2013 Vasario 10

1863–1864 metai: kovos dėl laisvės ir žemės

veidas.lt


Lygiai prieš 150 metų, 1863 m. vasarį, Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš caro valdžią, palikęs gilų pėdsaką mūsų tautos istorijoje.

1795 m. galutinai užvaldžiusi didesniąją Abiejų Tautų Respublikos dalį, rusų valdžia iš jos didikų ir bajorų tikėjosi jei ne uolaus tarnavimo imperijai, tai bent lojalumo. Juk jiems, regis, turėjo rūpėti išsaugoti savo turtus, savo aukštą padėtį valstybėje ir visuomenėje. Tiesa, naujoji valdžia politines bajorų teises susiaurino, bet kaimas ir toliau buvo valdomas per dvarininkus, jų teisės savo baudžiauninkų atžvilgiu net praplėstos: baudžiauninkus buvo galima pirkti ir parduoti, kaip visoje Rusijoje, o skųstis kam nors dėl ponų savivalės griežčiausiai uždrausta.
Nepaisant to, bajorai su svetima valdžia susitaikyti nenorėjo. Gal todėl, kad tikėjosi ištaisyti savo tėvų ir senelių klaidas, išpirkti jų kaltes – juk dėl jų tarpusavio kivirčų ir anarchijos Abiejų Tautų Respublika jau XVIII a. viduryje pateko į didelę Rusijos įtaką ir faktiškai prarado savarankiškumą. Todėl bajorai jau 1831–1832 m. surengė sukilimą, kuris nustebino ir net įžeidė carą Aleksandrą I, garsėjusį liberalumu, ir gerokai vėliau jo vaikaitis Aleksandras II, skirdamas Motiejų Valančių Žemaičių vyskupu, prisiminė: „1831 m. tas kraštas mums yra nusidėjęs.“
Todėl Rusijos kariuomenė tą sukilimą žiauriai numalšino, nukentėjo daug žmonių, taip pat ir visai nekaltų. Bet nuo tų įvykių praėjus vos 30 metų, užaugus naujai smarkių, karštų vyrų kartai, istorija beveik pasikartojo.

Naujo sukilimo brendimas ir pradžia
Paprastai sukilimo pradžia Lietuvoje laikoma 1863 m. vasario 13-oji (pagal senąjį kalendorių – vasario 1 d.), kai Vilniuje susiformavusi Revoliucinė vyriausybė išleido manifestą, kviečiantį Lietuvos ir Baltarusijos gyventojus kilti į karą prieš caro valdžią.
Tiesa, nepasitenkinimas carine valdžia stiprėti ėmė gerokai anksčiau, dar 1858–1861 m., ir apėmė Lenkiją, Lietuvą bei dalį Baltarusijos. Čia susipynė politiniai, socialiniai, ekonominiai, iš dalies – ir tautiniai motyvai. Tačiau svarbiausios sukilimo priežastys buvo dvi. Bajorai ir dvarininkai norėjo atkurti senąją Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienų ribose, kurioje jie turėjo daugiau laisvių. Todėl jie organizavo demonstracijas, manifestacijas miestuose, bažnyčiose: 1861 m. gegužės 10 d. per Šv. Stanislovo šventę Vilniaus katedroje buvo sugiedotas lenkų himnas, 1862 m. vasarą Druskininkuose surengtas iškilmingas Liublino unijos minėjimas su mišiomis ir koncertu. Kiek vėliau, 1861 m. liepos 31 d., Kaune ant Aleksoto tilto įvyko didžiulė politinė demonstracija – su bažnytinėmis vėliavomis ir kryžiais, o rugpjūčio 7 d. – anticarinė demonstracija Vilniuje. Tiesa, pastarąją kazokai išvaikė.
Kita svarbi priežastis buvo besitęsianti dvarininkų savivalė savo dvaruose ir 1861 m. paskelbto caro manifesto apie baudžiavos panaikinimą įgyvendinimo vilkinimas. Tik vienas pavyzdys: Sudeikių (dabar Utenos rajonas) dvarininkas P.Kaziela apkrovė savo baudžiauninkus papildomomis, neteisėtomis prievolėmis, o kai šie nepakluso – pasikvietė į pagalbą eskadroną kazokų, kurie 1861 m. lapkričio 2-ąją sučiupo po mišių iš bažnyčios einančius dešimt žmonių ir juos žiauriai nuplakė. Sudeikiškiai bandė skųstis Vilniuje, bet nieko nelaimėjo. Beje, tokių pavyzdžių Lietuvoje buvo daugybė, taigi nieko keista, kad jau 1861 m. valstiečiai pradėjo bruzdėti, ir ilgainiui šis nepasitenkinimas išplito didžiulėje Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje.
Caro valdžia nujautė, kad bręsta plataus masto sukilimas, tad griežtino režimą, pagaliau nusprendė užkirsti kelią neramumams, bet, kaip parodė vėlesni įvykiai, juos tik pagreitino ar net išprovokavo. Lenkijos karalystės civilinės valdžios vadovas grafas A.Vielepolskis 1863 m. sausį į karo tarnybą pašaukė 30 tūkst. jaunų vyrų, taip tikėdamasis juos izoliuoti, bet išėjo atvirkščiai: tie vyrai patraukė į miškus. Sukilimas, kaip ir 1831-aisiais, prasidėjo Lenkijoje, nes ten buvo įsikūrusi centrinė sukilėlių vadovybė. Iš ten signalas atėjo į Lietuvą, kur rekrūtų gaudymas vyko taip pat sunkiai: jauni vyrai slėpėsi miškuose, neretai ginklais pasipriešindavo valdžios atstovams – tokių faktų buvo nemaža Kauno gubernijos Raseinių, Telšių, Šiaulių apskrityse.
Taigi 1863 m. pati valdžia paskatino žmones jai pasipriešinti. Panašiai atsitiko ir 1944–1945 m. Beje, kaip toliau matysime, tarp šių dviejų liaudies judėjimų panašumų buvo gana daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...