2011 Liepos 03

Vasaros festivalių krikštatėvis ir siela

veidas.lt

BFL

Šią vasarą jau vienuoliktą kartą dainuojamosios poezijos gerbėjai rinksis į Kulautuvoje vykstantį festivalį “Akacijų alėja”, o kantri stiliaus mėgėjai – į aštuonioliktąjį festivalį “Visagino country”. Abiejų šių renginių sumanytojas, krikštatėvis ir siela – Virgis Stakėnas.

Pernai į Kulautuvą pasiklausyti žinomų Lietuvos bardų ir jaunųjų dainuojamosios poezijos atlikėjų plūdo minios žmonių. Festivalio organizatoriai suskaičiavo daugiau kaip dešimt tūkstančių žiūrovų, kurių daugeliui teko maždaug tris valandas praleisti automobilių spūstyje, kad pasiektų festivalio sceną ir galėtų pasimėgauti kūriniais, anot V.Stakėno, skirtais dvasiai.

“Amerikiečiai sako, kad jei groji sena bandža atsisėdęs ant savo namo slenksčio, o tavo vienintelis klausytojas – pusiau aklas šuo, reiškia, tavo muzika kažkam reikalinga. O jeigu į “Akacijų alėją” susirenka dešimt tūkstančių žmonių, vadinasi, dainuojamoji poezija išgyvena pakilimo laikotarpį. Be to, koncertuoja ne tik senieji bardai. Užaugo naujoji karta, kuri domisi tokia muzika ir ją atlieka”, – džiaugiasi festivalio sumanytojas.

V.Stakėnas visus metus važinėjo po įvairiuose Lietuvos miestuose vykstančius konkursus bei renginius ir festivalio įžangos koncertui atrinko geriausias jaunimo pajėgas.

“Pradedantieji atlikėjai “Akacijų alėjoje” gali groti su draugais ar grupe, o scenos vilkai kuria savotišką mono spektaklį, įkūnydami vieno žmogaus orkestrą. Kai negali pasislėpti už šokėjų, gražių drabužių, instrumentų, orkestruotės, apšvietimo, labai išryškėja tekstas, kuris turi perteikti gilią prasmę. Tik asmenybė ir tikras grynuolis gali vien dainos žodžiais pavergti publiką”, – neabejoja žinomas atlikėjas.

“Nevadinkite manęs dainininku”

Vienuoliktą kartą kviečiantis į “Akacijų alėją”, V.Stakėnas praplėtė dainuojamosios poezijos žanro rėmus, kasmet į festivalį pakviesdamas netikėtų atlikėjų. Prieš trejus metus daugeliui netikėtas buvo Veronikos Povilionienės pasirodymas, tačiau V.Stakėnas prisimena, kad ji atlikusi keturias liaudies dainas tiesiog užbūrė publiką.

“Poetas Antanas A.Jonynas, pradėjęs skaityti savo eiles, užsikirto ir keliolika sekundžių negalėjo ištarti nė žodžio, tačiau paskui kaip šovė… pradėjo linguoti, krypuoti. Tai buvo ne eilių skaitymas, o bliuzavimas, svingas. Vėliau jis paaiškino, kad sutriko pamatęs tokią minią žiūrovų, nes įpratęs savo poeziją skaityti trisdešimčiai, kartais trims šimtams žiūrovų, bet ne šešiems tūkstančiams. Tačiau nulipęs nuo scenos sakė: “Kaifas, organizuok ir toliau tokius festivalius”, – pasakoja ponas Virgis ir priduria, kad kai palaiko tokie žmonės, užsimiršta nepritekliai, nesėkmės, nuovargis, todėl kitąmet vėl imasi organizacinių darbų. O į klausimą, kodėl užsikrauna šiuos rūpesčius, kvatodamas atsako: “Kas tą darys, jeigu ne aš?” Juk V.Stakėnas turi ne tik didelę festivalių organizavimo patirtį, bet puikiai išmano ir dainuojamosios poezijos žanrą. Jis sukaupęs bene didžiausią Lietuvoje bardų žanro archyvą – turi aibes segtuvų su medžiaga, o tarp šešių šimtų suregistruotų ir sukatalogizuotų kompaktinių plokštelių (ir dar trijų šimtų laukiančių savo eilės) – didelė dalis tokios muzikos. V.Stakėnas – pirmosios Lietuvoje dainuojamosios poezijos studijos, veikusios Šiaulių kultūros rūmuose 1979–1985 m., įkūrėjas ir pedagogas. Kartu su Vytautu Kernagiu, Alfredu Kukaičiu, Marijum Šnaru, Vytautu Babravičium ir kitais atlikėjais pradėjo Lietuvoje populiarinti dainuojamąją poeziją.

