2011 Spalio 10

Raimundas Milašiūnas

Visų mūsų psichikos sveikatos diena

veidas.lt

Greta mūsų gyvena žmonės, kurie kitaip mato, girdi ir apskritai suvokia mus supantį pasaulį. Žmonės, kurių ne vienas mūsų vengia, o vengdamas prisigalvoja įvairių gūdžių istorijų apie neva jų vykdomus šiurpius nusikaltimus ar pasišaipo, kurdami anekdotus, atvirai žeminančius jų negalę. Bet nepamirškime – pašaipos paprastai slepia ne ką kita, kaip paprasčiausią baimę.
Taigi esame linkę manyti, kad psichikos negalė yra kažkas iš siaubo istorijų srities, bet niekaip su mumis nesusijusi ir, žinoma, mums anaiptol negresianti. Mat mes, protingieji, kažin kodėl esame susigalvoję, kad būti psichiškai kitokiam yra mažų mažiausiai gėda. Juk, neduok Dieve, susirgus neteksime aplinkinių palankumo ir meilės, o apie mus irgi ims kurti baisiausias ar tiesiog pašaipias istorijas. Vadinasi, teks palikti ir daugumos „sveikųjų“ ratą bei įžengti į mažumos pasaulį. O nepamąstome, kad nenoras iškristi iš minios tėra vis to paties nebrandumo požymis.
Bet vis tiek norime būti psichiškai sveiki. Ir tuos kitokius, nesveikuosius, stengiamės į psichiatrijos ligonines ar vis dar vakariečius šiurpinančius globos namus sukišti. Puikus „tvarkymosi“ su problema pavyzdys – nematau, vadinasi, tai neegzistuoja! Vis dėlto nuo savęs nepabėgsi: psichikos sutrikimai egzistuoja, o tie žmonės turi teisę gyventi ne kažkur greta, bet tarp mūsų.
Taigi spalio 10-ąją paminime psichikos sutrikimo paliestus žmones. Ir jau bandome tapti vakarietiškesni, tolerantiškesni, suprantantys ir atjaučiantys kitą. Kitą… Bet ar tikrai tarp tų „kitų“ nesame ir mes patys? Ar tikrai psichikos negalė – tai vien „beprotystė“, užvaldanti kai kuriuos žmones taip, kad jie ima elgtis keistai, girdi tą, ko niekas kitas neišgirsta, mato aplinkiniams nepastebimus vaizdinius ar pasakoja nerišlias istorijas, moksliškai pavadintas kliedesiu? Deja, psichozės, kurių visi taip bijome, tėra tik ledkalnio viršūnė, po giliais vandenimis plukdanti galybę pačių įvairiausių psichikos ir psichologijos problemų, nuo kurių šiandien nepajėgus pabėgti nė vienas.
Paradoksas tas, kad nuo ko slepiamės, ką neretai neigiame aplinkoje ar savyje, su savimi dažniausiai ir nešiojamės. Tik pamirštame, kad net ir paprasčiausias emocijų svyravimas ar nemiga gali būti ne kas kita, tik jau minėtų „baisiųjų“ psichozių jaunesnioji sesutė. Čia, matyt, galėčiau pasiremti kažkada nugirstu ir vis dar mėgstamu posakiu, teigiančiu, kad nėra šeimos, kurios stalininės represijos nebūtų palietusios. Man atrodo, kad ranką prie širdies pridėję turėtume pripažinti, jog nėra šeimos, kurios ir psichikos problemos nebūtų palietusios. Tikiu, kad ne vienam po tokio teiginio ir akys ant kaktos lipti ima. Bet nepamirškime, kad psichikos sutrikimas yra ir šio amžiaus rykštė – depresija. Neteigiu, kad visi apie depresiją kalbantieji ja ir serga, bet jei žodis „depresuoti“ tampa kasdienio gyvenimo dalimi, tai, matyt, šį tą reiškia.
O kaip tada su žmonėmis, kurie nei iš šio, nei iš to pajunta didelį nerimą, lydimą nevaldomo širdies plakimo, kvėpavimo padažnėjimo ar net mirties baimės? Tai irgi šio amžiaus bėda – panikos atakos. O kaip su nemiga? Ar alkoholiu „nervams nuraminti“? Tai vis psichikos bėdos, kurios guli vos ne ant kiekvieno pečių, kurios lygia dalimi su psichozėmis psichiatrijos ir psichologijos vadovėliuose puikuojasi.
Tai gal vis dėlto Pasaulinė psichikos sveikatos diena iš tikrųjų yra pasaulinė ta prasme, kad ji ne „kitų“, bet mūsų visų? Mat bent menkų psichikos sutrikimų patiriame mes visi.
Nesu linkęs kalbėti apie priemones jiems išvengti, nes šią dieną ir taip daug specialistų apie tai kalbės. Man įdomesnis kitas fenomenas – mūsų baimė savo negales pripažinti. Kodėl ne taip bijome fizinių ligų, kartais net labai rimtų, ir neretai net didžiuojamės kitiems savo susirgimais? Esu girdėjęs, kaip vienas žmogus kitam pasakojosi apie savo diabetus, vis atsiveriančias opas kojose, tačiau kitas nė kiek ne mažiau gyrėsi infarktu ar net gresiančiu insultu. Tik vėžio šiandien vis dar bijome, o kitos ligos mus aplinkinių akyse pakelia iki kankinio vainiko nusipelniusiųjų. Bet štai psichikos sutrikimai – vis dar baisūs. Bijome ne tik sutrikimų, bet ir jų gydymo. Baimę apsilankyti pas psichiatrą dar galima paaiškinti, tačiau psichologo ar psichoterapeuto vengimas niekaip nesuprantamas.
Prieš porą savaičių mano pacientė grįžo iš anapus Atlanto ir pasakė įdomią frazę: „Mums gėda prisipažinti apsilankius pas psichoterapeutą, o amerikietis nesupras, jei tu, užuot kreipęsis profesionalios pagalbos, griausi savo ir kitų gyvenimą.“ Ne vieno veidą dabar, matyt, iškreips pašaipa, tarsi sakanti, kad amerikiečiai be psichoterapeutų nė žingsnio žengti nesugeba. Gal ir taip, bet ar geriau, jei mūsų tautiečiai nė žingsnio nesugeba žengti be įvairiausio plauko būrėjų, ateities pranašų ar ekstrasensų? Kai mums skauda širdį, kreipiamės į gydytoją, tačiau savo sielą atiduodame į bet kieno rankas.
Psichoterapija nėra savo gyvenimo atidavimas į kito žmogaus rankas. Ji yra kelias, padedantis jums atrasti atsakymus į savo klausimus. Todėl kai priklydėlis man pasako, kad netiki terapija, aš jam atsakau, kad netiki jis ne terapija, bet savimi ir savo pajėgumu keistis. Ir tuomet nebeatrodo keista, kad nemaža mūsų dalis nebando atsispirti likimo vingiams, nebenori prisiimti atsakomybės ir geriau pasiduoda gyvenimo negandoms, pasirinkdami kelią į psichikos problemas. Tada tikrai tampa aišku, kodėl Pasaulinė psichikos sveikatos diena yra ne kitų, bet mūsų visų diena.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...