2010 Birželio 15

Ieva Prudnikovaitė

Vilniuje mano namai

veidas.lt

"Veido" archyvas

Ryškiausiu savo vaidmeniu Ieva Prudnikovaitė vadina Karmen.

Prieš keletą dienų pasigavome Ievą tik grįžusią iš Vokietijos miesto Eseno, kurio muzikiniame teatre solistė dainavo šį sezoną. Ir dar dainuos mažiausiai dvejus metus, nes neseniai būtent tokiam terminui pratęsė kontraktą.

Bet šįkart I.Prudnikovaitės laukėme sugrįžtančios ne po teatro spektaklių, o po L.van Beethoveno Devintosios simfonijos, kuri 60 tūkst. liudininkų akyse buvo atlikta Eseno miesto pakraštyje esančiame futbolo stadione. “Projektas “Way of Song”, primenantis mūsų dainų šventes, – tai Eseno, kaip šių metų Europos kultūros sostinės, programos dalis. Scena stovėjo pačiame stadiono centre, likusią aikštės dalį užėmė chorai. Na, o tribūnos – pilnutėlės žiūrovų, kurių kiekvienas į rankas gauna natų sąsiuvinį su renginio metu atliekamais kūriniais. Ir, kuo labiausiai stebėjosi mane į šventę atlydėję draugai lietuviai, susirinkę vokiečiai iš tų natų tikrai dainavo!” – linksmai pasakoja Ieva.

“Tai gal vis dėlto apsipratote Esene? Gal jis virto jūsų namais?” – klausiu, prisiminusi graudžius prieš pusmetį solistės dalytus interviu, persmelktus vienišumo ir namų ilgesio. Tamsiose pašnekovės akyse blyksteli atkaklūs velniukai: “Nevirto. Vilniuje mano namai”.

Artistų ašaros

Tuose interviu dar buvo minimi ryšuliai lietuviškų knygų, gabenamų Vokietijon, ir žiaurios telefoninio ryšio sąskaitos. “Sąskaitos ne mažėja, o didėja. Tokia jau esu: jei, pavyzdžiui, keliaudama pastebiu kažką gražaus, norisi tuo įspūdžiu tuoj pat pasidalyti su mama ir tėčiu. Ir taip – dešimt kartų per dieną”, – šypsosi Ieva.

Ji džiaugiasi dabar jau prisiverčianti laisvomis dienomis užverti buto Esene duris ir aplankyti anksčiau nematytus Europos miestus. Pats Esenas, smarkiai sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, ypatinga architektūra, Ievos akimis vertinant, pasigirti negalėtų, tačiau iš jo visai nesunku pasiekti ir Briuselį, ir Amsterdamą, ir Paryžių.

O knygos kaip ir anksčiau tebekeliauja iš Lietuvos į Vokietiją: “Skaičiau Haruki Murakami, po to norėjosi ko nors realistiškesnio – perėjau prie Johno Irvingo… O neseniai su didžiausiu malonumu įveikiau Rūtos Oginskaitės knygą apie Vytautą Kernagį”, – vardija Ieva.

Lietuvaitė džiaugiasi svetimoje šalyje radusi draugišką kolegų tautiečių kompaniją: tai visų pirma buvęs jos tėvo Vladimiro Prudnikovo mokinys Almas Švilpa, Vakaruose gyvenantis jau penkiolika metų. Jis tapo nuolatiniu scenos partneriu, nes mecosopranas ir bosas operose dažnai pasirodo kartu, o Eseno muzikinio teatro trupė ne tokia jau didelė – vos dvi dešimtys solistų. Tarp jų vokiečių, kaip ir kituose garsiuose Vokietijos teatruose, – mažuma. “Kartą perskaičiau “Toskos” spektaklio programėlėje artistų sąrašą ir linksma pasidarė: G.Puccini operos personažus įkūnijo gruzinas, armėnas, rusas ir mes, du lietuviai”, – pasakoja I.Prudnikovaitė.

Nors be solistų iš Rytų Europos vokiečiai jau senokai negali apsieiti, dvejopi standartai saviems bei atvykėliams menininkams, Ievos tvirtinimu, jaučiami kiekviename žingsnyje. “Jei vokietis suklysta – reaguojama vienaip, jei svetimtaučiai – visiškai kitaip, – prisipažįsta lietuvaitė. – Nepastebėti to neįmanoma, bet stengiamės tai priimti su humoru”.

Aalto muzikinio teatro meno vadovas Stefanas Solteszas – irgi atvykėlis: tai vengrų kilmės austrų dirigentas. Niekas neneigia, kad šios asmenybės pastangomis Eseno teatras “Opernwelt” žurnalo kritikų pripažįstamas geriausiu muzikiniu teatru vokiškai kalbančiose šalyse, tačiau repeticijos su S.Solteszu ne vienam solistui baigiasi ašaromis. “Šiuo atveju visai nesvarbu, žvaigždė tu ar pradedantis solistas: būna, kad pasaulinio lygio primadonos nuo aštrių dirigento pastabų scenoje apsibliauna. Iš pradžių nesuprasdavau, kodėl pasisakiusi, kokiame teatre dirbu, sulaukdavau kolegų reakcijos: “Vargšelė, ir tu dar gyva?..” Dabar jau suprantu”, – neslepia Ieva.

Ar pačiai yra tekę ašaroti per repeticijas? “Tik vieną kartą, ir tai nebuvo konfliktinė situacija, – prisimena Ieva. – Tiesiog pirmuosius mėnesius Vokietijoje be artimų žmonių jaučiau depresiją, nervai būdavo nuolat įtempti, ir ašaromis galėdavau apsipilti dėl menkiausio nieko. Po to dirigentas pasikvietė pokalbio ir tėviškai pasiteiravo, kokie rūpesčiai mane kamuoja”.

