2015 Rugsėjo 13

Viena valanda slenkančių titrų tylos spengimo

veidas.lt

Į dailininkės, scenografės ir publicistės Martos Vosyliūtės filmo „Humanitarės gyvenimas ir mirtis, arba Būk mažesnis už aguonos grūdelį“ premjerą Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, dar neišsivadėjus rugpjūčio kaitrai buvo susirinkę kelios dešimtys smalsuolių.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nebūtina minėti, kad absoliuti dauguma jų – moterys. Nebūtina minėti ir to, kad filmą be laimingos pabaigos jos žiūrėjo su raminančiomis šampano taurėmis rankose, nes Marta tą dieną šventė savo gimtadienį. Su draugais, o ne su žurnalistais, žinoma. Tad pasikalbėti susitikome jau Vilniuje, kur rugsėjo pabaigoje M.Vosyliūtė pakvies savo kūrybos gerbėjus į naują parodą, rengiamą neseniai rekonstruotuose Umiastovskių rūmuose.

– Kaip kilo mintis iš piešinių lipdyti filmus?

– Tai kūrybinė alchemija, taip pat erdvės ir laiko taupymas. Kad paskirais piešiniais papasakotum tokią ilgą istoriją, parodų salėje reikėtų labai ilgos sienos, o ir sukabinęs niekaip nepriverstum lankytojų apžiūrinėti juos nuo A iki Z. Tačiau filmas leidžia pateikti norimą vaizdų seką.

Nors pati nemėgstu ilgų videofilmų, „Humanitarės gyvenimas ir mirtis, arba Būk mažesnis už aguonos grūdelį“ trunka beveik valandą. Nebyliame filme – ilgi tekstai, todėl reikia suteikti laiko žiūrovui juos perskaityti. Filme panaudojau 328 piešinius, fotografijas ir koliažus. Taip išsisukau be kūrybinės komandos, didelio biudžeto ir asistentų. O ir šiaip man patinka piešti: tas pirminis smegenų impulsas, sklindantis į rankos pirštus, dėl kurio piešiniai lieka nenudailinti, kampuoti ir gyvi. Kai turi ką pasakyti, forma ne tokia svarbi. Sėdi sau ant lovos ir pieši.

Tik sekmadieniais kartais užsigeidžiu tapyti baltomis pirštinaitėmis. Tam reikia dirbtuvės, kurios nėra. Todėl pagalvoju, kad mielai ją perimčiau iš kokio nors dailininkų dinastijos atstovo, kuris dirbtuvę tiesiog paveldėjo.

– Kai kurie filmo kadrai vyresniems žiūrovams primins senus atvirukus ar jų kompozicijas.

– Priimu šiuo žodžius kaip komplimentą, nes sąmoningai siekiau panašaus įspūdžio. Norėjau pateikti ne konkretų, o apibendrintą vienos kartos moterų likimą. Tam pasitelkiau vaizduojamo laikmečio stereotipus: kad siekiant prasmingo gyvenimo jaunuoliui būtina ištrūkti iš kaimo arba miestelio, kad Vilnius, sostinė su savo bibliotekomis ir gyvenamųjų namų dėžutėmis, yra Lietuvos gyventojų svajonė. Apie tokią pasiaukojusią svajotoją ir pasakoju. Mano filmas – spalvotas kaip gyvenimas, margas kaip žurnalas. O begarsis tam, kad tyloje slenkantys titrai spengtų ausyse. Buvo žmonių, po filmo peržiūros dėkojusių už valandą tylos, nes nebepamena, kada anksčiau tai buvo patyrę.

Savus stereotipus puoselėja kiekviena lietuvių karta. Lietuviui visada reikėjo gamtos, anksčiau kaip maitintojos, dabar – kaip ramybės oazės. Jis siekia turėti tylų namą užmiestyje, nes savaitgaliais kiekvienam individui privalu pabūti gamtoje – dėl to čia nekyla jokių diskusijų. Lietuviui trenkti į snukį savo žmonai yra normalu (pasidomėkit statistika prieš kvatodami), bet smeigti peilio į medžio kamieną jis nesiryžtų net juodžiausiame sapne: taip giliai į kraują įsigėrusi pagoniška pasaulėjauta ir suvokimas, kad medžiui skauda. O jeigu, neduokdie, tas medis dar būtų pušis ant pajūrio kopos šlaito – tuomet peilis bumerangu sugrįžtų atgal ir lietuvį vietoje nutrenktų.

