2013 Spalio 05

Vienas, du, trys ir kompanija

veidas.lt


Spalį labiausiai intriguos Rolando Kazlo ir Artūro Areimos rengiamos premjeros.

Atvirai šnekant, po meteoru rugsėjį švystelėjusios Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“ sunku tikėtis greitai mūsų teatrinėje padangėje sulaukti antro panašaus meninio svorio šviesulio. Stebuklai nesikartoja taip dažnai.
Tik viltys, nors ir naivios, privalo išlikti. Ir būtent tų vilčių įkvėpti žiūrovai šį vakarą šturmuos Menų spaustuvę, kurioje Oslo nacionalinio dramos teatro trupė du kartus (norvegiškai) rodys O.Koršunovo režisuotą „Perą Giuntą“.
Galima tik spėlioti, ar panašaus susidomėjimo būtų sulaukęs iš Azerbaidžano parvežtas Jono Vaitkaus spektaklis „Septynios gražuolės“: „budrių“ vizų dalintojų dėka to jau nebesužinosime. Gaila, nes lietuvių kūrybos sugrįžimai visuomet intriguoja, tegu ir retokai pateisindami tautiečių išpūstus lūkesčius.
Tad verčiau grįžkime prie Antono Čechovo. Sunku numatyti, ką iš jo „Vyšnių sodo“ Kaune sukonstruos toks drąsiai eksperimentuojantis menininkas, kaip Artūras Areima. Atrodo, kad šiuo atveju teatras ryžtasi byloti apie savo paties situaciją. Spektaklio herojai – tarsi laike įstrigę aktoriai, pasiryžę vaidinti netgi tuomet, kai teatras bus nugriautas, nebeliks nei režisieriaus, nei žiūrovų. Ar jie tokie, kupini praeities nostalgijos ir ateities nerimo, kam nors reikalingi? Ypač kai pinigų nėra, o vienintelis būdas padengti skolas – iškirsti vyšnių sodą ir išnuomoti žemę turtuolių vasarnamiams statyti…

V.Bareikis – apie monstrus ir emigrantus

Net dvi premjeras spalį žada po maskvietiškų studijų Lietuvoje nerimstantis Vidas Bareikis. „No theatre“ parodys spektaklį „Nematomi monstrai“ pagal to paties pavadinimo Chucko Palahniuko romaną, kuris leidėjų iš pradžių buvo atmestas dėl pernelyg šokiruojančio turinio ir prisimintas po stulbinamos „Kovos klubo“ sėkmės.
„Nematomi monstrai“ – tarsi moteriška „Kovos klubo“ versija, praskleidžianti mados, reklamos ir kino pasaulio užkulisius. Didžiuliame ekrane žiūrovai stebės jų akyse kuriamą filmą, o kartu matys jo filmavimo aikštelės virtuvę, kurioje sukiosis ne tik aktoriai, bet ir spektaklio kūrybinė komanda. Režisieriaus žmona Jurga Šeduikytė vaidins populiarią manekenę, kuri po nelaimingo atsitikimo netenka apatinio žandikaulio ir todėl žmonės nuo jos nusišalina (tuomet vaidmuo perduodamas aktorei Elzei Gudavičiūtei, kuriai teks vaidinti vien akimis). O balerina Simona Paciukonytė įkūnys personažą, kurio Ch.Palahniuko knygoje apskritai nėra. „Pagalvojau, kad spektaklyje galėtų atsirasti bevardė manekenė-simbolis, kuri pasiekia savo svajonę ir tampa „Niam niam“ užkandėlės reklamos veidu“, – išduoda V.Bareikis.
Kita to paties režisieriaus premjera – „Kelionė namo“ pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę, pastatytą mažai girdėtame urbanistinio šokio teatre „Low Air“. Scenoje – du aktoriai, du šokėjai ir vieni namai, kuriuose susitinka tėvai ir vaikai. Jie tarpusavyje kalbasi sunkia tema: kas yra namai, kada iš jų išeiname ir kodėl sugrįžtame. „Jums lengva išvažiuoti. Galite viską palikti ir išvažiuoti. O tada staiga sugrįžti ir pasakyti – labas vakaras, štai ir aš, ar pasiilgote?“ – ironizuoja dramaturgas.

Scenoje – po vieną ir po du

Šokėjo Gyčio Ivanausko teatras sezoną pradeda premjera „Programa. Apie prabangą ir bejėgiškumą“. Tai įvairialypio artisto monospektaklis, kurio atsiradimą įkvėpė Jeano Luco Lagarce‘o kūryba ir realus šio teatrui atsidavusio kūrėjo gyvenimas. Vienintelis aktoriaus partneris scenoje – Leono Somovo ir Jazzu sukurta muzika.
“Šis spektaklis man pačiam yra be galo svarbus. Jame nedidelę dalelę savęs pamatys kiekvienas, kuris kada nors buvo beprotiškai įsimylėjęs”, – tvirtina G.Ivanauskas.
Nacionalinio dramos teatro mažojoje scenoje išvysime Dianos Anevičiūtės ir Neringos Bulotaitės duetą. „Dvi kalbančios mašinos, esančios vienoje vietoje – scenoje. Sceninės būtybės. Be paliovos ieškančios visumos, bendro supratimo. Bet joms tai nelengva: jos pernelyg arti viena kitos. Jos uždarytos viena kitos draugijoje ir klausimais bei atsakymais mėtosi lyg teniso kamuoliukais. Jos visada dvi. Jos niekada nelieka vienos, nors trečiasis asmuo nepasirodo“, – taip savo pjesę „Nuošaly“ apibūdino islandų dramaturgas Sigurduras Palssonas. O režisierius Gytis Padegimas žada siekti maksimalaus aktorių dvasinio atsivėrimo ir pats jose kukliai ištirpti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...