Ir Lietuvos, ir ES užsienio politikos laukia rimti išbandymai: Lietuvai – kaip neprarasti matomumo ir įgytos struktūrinės galios po pirmininkavimo ES Tarybai, o ES – kaip reanimuoti savo Rytų politiką.

Naujaisiais metais mūsų laukia itin aštri ir purvina prezidento rinkimų kampanija, daugeliui metų lemsianti, ar Lietuva toliau judės į Europą, ar sustos ir pasuks atgal, į posovietinę politinę pelkę.

Šiandien mes esame aklavietėje ir, blogiausia, esame tuo patenkinti. O kol mes taip džiūgaujame, visi, kas netingi, mus lenkia iš kairės ir iš dešinės, ir lenkia daugelyje sričių.

Kai kalbame apie sveikatos tausojimą ir stiprinimą visi savaime tarsi daugiausiai akcentuojame mitybą, fizinį aktyvumą, priklausomybių atsisakymą, tačiau sveikatos sistemoje pagrindinė dedamoji yra dvasinė sveikata. Artinantis Šv. Kalėdoms, į ją kiek labiau ir pasigilinkime, kokią vietą ji užima visame sveikatos audinyje. Baigiasi Sveikatingumo metai – kiti metai gali būti tolimesnių pasikeitimų metais, jei didesnį dėmesį atkreipsime į Dvasią.

Auginame pasyviųjų niurgzlių kartą, bet bėda ta, kad neauginame nei tautiečių intelekto, nei asmenybių.

Pasaulyje daug dėmesio skiriama GINI indeksui, kuris rodo kokia dalis pajamų tenka 10 proc. turtingiausių visuomenės atstovų, o Lietuvoje jis mažai aptarinėjamas.

Vienų darbo metų Algirdo Butkevičiaus vadovaujamoje Vyriausybėje pakako, kad beveik pusė Ministrų kabineto narių užsimanytų pirma pasitaikiusia proga iškeisti darbą ministerijose į jaukią, šiltą ir gerai apmokamą Europos Parlamento nario veiklą.

Vasario mėnesį iš pareigų nelauktai pasitraukė popiežius Benediktas XVI. „Po ilgų sąžinės svarstymų prieš Dievą priėjau išvadą, kad dėl amžiaus nebegaliu deramai eiti šių pareigų. Tam reikia ne tik proto, bet ir kūno stiprybės, o jos man per pastaruosius mėnesius ėmė stigti“, – tokį paaiškinimą pateikė pats Benediktas XVI. Tai pirmas savanoriškas popiežiaus pasitraukimas nuo 1415 m., kai atsistatydino Grigalius XII.

Pastaruoju metu vis daugiau šalies gyventojų burnojimą ir bambėjimą keičia į optimizmą, daugėja ir tokių, kurie išdrįsta pripažinti, kad jiems sekasi.

“Praėjusią savaitę pasaulis neteko Laisvės milžino”, – taip žinią apie Nelsono Mandelos, pirmojo juodaodžio Pietų Afrikos Respublikos prezidento, Nobelio taikos premijos laureato, kovotojo už žmogaus teisės ir orumą mirtį sutiko Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas.

Nekart esu kalbėjusi ir rašiusi apie tai, ką jaučiu labai tvirtai: modernaus tikinčio krikščionio ir tuo pačiu metu profesionalaus ekonomisto gilią vidinę prieštarą.