Klaipėdoje mano filmą žiūrėjo ir pagyvenusios suomių menininkės. Jos nuosavu kailiu nėra patyrusios socialistinių „džiaugsmų“, bet žino, ką reiškia iš mažo miestelio atvažiuoti studijuoti į sostinę ir pradėti gyventi savarankiškai. Ir apsiašarojo tai prisiminusios. Joms nereikėjo ilgai aiškinti posakio „Būk mažesnis už aguonos grūdelį“. Filme aguonas lėkštėje atstoja šiek tiek stambesnės ispaninio šalavijo (angl. chia) sėklos, bet esmės tai nekeičia: nevalia pamiršti, kad žmogaus gyvenimas paprastai trunka ilgiau negu jį gniuždantys politiniai režimai.

– Esate minėjusi, kad jūsų giminėje mezgėjų nebuvo.

– Buvo, bet jos liko kaimuose arba nebaigė aukštojo mokslo. Be to, juk galiu ir meluoti. Arčiau manęs esančių kartų merginos, kaip ir filmo veikėja, buvo daug skaitančios mokyklų pirmūnės, kurių tėvai palaikė jų troškimą studijuoti universitetuose, ir galiausiai jos tapo humanitarėmis. Filmo herojės tipažas sukurtas iš keliasdešimties prototipų, ne mažiau.

– Menininkai dažniausiai vengia aiškinti savo paveikslus žodžiais, tačiau jūs esate ir puikių literatūrinių esė autorė. Iš kur ta trauka prie rašymo?

– Kūryboje svarbu turėti idėjų, visa kita – detalės. Mano aplinkos žmonės knygų skaitydavo daugiau, negu būtina. Poreikį skaityti natūraliai perėmiau ir aš. Be to, Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje turėjome puikią literatūros mokytoją – „kirvį“ gerąja prasme. Taigi mano kalbos jausmas neblogai išugdytas.

Jei pati dirbčiau dėstytoja, irgi būčiau „kirvis“ ir negailestingai kapočiau tuos, kurie nežinotų, kas yra Gabrielis Garcia Marquezas arba Giedra Radvilavičiūtė. Man baisu, kai žmonės nerūpestingai dėsto: „Mano vaikas neskaito knygų, ir aš negaliu jo priversti, cha cha cha…“ Todėl verčiau ir nedėstysiu, nors buvau gavusi tokį pasiūlymą.

– Ar iš kolegų – dailininkų ir menotyrininkų nesulaukiate priekaištų dėl žodingo savo kūrinių aiškinimo?

– Žmonės vieni kitiems yra abejingi ir vis neturi laiko pagalvoti ar patingėti. Ilgais tekstais po paveikslais žmonės dažniau džiaugiasi, nei priekaištauja. Tikriausiai tie, kam nepatinka, nesako nieko, o kam patinka – sako gerus dalykus. Tai normalu. Bet  labiausiai džiugina žmonių suvokimas, kad mano paaiškinimai anaiptol nėra galutiniai. Štai teatro režisieriai irgi kartais pyksta, kad teatrologai nesupranta jų spektaklio sprendimų, bet nepaaiškina savo minties programėlėse, nors pakaktų kelių lakoniškų sakinių.

Turbūt negalėčiau rašyti anoniminių tekstų, nes iš stilistinio braižo visi, kurie skaitė mano esė, vis tiek mane atpažintų. Tas braižas – graudžiai ironiškas arba ironiškai graudus. Po parodos „Sekta“ recenzijoje buvau išvadinta meno panke ir visiškai pritariu šiam apibūdinimui.

– Esate scenografė, bendradarbiavusi su Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu, Ignu Jonynu, Yana Ross ir kitais garsiais režisieriais. Ar sunku buvo patekti į teatrą?

– Iš mano kartos teatruose dirba tie, kurie to labiausiai norėjo. Tie, kurie norėjo mažiau, į juos nepakliuvo arba juose jau nebedirba. Gaila, kad mūsų studijų laikais dėstytojai neskatindavo pažinčių su savo kartos režisieriais, kitais teatralais. Nes būsimieji scenografai, kaip žinoma, iki šiol studijuoja vienoje akademijoje, o aktoriai, režisieriai, operatoriai ir garso režisieriai – kitoje. Todėl teatras į mano gyvenimą stebuklingai įsiveržė tik magistrantūros metais, kai kartu su režisieriumi G.Varnu inscenizavome Piotro Čaikovskio operą „Pikų dama“, vėliau šiek tiek prisidėjau prie O.Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapno“.

Dabar jauni scenografai į teatrus beldžiasi gerokai anksčiau, dažnai jau bakalauro darbus rengia savo bendraamžių pastatymuose.

Bet vėlgi – svarbu į teatrą nepakliūti per anksti, kad jame neliktum kaip aptarnaujančio personalo vienetas. Geriausia čia įžengti jau išsiugdžius savo individualų braižą, suvokiant, kas tau priimtina ir kas ne. O juk tik baigę Vilniaus dailės akademiją žmonės neretai pradeda iš naujo ieškoti savęs. Apskritai teatras scenografui yra neprognozuojamas reikalas. Niekada nežinai, paskambins šįmet kas nors ar nepaskambins. Todėl atsisakyti, jeigu pasiūlymas tavęs nedomina, irgi galima mandagiai, kad neįžeistum režisieriaus: geriausia sakyti, kad esi susitaręs dėl darbo kitame spektaklyje.

