2012 Balandžio 09

Vantos vakarykščiam teatrui perti

veidas.lt


Vilniuje parodyti nauji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektakliai.

Pavasariop visi Lietuvos teatrai stengiasi savąjį naujo repertuaro derlių rodyti Vilniuje. Priežastis neįmantri: komisija, skirstanti Auksinius scenos kryžius, irgi bazuojasi sostinėje. Ar daug šansų kūrėjui būti įvertintam, jei dalis komisijos narių liks nemačiusi jo kitame mieste nuveiktų darbų?

Sublizgėjo šokėjai

Rusų dramos teatro salėje prieš pirmąjį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolinį spektaklį vyravo būtent tokia – egzamino nuojauta. Iš dažniau Vilniuje dirbančios režisierės Yanos Ross pastatytų trumpų Giacomo Puccini operų akivaizdžiai buvo daug tikimasi.
Pagrindinį Anželikos vaidmenį tragiškoje operoje „Sesuo Andželika“ sostinėje atliko klaipėdiečių sopranas Loreta Ramelienė. Atliko jautriai ir finale sugebėjo išspausti ne vieną jautresnės mamytės ašarą, nors nuobodžią videotaršą transliuojantys scenos monitoriai iš visų jėgų trukdė susikaupti G.Puccini muzikos klausymuisi.
Operoje „Džanis Skikis“ du iš trijų monitorių pridengiami paveikslais. Jei būtų uždengti visi trys – nieko nebūtume praradę: sąsajos tarp pokeriui skirtos laidos ir komiškos operos siužeto – labiau nei sąlyginės.
Apgaviko Džanio Skikio vaidmenį gastrolėse klaipėdiečiai patikėjo kviestiniam baritonui Arūnui Malikėnui. Vilnietis ir tapo Auksinio scenos kryžiaus nominantu, o vaidmens dubleriui Mindaugui Rojui beliko pretenduoti į uostamiesčio „Padėkos kaukę“. Abiejose G.Puccini operose nepriekaištingomis arijomis džiugino sopranas Vita Petrauskaitė ir mecosopranas Dalia Kužmarskytė.
Antrasis klaipėdiečių spektaklis „Sveikas, Čarli“ vėlgi buvo kupinas kontrastų. Nuvylė pirmoji, vokalinė spektaklio dalis, pamėginusi prakalbinti Charlie Chaplino nebylių filmų personažus. Geriau jau jie būtų tylėję… Mizanscenų tekstai – apgailėtinai banalūs, kalbančios lėlės balsas – per jaunas, neatitinkantis lėlės personažo įvaizdžio. Vaidyboje – ištisas senų klišių katalogas. Tikiu, kad debiutuojančiai režisierei Rūtai Bunikytei viskas dar prieš akis, tačiau šis jos restoraninis pastatymas vertas nebent uostamiesčio teatralų pamėgto „Ararato“, o ne teatro salės.
Klaipėdos garbę Vilniuje tą penktadienį stipriai gelbėjo antroji – šokio spektaklio dalis, pademonstravusi tiesiog kito lygio scenos kultūrą. Emocingą, daugybe veiksmo planų ir metaforinių sluoksnių stebinantį pasirodymą teatro trupės šokėjams sukūrė Latvijos choreografė Lita Beiris. Artistai, sugebėję jos idėjas perteikti scenoje, Vilniuje nusipelnė pačių nuoširdžiausių „bravo“.

Tarp vakardienos ir šiandienos

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras Vilniuje pasirodė tuomet, kai Auksinių scenos kryžių laureatai jau buvo paskelbti. Ypač gausiai jų atseikėta spektaklio „Vedybos“ aktoriams: komisija neliko abejinga Rimanto Tereso (Podkoliosinas), Inesos Paliulytės (jo nuotaka Agafja), Albino Kėlerio (Ževakinas, greitakalbe deklamuojantis A.Puškiną) sukurtiems vaidmenims.
Nepaisant stiprių vaidmenų, kurių matėme ir daugiau (galima paminėti Vidmanto Fijalkausko Kočkariovą ir Algirdo Paulavičiaus Jajičnicą), Rolando Atkočiūno spektaklio atmosfera stipriai dvelkė vakarykšte diena. Tvarkinga, realistinė, tačiau niekuo nenustebinusi Nikolajaus Gogolio pjesės inscenizacija – taip būtų galima apibūdinti „Vedybas“. Puikus pasirinkimas kelis dešimtmečius teatre nesilankiusiam arba, priešingai, nuo šiuolaikinių įmantrių pastatymų jau pavargusiam žiūrovui. Tiesa, pastarųjų Panevėžyje neturėtų būti daug.
„Atkurti laiko, kuriame nebuvome, neįmanoma. Man buvo svarbu išlaikyti ne pjesės laiką, o esmę“, – teigia antrojo panevėžiečių gastrolinio spektaklio „Katerina“ pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę „Audra“ režisierius Valius Tertelis. Tą „pagal“ šiuo atveju derėtų ypač akcentuoti, nes žiūrovai, kurie iš Maskvoje dirbančio režisieriaus tikėjosi tvarkingai perteikto A.Ostrovskio siužeto, buvo nuvilti.
V.Tertelis stato spektaklį tiems, kurie puikiai pamena tragišką A.Ostrovskio „Audros“ siužetą. Maža to – tiems, kurie nepamiršo, kokią būtent audrą turėjo omenyje rusų dramaturgas. Panašios perversmo audros režisierius, regis, linki ir „tvarkinguose“ spektakliuose įstrigusiam Panevėžio žiūrovui.
Iš A.Ostrovskio V.Tertelis pasiskolina ne tiek Katerinos pražūties istoriją, kiek epizodus, atspindinčius šiandienos gyvenimo realijas. Pavyzdžiui, senstančios Kabanichos pomėgį už nuodėmes negailestingai pliekti artimuosius, sau pasiliekant kitokius elgesio standartus. Iškalbinga naujarusiško tipo turtuolio Dikojaus (Vytauto Kupšio) ir jo paramos meldžiančio išradėjo, visuomenei gera linkinčio Kuligino (A.Kėlerio) pokalbio scena: abu aktoriai natūraliausiai jautėsi modernioje „Katerinos“ pirtyje su baseinais, kurią vakarykščio teatro raugui nušveisti Panevėžyje užkūrė V.Tertelis. Kitiems priimti drąsią režisieriaus siūlomą viziją kol kas pavyksta sunkiau. Vizualiniu ir muzikiniu požiūriu pastatymas – puikus, nors pirmąkart rodomas gastrolėse neišvengė techninio broko.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...