Režisūros efektai

Nors Eseno muzikinis teatras šalyje laikomas “pirmuoju numeriu”, ne visų spektaklių režisūra solistei atrodo be išlygų priimtina. “Tarkim, manojo Karmen personažo nužudymo scena vyksta bare, kažkam tuo pat metu šalimais vemiant. O Richardo Wagnerio “Reino aukso” spektaklio uvertiūra skamba pusnuogiam Votanui, kurį vaidina A.Švilpa, scenoje seksualiai ištvirkaujant su valkirijomis – Reino mergelėmis”, – pasakoja I.Prudnikovaitė.

Režisūriniai sprendimai gali būti netradiciniai, tačiau vokiečių pagarba ir meilė R.Wagnerio palikimui – neabejotini. Atvykėliams solistams nepatartina klysti žymiausio vokiečių kūrėjo operose, nes publika tai būtinai pastebės. “Tarkim, mano pažįstama socialinė darbuotoja puikiai išmano visų kompozitoriaus operų tekstus ir gali paaiškinti daugybę juose esančių naujadarų, įprastinėje vokiečių kalboje nevartojamų, – jiems skirti specialūs žodynai. Ji padėjo man parengti vaidmenį “Valkirijoje”, – tvirtina Ieva.

Dabartinio savo karjeros laiptelio viršūne pati solistė laiko Karmen partiją, atliktą net keturių teatrų pastatymuose: Eseno, kito Vokietijos miesto Braunšveigo, Rygos ir Vilniaus. Tiesa, Vilniuje publikai kol kas tebuvo parodytas vienintelis “Karmen” spektaklis su šio straipsnio heroje, bet ir jo užteko, kad teatralai įvertintų I.Prudnikovaitės vaidmenį Auksiniu scenos kryžiumi.

“Su prancūzų režisieriumi Arnaud Bernard’u Vilniuje repeticijų laikotarpiu labai daug diskutuodavom. Jis norėjo matyti Karmen žiaurią, “gyvatišką”. Atsikirsdavau, kad jokiu būdu nekursiu vulgaraus personažo”, – atskleidžia Ieva.

Nenori plėšytis

“Premjeros Vilniuje dieną paskambino draugai ir pranešė, jog atvažiuoja manęs prablaškyti, kad iš jaudulio namie savęs neužgraužčiau. Šioks toks “nervelis” kiekvienam spektakliui būtinas, o premjerinis nervas – ypatingas, – tvirtina solistė. – Artistai jį išgyvena skirtingai: vieni bando gulėti lovoje visą dieną, kiti priešingai – daugiau judėti, bendrauti, kad nebeliktų kada galvoti apie artėjantį spektaklį. Man draugų pastangos pagelbėjo”.

Kitą sezoną Vokietijoje jos laukia du nauji pastatymai: R.Wagnerio “Dievų žlugimas” (Aalto muzikinis teatras užsibrėžęs parodyti visą “Nybelungų žiedą”) ir G.Verdi opera “Luiza Miler”. Dar Ieva bus įvesta į G.Puccini operą “Madam Baterflai”, o G.Verdi “Rigoleto” pastatymui, kuriam vadovaus garsusis Danielis Barenboimas, solistę kviečia Vienos festivalis.

Per sezoną Ieva Esene žada dainuoti 35 spektakliuose. Priminus, kad A.Švilpa prieš metus minėjo “Veidui” kone dvigubai didesnius skaičius, dainininkė šypteli: “Jis plėšosi, o aš nenoriu. Man patinka laisvi tarpai, per kuriuos galiu grįžti į Lietuvą. Šį pavasarį čia praleidau daugiau laiko negu Vokietijoje, bet sausį, vasarį per mėnesį dalyvaudavau dvylikoje spektaklių. Kažkam turbūt atrodo – kas čia tokio kas trečią vakarą scenoje padainuoti, bet solistui tai didžiulis krūvis. Po dviejų tokių mėnesių jaučiausi išsunkta. Skridau į Turkiją atsigauti”.

Kokias atostogas Ieva suplanavusi šią vasarą? “Kad tiek čia tų atostogų… Liepos pradžioje turėsiu grįžti į Eseną dainuoti “Nabuke” ir “Valkirijoje” – ten teatrinis sezonas tęsiasi iki vidurvasario. O rugpjūčio pabaigoje – jau vėl į darbą. Iki to laiko teks savarankiškai išmokti partiją operoje “Dievų žlugimas”, kurią sugrįžę iškart pradėsime repetuoti. Dabar turiu suplanuotus kelis koncertus Lietuvoje. Dažniausiai čia koncertuoju su ansambliu “4Tango”, bet turim parengę dvi programas su Jeronimu Miliumi. Ketinu pristatyti ir prancūziškų dainų programą – kelias šansonas jau moku”, – dėsto savo planus Ieva.

Lietuvoje mėgstamiausias dainininkės poilsio kampelis – pažįstamo žvejo sodyba Rusnėje: jai, pasirodo, labai patinka žvejoti. “Ir negaila būna sliekų?” – teiraujuosi, žinodama Ievos silpnybę viskam, kas gyva (nors dėl solistės alergijų ir nuolatinių kelionių visi augintiniai galiausiai persikrausto į tėvų namus). “Gaila. Todėl prašau, kad slieką užmautų kas nors kitas arba renkuosi paprastesnį masalą. Pavyzdžiui, batoną”, – juokiasi I.Prudnikovaitė.
Palinkėkim jai gero laimikio – tiek scenoje, tiek žvejyboje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...