Bet kartais ir iš abejotino pasiūlymo gimsta neblogas sceninis sprendimas. Toks kaip režisieriaus Balio Latėno spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre. Tiesiog buvo sukurta atmosfera, kuriai tvyrant įdomu dirbti. Galiausiai nutarėme pasinaudoti tipiniu dekoracijų elementų rinkiniu, kad nepamestume ironiškos gaidelės. Mano dėstytojai sakydavo, kad blogo spektaklio gera dekoracija ar kostiumas niekada neišgelbės, o geram spektakliui niekas nesutrukdys.

Bet teatre viskas taip subjektyvu. Viena garbi teta kritikė po spektaklio „Kovos klubas“ premjeros, kurio scenografija vėliau pelnė kol kas vienintelį mano karjeroje oficialų apdovanojimą, priėjusi konstatavo: „Kūrybinė nesėkmė, mergaite?“

– Recenzijoje „Šiaurės Atėnams“ sociologė Rasa Baločkaitė, parafrazuodama Slavojų Žižeką, rašė: „Apie ką negalima kalbėti – galima rašyti. O jei negalima net rašyti – tada galima nupiešti.“ Ar ši logika ir lėmė akvarelių ciklo „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“, kurio dalį įsigijo Modernaus meno centras, atsiradimą?

– Kai baigiau Dailės akademiją, aplink šniokštė socialaus meno banga. Todėl labai ilgai svarsčiau, kiek mano kūryba privalo būti susijusi su paveldu šalies, kurioje gyvenu ir kurios mene, atvirai šnekant, man pačiai mažai kas patinka. Turiu galvoje, pavyzdžiui, LDK kunigaikščių meilės istorijas, Radvilos Našlaitėlio keliones, Laikinosios sostinės laikų bohemą, pokario rezistentų eilėraščius ir visa kita, kas jau buvo.

Trejus metus piešta „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“ – mano asmeninė duoklė šalies kultūriniam paveldui. Jame išskyriau tuos nacionalinio meno reiškinius, kuriuos labiausiai vertinu. Todėl garantuoju, kad cikle, kurį planuoju tęsti, niekada neatsiras, pavyzdžiui, Tado Gutausko siena („Laisvės kelias“). Nes replikuoti į vieną ar kitą meno kūrinį – nereiškia šaipytis.

Vienintelis meno objektas, kurį toje serijoje vaizduodama leidau sau aštriau patraukti per dantį, – katino skulptūra, skirta Jurgos Ivanauskaitės atminimui. „Lietuvos dailės istorijos paveikslėliuose“ parodose meno mokyklų dėstytojai vesdavo edukacines pamokas, siūlydami moksleiviams atpažinti, kokie artefaktai cituojami mano darbuose. Kūriniai, įkomponuoti tose akvarelėse, tiesiog nugyvena ilgesnį ir įdomesnį gyvenimą, kartu suteikdami publikai jos taip mėgstamo atpažinimo džiaugsmo.

– Tačiau žiūrovai vis dar sutrinka priešais save regėdami neaiškaus žanro, nežinia kur matytais motyvais sukonstruotus kūrinius.

– Nieko nėra juokingiau, kaip XXI amžiuje kalbėti apie žanrų ir stiliaus vientisumą. Technologijos šias sąvokas palaidojo amžiams. Kam vargti teptuku imituojant aksomo plaukelius arba žalią žolę, jei gali pasitelkti savo paties darytą ar žurnale išspausdintą fotografiją? Kūrinio idėja nuo to netaps blogesnė. Visi mokydamiesi neišvengiamai mėginame įvairius kūrybos žanrus, o savarankiška kūryba yra laisvas žaidimas sukauptomis žiniomis. Ką jau kalbėti apie teatrą, kuris iš prigimties yra sintetinis menas.

Tačiau Lietuvoje norėčiau būti menininku vyru. Štai menininko Donato Jankausko-Duonio, kuris jau prieš du dešimtmečius savo ironiškame videofilme nusigrimavo Čiurlioniu ir persirengęs beždžione inscenizavo kelias jo paveikslų kompozicijas, niekas neklausė, kodėl jis tyčiojasi iš lietuvių genijaus. Manęs, pamatę čiurlionišką siužetą didelėje humoristinių komiksų serijoje, mugėje „Art Vilnius“ 2012-aisiais to paklausė trys žurnalistai per vieną dieną. Apie Duonį jie netgi nebuvo girdėję.

