2013 Kovo 15

Vilniaus klausimas tarptautinės politikos labirintuose

veidas.lt


Lygiai prieš 90 metų, 1923 m. kovo 23-iąją, Tautų Sąjungos Ambasadorių konferencija be jokio rimto teisinio pagrindo Vilnių ir Vilniaus kraštą paskelbė Lenkijos valstybės dalimi. Tačiau Lietuva šio sprendimo niekada nepripažino.

Daugelis žmonių, net pakankamai išsilavinusių, yra įsitikinę, kad istorija turi rūpėti tik specialistams – istorikams, nes praeitis neturi nieko bendro su šių dienų problemomis. Deja, tai labai klaidinga nuomonė: juk ir sudėtingas mūsų sostinės likimas XX amžiuje, ir Lietuvos bei Lenkijos santykių problemos jau šiais laikais tą neginčijamai patvirtina.
Todėl ši Lietuvai skaudi sukaktis yra nebloga proga prisiminti istoriją ir pažvelgti į šį bei vėlesnius įvykius tarptautinės teisės požiūriu. Bet ar tai šiandieną dar įdomu, aktualu?
Iš tiesų turime 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų pasirašytą abiejų valstybių draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurioje patvirtinta, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkų istorikai pabrėžia, kad jokia rimta jų valstybės politinė jėga nepretenduoja į Vilnių ir Vilniją.
Kita vertus, ir šių dienų Lenkijoje vis dar leidžiamos knygos, rimtos mokslinės monografijos bei puošnūs fotoalbumai, kuriuose Baltarusija, Ukraina ir ypač Lietuva vadinamos viso labo tik didžiosios Lenkijos pakraščiais – kresais, o kaimynų televizija skelbia: daugelis lenkų mano, kad Vilnius ir Lvovas turi priklausyti Lenkijai. O visuomenės nuomonė – didelis dalykas, į ją negali numoti ranka ir valdžios žmonės.
Tai gal iš tiesų Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai tada 1923-iaisiais buvo teisūs, o gal teisūs ir kai kurie Lietuvos lenkų veikėjai, skelbiantys, kad Vilniuje lietuvių niekada anksčiau nebuvo ir dabar mes čia gyvename neteisėtai? Ir todėl vieną gražią dieną turėtume apsispręsti: integruotis į jų bendruomenę, tai yra tapti lenkais, arba išsikraustyti.

Lietuva tada nepasidavė

Čia svarbu įsidėmėti, kad Ambasadorių konferencijos sprendimo Lietuvos valdžia nesutiko pripažinti, šios pozicijos tvirtai laikėsi visą tarpukarį, o tai iš dalies ir padėjo mums atgauti Vilnių. Mūsų Vyriausybė rėmėsi ne tik istorija, vieninga savo piliečių parama, bet ir tarptautinės teisės normomis.
“Veidas” jau rašė (ketvirtame šių metų numeryje), kad Vilnių kadaise įkūrė lietuviai, o lenkų jame pagausėjo gerokai vėliau nei kitų tautų atstovų – slavų, žydų ar vokiečių. Pagaliau net ir po Liublino unijos (1579 m.) sulenkėję mūsų didikai, bajorai vis dėlto nelaikė savęs nei lenkais, nei Lenkijos karalystės žmonėmis ir kiekviena proga gynė LDK savarankiškumą. Vilniaus kraštas (iki 1920 m.) niekada nepriklausė Lenkijai ir net nesiribojo su ja – juk buvo atskirtas Gardino krašto, taip pat ne lenkų gyvenamo.
Žinoma, tai tolimesnė praeitis, bet ir XX amžiaus pradžioje, kuriantis tautinėms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, Vilniaus krašto priklausomybė Lietuvai buvo ne kartą patvirtinta tarptautiniais dokumentais. 1919 m. gruodžio 8 d. Aukščiausioji sąjungininkų taryba nustatė laikinąją Lenkijos rytų sieną pagal vadinamąją Kerzono liniją, taip priskiriant Vilnių Lietuvai, ir 1920 m. liepos 10 d. įpareigojo Lenkiją, kuri tuo metu buvo užėmusi Vilnių, grąžinti jį Lietuvai.
Netrukus, liepos 12 d., Vilniaus kraštas teisėta Lietuvos valstybės dalimi buvo pripažintas Lietuvos ir Rusijos sutartimi, o tai, tarptautinės teisės specialistų nuomone, buvo pats svarbiausias argumentas: „Rusija, kuriai iki to momento priklausė suverenitetas Vilniaus teritorijai, jo atsisakė Lietuvos naudai.“ 1920 m. rugsėjį Tautų Sąjungos Taryba savo rekomendacija patvirtino Kerzono liniją rytine Lenkijos siena, o Lenkija šią rekomendaciją priėmė.
Pagaliau 1920 m. spalio 7 d., Tautų Sąjungai reikalaujant ir jos atstovams dalyvaujant, Suvalkuose po Lietuvos ir Lenkijos derybų buvo pasirašyta sutartis, kurioje nubrėžta demarkacinė linija tarp šių valstybių Vilnių paliko Lietuvai, be to, abi šalys atsisakė toliau naudoti karinę jėgą tarpusavio ginčams spręsti. Todėl autoritetingų Vakarų teisininkų nuomone, „nuo Suvalkų sutarties pasirašymo momento tiek Rusijos, tiek Santarvės valstybių bei Lenkijos atžvilgiu Lietuva, faktiškai turėdama Vilnių, įgijo teisinį suverenitetą Vilniaus kraštui“. Tad kaip po visų šių sutarčių galėjo atsirasti toks neteisėtas ir nelogiškas 1923 m. kovo 23-iosios sprendimas?
Taip įvyko iš dalies dėl to, kad praėjus vos kelioms valandoms po iškilmingo Suvalkų sutarties pasirašymo J.Pilsudskio įsakymu maištininku apsimetusio gen. L.Želigovskio vadovaujami lenkų kariuomenės daliniai įsiveržė į Vilnių ir čia įkūrė marionetinę valstybėlę – Vidurio Lietuvą (Litwa Srodkowa). Reikšmės turėjo ir antras įvykis: 1922 m. vasario 20 d. susirinkęs šios tariamos valstybės Seimas priėmė nutarimą prijungti Vilniją prie Lenkijos.
Pagal tarptautinę teisę nė vienas šių įvykių negalėjo būti pagrindu Vilniaus kraštui nuo Lietuvos atplėšti ir okupacijai įteisinti. Dar senovės romėnų teisėje galiojo principas, kurį visos civilizuotas tautos pripažįsta ir mūsų laikais: teisės pažeidimas nesuteikia teisės. Todėl Vilniaus užgrobimas sulaužius Suvalkų sutartį Lenkijai negalėjo sukurti jokių teisių į Vilnių – tą pabrėžia daugelis užsienio ir mūsų tarptautinės teisės specialistų, tarp jų ir prof. Vilenas Vadapalas. Be to, Tarptautinė konferencija Vašingtone jau gana seniai paskelbė, kad jokie teritoriniai pasikeitimai nebus teisėti, jeigu jie įvykdyti užkariaujant ar grasinant karu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...