Vis dėlto daugeliui Lietuvos melomanų su kaubojiška skrybėle scenoje nesiskiriantis V.Stakėnas pirmiausia – kantri stiliaus atlikėjas. “Kantri muzika yra užėmusi didelę vietą mano kūryboje. Jaunieji bardai dažnai net nežino, kad aš atlieku dainuojamosios poezijos kūrinius. Nors ilgai koncertavau tik kaip kantri muzikos atlikėjas, tačiau namie visada brazdindavau gitarą. Deja, dainuojamoji poezija ilgai buvo nereikalinga. Prieš dvidešimt metų išleidau kasetinį baladžių albumą “Šiauliai”, bet jis klausytojų nesudomino. Prieš porą metų perleidau ir žmonės mielai klauso”, – džiaugiasi 35 metus koncertuojantis atlikėjas.

Į dainuojamą poeziją, o vėliau kantri muziką V.Stakėnas pasinėrė, prieš tai išbandęs roko, estradinės ir populiariosios muzikos stilių. Supratęs, kad nėra tipiškas dainininkas, pasirinko žanrus, kuriuose geriausiai gali save išsakyti. “Neturiu ypatingų vokalinių duomenų, todėl nevadinkite manęs dainininku. Aš – muzikantas. Tiesa, vaikystėje turėjau įdomų balsą, dainuodavau Robertino Loreti dainas, bet po balso mutacijos jis pasikeitė”, – apie muzikinio stiliaus paieškas pasakoja V.Stakėnas.

Pramogų pasaulio sopuliai

Daugiau kaip trijų šimtų dainų autorius pastebi, kad žmonės šiandien pavargę nuo paviršutiniškų tekstų ir sintetinių garsų, tačiau banalios dainuškos vis dar užgožia tikrąją muziką. “Jaunystėje buvau kategoriškas. Šiandien jau, manau, kad visa muzika gali gyvuoti. Jeigu man ji ir nepatinka, tai nereiškia, kad yra bloga. Kiekvienas pats atsirenka. Tik blogai, kai perlenkiama į vieną pusę. Lietuvoje ne tik kultūroje, muzikos pasaulyje, bet ir ekonomikoje, politikoje nėra pusiausvyros. Reikia laiko, kol viskas nusistovės”, – svarsto muzikantas.

Jam į atmintį įsirėžę vienos britų grupės, prieš kevirtį amžiaus koncertavusios Lietuvoje, pavadinimas “Popsas pats save suvalgys”. Šis devizas, anot V.Stakėno, pasitvirtino.

“Man širdį skauda, kad lietuviai šiandien neturi nė vienos televizijos laidos apie populiariąją muziką. Ko ne kas savaitę sulaukiu skambučio iš kokios nors “pletkų” laidos. Nesutinku dalyvauti, nes nekviečia kalbėti apie muziką, gyvenimo supratimą. Jiems baisiai įdomu įlįsti į miegamąjį, virtuvę, nagrinėti mano išvaizdos pasikeitimus. Geriausiu atveju, gali pasikalbėti apie anūkus”, – piktinasi menininkas ir priduria, kad šiandien pramogų pasaulyje yra labai daug sopulių.
Ypač muzikantui skaudu, kad masiškai klesti internetinis piratavimas. Jis nė vieno savo kūrinio nėra įdėjęs į internetą, tačiau daugelį atlikėjo dainų galima nemokamai parsiųsti. “Mane žeidžia, kad taip už savo kūrybinį darbą negaunu nė lito. Kaip ir tai, kad klesti juodoji buhalterija. Renginio organizatorius 40 proc. gautų pajamų turi atiduoti mokesčiams, todėl spjauna į idėją ir vietoj atlikėjo pasodina didžėjų. Menininkas gi degina savo nervines skaidulas, širdį, kepenis, kraują, smegenis, kad pateiktų visuomenei kūrybinį projektą. Dar Aleksandras Puškinas yra pasakęs, kad poetai rašo krauju”, – sako atlikėjas, kurio kūrinius dainuoja visa Lietuva.