– Menininkė Vilma Fiokla Kiurė, feministiškai perrašiusi Tautiškos giesmės žodžius, buvo tampoma po teismus. Eglės Tamulytės-Shaltmiros darbą, Lietuvos herbe vietoj Vyčio vaizduojantį moterį raitelę, argumentuojant Fioklos bylos pavyzdžiu, atsisakyta eksponuoti Dailininkų sąjungos galerijos parodoje. Ar, jūsų manymu, visuomenės reakcija į šiuos reiškinius buvo adekvati?

– Darbai, perpasakojantys šalies istoriją feministiniu arba LGTB požiūriu, gali būti vertinami įvairiausiai, nesvetima jiems ir meninė konjunktūra. Vis dėlto baisu žinoti, kad menininkei dėl perkurtos dainelės galima kurpti bylą, o, tarkim, kokios nors firmos milijoninės aferos nurašomos pristigus įrodymų.

Taip pat šiurpus pasirodė šių metų nutikimas Dailės akademijos Kauno fakultete, kai katedros vedėjas prof. Pranas Griušys savo tapybos ciklui „Jų ieško policija“ nutapė aktus su savo pavaldinių moterų veidais ir įkomponavo juos tarp nutapytų beždžionių. Labiausiai mane nuliūdino kitų akademijos darbuotojų moterų, kurių nuogų viršininkai šįkart nenutapė, reakcija: jos tiek sulaužytos gyvenimo, kad  nebeišdrįso net palaikyti savo nukentėjusių kolegių.

– Kartais sakoma, kad talentingi jaunuoliai stereotipais pradedami žaloti dar meno mokykloje, o akademija užbaigia pradėtą darbą. Kokia jūsų asmeninė patirtis?

– Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės klasėje turėdavome tikrų gyvų pozuotojų. Mus mokė įvairių kartų geriausi menininkai, kokius tuo metu būdavo įmanoma rasti: nuo Valentino Antanavičiaus iki Artūro Railos. Tačiau Vilniaus dailės akademijoje teko kartoti visą fundamentinį kursą „nuo gipso“, nes to reikalavo programa. O juk A.Raila ir kiti jo kartos menininkai tuo metu jau rodė savo videofilmus užsienyje, diplomus gynėsi karta, pradėjusi skaitmeninius menus Lietuvoje.

Vis dėlto buvimas akademinėje erdvėje dėkingas tuo, kad leidžia naudotis turtingomis bibliotekomis, mainų ir bendradarbiavimo programomis. Jeigu, žinoma, pats to nori. Jei nenori – praslysi ir taip. Labai gerbiu mokslininkus, bet žinau, kad dažniausiai jie visai netrokšta skaityti paskaitų ir, jei turėtų tokią galimybę, užsiimtų vien mokslu. Panašiai ir daug dėstančių menininkų iš tiesų mieliau leistų laiką užsirakinę dirbtuvėse, nei bendraudami su studentais. Tik nedaugelis kūrėjų šiandien gali sau leisti dalyvauti keleto mėnesių užsienio kūrybinių rezidencijų programose, nes kasdien nuo aštuonių iki penkių aria įprastose darbovietėse, kurioms jų meninės ambicijos mažiausiai rūpi. Užtat po darbo ir savaitgaliais mene jie daro tai, kas jiems patinka. Gerbiu už tai.

Mūsų dailėtyroje ligi šiol nėra aiškiai apibrėžtos konformistinio menininko sąvokos. Drįstu spėti kodėl: iš konformistinių šeimų kilę dalis šalies menotyrininkių, turinčių reikšmingos įtakos dailės procesų refleksijoms. Todėl vargiai artimiausiu metu galime tikėtis, pavyzdžiui, etapinės Lietuvos konformistiniam menui skirtos teminės parodos. Nors studijas kasmet baigia būrelis „šviežių“ menotyrininkų, iš tiesų dailės istorijos traktavimą Lietuvoje tebevaldo siauras žmonių ratelis. Nes nėra jokio „tikro“ ar „netikro“ meno: tavo parodos sulaukia recenzijų arba ne.

Jeigu apie jas niekas nerašo – po dešimtmečio ateis geltonsnapių menotyrininkų karta, kuri apie tave nebus girdėjusi. Žinau, kad netgi garsių menininkų, mirusių aštuntajame dešimtmetyje, studentai šiandien tiesiog „neberanda“, nes jų darbų niekas nenuskenavo į „Google“. Jų ir nebeprisimena niekas, jeigu neatsiranda entuziastų, norinčių priminti. Dėl to būtina leisti savo leidinius, nes Jėzus nenusileis ir tvarkos tau nepadarys. Kaip sakiau savo filme: „Jis skirtas tiems, kurie nemano, kad bananai, seksas ir last minute kelionės yra prigimtinės žmogaus teisės.“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...