtybes. Gvinėjoje žmonės labiau atsipalaidavę, nuolat šypsosi.
Keliautojai dar pernai ketino apsilankyti Malyje, tačiau dėl ten vykstančių kovų šio plano atsisakė, na, o šiais metais dėl visa ko Maroko sostinėje Rabate apsilankė Malio ambasadoje ir gavo vizas, kad reikalui esant galėtų pervažiuoti sieną. Vizas gavo nesunkiai, tačiau jau privažiavus sieną paaiškėjo, jog Malyje vis dar nėra įprasta, kad čia gausiai lankytųsi turistai. „Mus apnakvindino, pavadinkime, jų žandarmerijos būstinėje su apsauga. Apsauga tokia, kad tvoros kiauros ir žmonės ateina kada tik nori, nes atvažiavo tubabai – baltieji“, – prisimena Rolandas ir priduria, kad iš žandarmerijos iki Bamako visus 400–500 km juos lydėjo kareivių konvojus, neleisdamas nė trupučio nusukti nuo kelio ar stabtelėti pavalgyti.
Konvojus lietuvius paliko tik įsikūrusius viešbutyje. Įdomu, kad susiruošusiems išvažiuoti iš šalies keliautojams konvojaus jau nebuvo skirta, buvo galima važiuoti kur tik norisi – į antrą tūkstantmetį skaičiuojantį Tombuktu miestą ar kitą pasirinktą objektą. Tačiau keliautojai paklausė rekomendacijų, kad tokioms ekskursijoms Malyje dar anksti, mat neramumai čia vienur, čia kitur vis dar plyksteli.
Kita vertus, Bamake net nebuvo justi, kad kažkur šalyje vyksta karas ar susirėmimai, atvirkščiai – sostinė gyvena savo ritmu. „Vakare įvažiavus į Bamaką nustebino motorolerių ir automobilių mišrainė. Sostinė paskendusi benzino ir tepalo smoge. Tiek motorolerių ir motociklų nesu matęs per visą savo gyvenimą. Man buvo šokas, kad taip galima važinėti. Tačiau tas chaosas turi savas taisykles, kurių visi laikosi“, – pasakoja Rolandas.
Dar didesnis chaosas keliautojų laukė Gvinėjos sostinėje Konakryje. „Paradoksalu, tačiau ir šitas chaosas turi savo tvarką. Tik mūsų akims tai kažkas baisaus. Kai ilgiau pabūni, įsitikini, kad čia galioja tam tikros taisyklės. Pavyzdžiui, jei kažkas pypsena, tai reikia atkreipti dėmesį, nes tikriausiai nori įvažiuoti ar išvažiuoti“, – pastebėjo keliautojas.
Nors Gvinėja yra šiek tiek skurdesnė nei kitos aplankytos šalys, tačiau negalima sakyti, kad čia skurdas bado akis. Yra ir vargingiau, ir turtingiau gyvenančių žmonių, sostinėje vyksta statybos, tvarkomi keliai. Mūsų pašnekovo nuomone, šalis juda į priekį. Žmonės nėra pikti, atvirkščiai – daug šypsosi, tuo gerokai skirdamiesi nuo Malio ar Maroko gyventojų. Be to, nepyksta fotografuojami, o net pasimaivo ar patys paprašo, kad atklydėliai juos įamžintų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...