Mediciną padėjo prie gitaros kojų

Beje, V.Stakėnas koncertuoja ne tik gimtinėje, bet ir Amerikoje, Europos šalyse, tačiau sunkmečiu sumažėjus koncertų kūrėjas buvo priverstas išmokti… kūriko amato. Mat Stakėnai, dešimt metų gyvenantys visai šalia Šiaulių esančiame Vijolių kaime, pernai pasistatė malkinę krosnį, kad galėtų išgyventi. “Dažnai ryte atsikėlus norisi kuo greičiau sėsti prie darbų, bet žiemą negalėjau to daryti, kol namai šalti. Negali nusispjauti ir įjungti dujinį šildymą, nes kai ateis sąskaita reikės griebtis už širdies arba parsiduoti į vergovę. Tad kiekvieną rytą reikėdavo atsivežti malkų ir kūrenti krosnį. Ši procedūra tapo savotiška meditacija”, – juokiasi V.Stakėnas ir priduria, kad net tokie ūkiškai darbai, kurie menininkui trukdo, nepriverčia jo pagalvoti apie persikėlimą gyventi kitur. “Į Vilnių ir Kauną dažnai tenka važiuoti, bet tai priimu kaip būtinybę, nes ten aš pavargstu nuo žmonių, nežinomų erdvių, automobilių spūsčių”, – atvirai kalba populiarus atlikėjas.

V.Stakėnas įsitikinęs, kad kūryba – šventas dalykas, todėl niekada nesvarstė ir galimybės palikti sceną dėl sotesnio ir stabilesnio gyvenimo. Nors kooperatyvų klestėjimo laikais, buvo sulaukęs ne vieno pasiūlymo imtis verslo. Tėvai taip pat norėjo, kad sūnus įgytų rimtą profesiją. “Mano tėvams, kurie abu medikai, buvo šokas, kai įstojęs į mediciną, mečiau mokslus. O aš mediciną padėjau prie gitaros kojų. Dėl to karas namuose tęsėsi dvidešimt metų. Neseniai tėtis, Šiaulių miesto garbės pilietis, parašė knygą “Daktaro druska”, kurią aš rengiau, sudarinėjau, rūpinausi leidybos reikalais. Tai buvo lyg ir netiesioginis įrodymas, kad sūnus nėra “balamūtas”, – pasakoja kantri tėvu vadinamas atlikėjas.

Jis prisimena, kad tėvai, sužinoję, jog Virgis ruošiasi pirmosioms gastrolėms po Ameriką, niekaip negalėjo suprasti, ko gitaros brazdintojas gali ten važiuoti. “Jiems suprantama, kad išvažiuoja mokslininkai, operos solistai, gal dar sportininkai, bet tik ne tokie atlikėjai kaip aš”, – tėvų nuomonę apie savo kuriamą muziką atskleidžia nemažai Amerikoje koncertavęs atlikėjas.

Jis pasvajoja, kad būtų gera turėti nuolatinį bilietą į šią šalį, kur jau seniai gyvena dukra Agnė su šeima ir nemažai draugų. Būtų smagu, jeigu galėtų juos bet kada aplankyti, tačiau mintis apie emigraciją muzikantui nekilo nei karto. “Mano šaknys Lietuvoje, todėl emigracijai kategoriškai sakau: “Ne.” Paklausite, koks aš patriotas, jei užsidėjau kaubojišką skrybėlę? Nesvarbu, kokia skrybėlė, svarbu, kas po ja ir širdyje”, – sako V.Stakėnas.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...