2011 Gruodžio 06

Verslo vertė

veidas.lt


Kai 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietėsi į Lietuvą kitų šalių pirklius, amatininkus ir žemdirbius, jis žvelgė į ateitį, buvo pirmas užsienio investicijų medžiotojas.
1701 m. įsiveržusi į Žemaitiją Švedijos kariuomenė Rygos pirklių prašymu susprogdino ir užvertė akmenimis Šventosios uostą – Rygos pirkliai irgi žvelgė į ateitį: jeigu uostas sustiprės, šaukštai bus po pietų.
Tuo tarpu Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas Vaza ateities nesugebėjo numatyti: kai XVII a. pradžioje įsikūręs nedidelis Šventosios uostelis ėmė kelti konkurenciją Klaipėdai (tada Prūsija su visa Klaipėda buvo pavaldi Abiejų Tautų Respublikai), karalius 1639 m. suteikė Klaipėdai privilegiją ir uždraudė gabenti prekes per Šventosios uostą į Dancigą. Netrukus Prūsija nusikratė Lenkijos ir Lietuvos globos, o Šventosios uostas taip ir nebeatsirado.
Kaip ta proga neprisiminsi Būtingės naftos terminalo: kiek iečių buvo sulaužyta įrodinėjant, kad jis nereikalingas, beprasmiškas, net absurdiškas; o šiandien įsivaizduokime „Mažeikių naftos“ egzistenciją be šio terminalo…
Eikime į visai kitą epochą, kitą situaciją. XIX a. pabaiga, Lietuva jau seniai Rusijos imperijos sudėtyje. Geležinkelių tarifai taip sudėstyti, kad iš Rusijos gilumos, derlingų Poltavos, Kursko gubernijų, atvežti grūdai Kauno gubernijoje kainuoja pigiau negu vietiniai. Rezultatas? Vietiniai žemdirbiai buvo priversti persimesti į sodininkystę ir daržininkystę. Amžiaus pabaigoje ketvirtadalį visų iš Kauno gubernijos išvežamų prekių vertės sudarė pieno produktai. Ne iš gero gyvenimo, bet pažanga akivaizdi – pienininkystė tuo metu buvo labai moderni ūkio šaka.
Visais laikais didžiausia verslo vertė buvo ta, kad jis ieško ir randa galimybių ten, kur jų anksčiau nebuvo. Valdžios sprendimai gali apsunkinti arba palengvinti tuos ieškojimus. Gali ir ilgam pristabdyti verslo energiją – tai matome paskutinįjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo šimtmetį, kai didikai, kurie buvo ir didžiausi žemvaldžiai (t.y. verslininkai), ir kartu valdžios atstovai, sugebėjo užslopinti naujų, modernesnių verslų radimąsi ir šitaip pasmerkė šalį atsilikimui, o vėliau ir prapulčiai.
Verslas yra viena svarbiausių žmonių kūrybingumo, energijos reiškimosi formų. Antrą kartą atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, ta verslo energija pasirodė esanti galingesnė už silpną valstybė aparatą, todėl dažnai įgaudavo griaunamąjį pobūdį.
Šiandien kyla kita grėsmė – kad valstybės aparatas, pasitelkęs neigiamą visuomenės nuomonę, gali uždusinti verslą ir verslumą.

Lietuviai genetiškai priešiški verslui

Ką gi, demokratinėje šalyje valdžios keičiasi, vienos mažiau myli verslininkus, kitos – labiau, vienos į užsienio investuotojus šnairuoja, kitos jų ieško. (Dabartinę valdžią verta už tai pagirti; krizė parodė, kad tikėjimas galėsiant išsiversti savo kapitalu buvo didžiai iliuzinis.) Užtat visuomenės nuomonė – daug inertiškesnis dalykas.
Lietuviai genetiškai priešiški verslui. Ir tai iš dalies suprantama: modernioji lietuvių tauta susiformavo iš valstiečių, kurie tik arė žemę, o verslavo visi kiti. Ne be reikalo XIX a. pabaigoje mūsų šviesuoliai atkakliai mokė: ne vien iš žemės arimo galima gauti naudos. Džiaugiamės tais lietuviškais raštais (ir negalim nesidžiaugti, juk jie rodėsi spaudos draudimo sąlygomis), bet kai pagalvoji, kad nuo Adamo Smitho klasikinių veikalų apie kapitalizmo esmę pasirodymo jau buvo praėję daugiau kaip šimtas metų, graudu darosi.
Prie to pridėkime sovietinės okupacijos pusamžį, kai ne tik verslas – bet koks individualus galvojimas buvo draudžiamas, ir nebeteks stebėtis, kodėl pas mus tiek priešiškumo verslo atžvilgiu.
Verslumas yra lygiai toks pat išteklius, kaip ir nafta, mediena ar grūdai. Jį reikia visais būdais tausoti ir gausinti. Esu įsitikinęs: nepaisant visų verslo nuodėmių – o jų, ypač valstybės turto privatizavimo metu, prisikaupė daugiau negu reikia, – jis yra pagrindinis variklis vedant šalį modernėjimo linkme. Ir ne tik todėl, kad verslininkai kuria darbo vietas, atranda laisvas ekonomikos nišas. Gal nuskambės žiauriai, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad verslininkai, kaip sluoksnis, sparčiausiai keičiasi. Šitokio greito kitimo jokiame kitame visuomenės sluoksnyje nepastebiu.
Jokiu būdu nenoriu supriešinti atskirų visuomenės sluoksnių – priešiškumo ir taip per akis. Tik viena noriu pasakyti: verslas nuo seniausių laikų buvo gyvenimo judintojas ir drumstėjas. Kuo daugiau verslių žmonių, ypač tokių, kurie sugeba įžvelgti rytdienos perspektyvas, tuo daugiau vilties, kad Lietuva neliks amžinas užkampis, iš kurio reikia kuo greičiau emigruoti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...